Atleiskite laikinai pradingusiam Stepokui: juk ateina metas, kai, prisiklaidžiojus iki valiai kino labirintais, irgi reikia bent kiek pailsėti. Juolab kad ši savaitė atneš jums, manau, tikrai malonių staigmenų.
Šeštadienis
Kartais labai norisi vėl pabūti vaiku. Tokiais atvejais nusiimu nuo lentynos vaizdajuostę su žaviu, išradingu ir, laimė, nenusaldintu vokiečių meistro Wolfgango Peterseno “amžinu” filmu “Begalinė istorija” (TV1, 16.30 val.). Kokia puiki spalvinga fantazija - ir vaikams, ir suaugusiems. Kalbant kanceliarine kalba, kūrinys - apie tai, kaip mažieji piliečiai gali įveikti savo neryžtingumą, sunkumų baimę. Bet taip galima suformuoti ir kokio seno sovietų filmo moralę, o “Begalinė istorija” ir išsiskiria tuo žavesiu, kai niekas čia iš anksto nenuspėjama: nei pažintys su keisčiausiais personažais - mieliausiu, kokį tegalima įsivaizduoti, Akmengraužiu, su lipšniuoju šelmiu Drakonu, nei skrydžiai ant jo gauruotos kupros per keistas prerijų erdves, nei kone globalinis Tuštumos siaubas, nei visiškai pasikeitę mažojo Bastiano ir jo persekiotojų santykiai.
Savaip prie šio kūrinio šliejasi, kad ir menkesnio lygio, “Kasperas” (TV3, 14.00 val.). Tai mažo, juokingo vaiduokliuko, prieš vaidybinį filmą buvusio animacinio serialo herojumi, vardas. Gyvenant apleistame dvarelyje, jam staiga ima grėsti visokie pavojai iš nenaudėlių žmonių pusės. Įvairūs fantastiniai nuotykiai, susieti net su paslėptais lobiais, užsibaigia gražiai - ne veltui vienas juostos prodiuserių buvo pats Stevenas Spielbergas. Tiesa, kovos dėl atimto turto niuansų kitame dienos filme “Svetimas mano žemėje” (TV1, 21.00 val.) gražiais jau nebepavadinsi: Lee Thomas Jonesas įsipainioja į konfliktą net su visomis JAV karinėmis oro pajėgomis. Bet tai joks Spielbergas, o rimta drama.
Kadangi šią savaitę vieną po kitos religinės šventės, gal ir filmų, rodomų per TV, programos - kiek švelnesnės. Štai “Robinas Hudas - vagių karalius” (LNK, 21.20 val.) imponuoja ir senos epochos nuotykiais, ir tam tikru folkloriniu humoru, ir Kevino Costnerio vaidyba. Karčiai linksmą filmą, kadaise triumfavusį dar Vakarų Berlyno festivalyje, “Bafalas Bilas ir indėnai” rodo baltarusiai (18.40 val.). Paulas Newmanas čia vaidina ne kokį, kaip jau įprasta, nūdienos riterį, o pigių ankstyvosios Amerikos balaganų herojų. Žuvo sarkastiško komiko talentas...
Bet dienos repertuare yra ir vienas tikrai žiaurus filmas “Plėšrūnas” (TV3, 22.50 val.). Jį sukūrė, kad ir keista, moteris, žinoma britų režisierė Antonia Bird, ir anksčiau nevengusi drastiškų motyvų. Stipriame meniškame kūrinyje vaizduojami ne tik senieji kariūnai, bet ir... kanibalizmo siaubas.
Sekmadienis
Apskritai šiai savaitei būdinga filmų blokai, o tai mūsų televizijose ne taip jau dažnai pasitaiko.
Antai TV3 kanalas dieną pradeda visu komedijų bloku. Prisipažinsiu, australų linksmybių “Ir geri zombiai supyksta” (8.05 val.) pavadinimas man nieko nesako, tačiau, sprendžiant iš rodymo laiko, ji skirta turbūt vien vaikams ir vieversiukams. Tuoj po jo - žinoma komedija iš sunkaus milijonierių gyvenimo “Misteris Magu” (9.45 val.), bet kadangi nesu didis komiko Leslie Nielseno gerbėjas, gal ir nesiplėsiu. Retesnis “Fokus pokus” (11.20 val.) įdomiau pasakoja istoriją apie Salemo raganas, tačiau ne tragišku kaip Arthuro Millerio pjesėje, o pašaipiu gotišku stiliumi - ko verta jau vien tik Bette Midler! Na, o “Ponia Dautfajer” (13.05 val.), kurią, manau, visi prisimena, rodo Robbiną Williamsą kaip labai malonią pagyvenusią ponią. Persirenginėjimų komedijų, pasirodo, būna ir nevulgarių kaip kad “metų filmu” apšauktos “Baltosios pupytės”.
Animacija, “fantasy” ir komedija visai šmaikščiai, natūraliai, nors ir ne visuomet skoningai susipynė viename filme “Beždžioniukas” (tas pats TV3 kanalas, bet jau vakare, 20.20 val., o pakartos ketvirtadienį, lapkričio 4 d., 12.00 val.). Gabų animatorių kuria saldokas Brendonas Frazeris, o jo personažui Beždžioniukui balsą “paskolino” tikrai šiek tiek primenąs šią faunos atmainą Johnas Turturro.
Prie tų šiltųjų, žmogiškųjų dienos juostų gražiai dera ir per LTV-2 Retrospektyvą demonstruojama Arūno Žebriūno pagal Sauliaus Šaltenio ironišką prozą 1977 metais sukurta “Riešutų duona” (20.15 val; kartojama trečiadienį, lapkričio 3 d., 16.10 val.). Suaugusieji ekrane pešasi (ir dėl ko - dėl pastipusios karvutės!..), o jų vaikai, aišku, mylisi. Iš tiesų tai vienas nuotaikingiausių lietuvių kino istorijos puslapių, jeigu yra jo dar nesklaidžiusių - pavydžiu to pirmojo įspūdžio. (Juk sensta tik atvirai buitiški filmai, o tokie sąlygiški kaip “Riešutų duona” - niekuomet.)
Gal kiek liūdnesnė Jodie Foster režisuota melodrama “Padėkos diena” (BTV, 23.10 val., kartojama antradienį, lapkričio 2 d., 14.35 val.). Nors originalo pavadinimas paprastesnis - “Namo atostogų”, tai būtent toji Diena, kai drauge susirenka, sako, apie 85 milijonus amerikiečių šeimų. Suvažiuojantys laukia idilės, o jos kartais ir nebūna... Puikiai aktorei nesunkiai pavyko į savo kūrinį surinkti tikrą kolegų įžymybių batalioną: čia ir Holly Hunter, ir Robertas Downey jaunesnysis, ir Anne Bancroft, Charlesas Durningas, Geraldine Chaplin, Steve’as Guttenbergas, kiti, žodžiu, ansamblis tiesiog pavydėtinas.
Prie dienos nuotaikų pritampa ir rusų melodrama “Trys tuopos Pliuščichoje” (Naše kino, 16.00 val. ir kitądien, 9.00 val.), kadaise, sovietų laikais, buvusi nepaprastai populiari, imponavusi Tatjanos Doroninos ir Olego Jefremovo neįprastu meilės simpatijos duetu.
Bet kitų šalių televizijoms, natūralu, neprivalomi lietuviški šventinės nuotaikos ieškojimai.
Todėl lenkai primena, nuo ko dar 1960 metais prasidėjęs jų istorinio kino bumas, ypač klestėjęs prieš kokį dešimtmetį, - garsiąją juostą “Kryžiuočiai” (TV Polonia, 15.05 val.; kita serija - kitądien tuo pačiu laiku). Gaila, dar taip karštai tuomet nedraugavome, užtat lietuviai ekrane parodyti ne ypač palankiai.
1 Baltijos kanalas rodo metų sensaciją - pirmąją Quentino Tarantino “Nužudyti Bilą” dalį (20.50 val.). Umos Thurman kovinių menų meistrystė tikrai verčia stebėtis, bet - čia rizikuoju susilaukti ir nepritarimo - gilios prasmės šiame savaip patraukliame filme kaip ir nematyti. Tiesiog gražus žaidimas.
Na, o “RenTV” kanalas, visuomet sekmadieniais atiduodąs pagarbos duoklę “arthauziniam” kinui, šįkart demonstruoja skandalingai pagarsėjusios prancūzų autorės Catherine Breillat (“Romansas”, “Seksas yra komedija”) panašų filmą “Pornokratija” (23.00 val.). Ji myli Jį, bet Jis gėjus. Išvadas darykitės patys. Žinoma, po filmo.
Pirmadienis
Ir vėl diena, kai įvairių (ar panašių) žanrų filmai tarsi suburiami blokais.
LTV rytiniam laikui pasirinko rimtesnio pobūdžio juostas. 8.55 val. demonstruojama Šekspyro ekranizacija “Henrikas V” - tai dabarties britų teatro ir kino numylėtinio Kennetho Branagh (jis vaidina ir pavadinimo herojų) variantas, kaip teigiama, tikras šio menininko šedevras. Tuo po to, 11.15 val. - seniai žinomo, taip pat ne sykį ekranizuoto Ch.Bronte romano “Džeinė Eir” kino “perskaitymas”, realizuotas italų veterano Franco Zeffirelli. 13.10 val. LTV rodo dar vieną iš “Anos Kareninos” versijų - nors ji ir amerikietiška, tačiau šį sykį Gretos Garbo, britės Vivien Leigh, rusės Tatjanos Samoilovos pramintais keliais sėkmingai žengia prancūzė Sophie Marceau.
TV3 kinui paskyrė didžiumą dienos, sąmojingai įvairuodamas nuotykių juostas ir komedijas. Iš tikro šių septynių (!) filmų maratono išskirčiau gal “Brolius Bliuzus 2000” (12.40 val.), kurių muzikinei, veiksmo, komiškai išmonei tikrai būtų galima pavydėti, jeigu ne maža liūdna detalė: nebėra Johno Belushi, pirmojoje dalyje pirmuoju smuiku ir grojusio. Ak, tie prakeikti narkotikai...
Prie rimtesnių dienos juostų priklauso “Beovulfas” (TV1000, 11.00 val., kartojamas ketvirtadienį, lapkričio 4 d., 21.00 val.). Ir sumanyk gi tu sukurti trilerį, pasinaudojus garsios VI amžiaus anoniminės poemos motyvais. Gero britų režisieriaus Christopherio Hamptono pastatytos “Svajonės apie Argentiną” (BTV, 21.20 val.) sukėlė tam tikrą sumaištį 2003 metų Venecijos kino festivalyje. Gal tikėtasi tradicinio politinio kūrinio apie karinio Argentinos režimo siaubus, bet, neatsisakant jų, filmas - Antonio Banderaso ir Emmos Thompson dėka - išsiskyrė dar ir psichologine gelme.
Vis dėlto dienos juosta - tai kaip visuomet neįprastas garsiojo ispano Pedro Almodovaro 2002 metų kūrinys “Pasikalbėk su ja” (TV1, 21.00 val.), labai nestandartine, kartais jau siurrealia šviesa nušviečiantis amžiną vyrų ir moterų santykių temą. Lytis ir jos ambivalentiškumas - irgi nuolatinė menininko tema, atrodytų, galinti vien šokiruoti, betgi - o keistenybė! - jaudinanti autoriaus nepakartojamomis detalėmis, tik jam vienam būdingu pasakojimo būdu. Štai vyras - slaugė, o štai moteris - matadoras. Kas kitas galėtų leisti sau ekrane tokį paradoksą?
Dvi herojės - apimtos komos, tačiau net ir sunkiai sirgdamos jos geba “valdyti” vyrus. Kaip? Kodėl? Iš kur toji galia? Almodovaras pateikia kartais ironiškus, kartais dramatiškus atsakymus, tačiau jo argumentacija yra visai nepanaši į tuos milijonus juostų, kurias esame matę anksčiau. Tai vadinasi talentu.
Antradienis
Šiandien turbūt minėtini tik du filmai - užtat įžymūs, savaip unikalūs.
Menkai mums pažįstamas armėnų kilmės Kanados režisierius Atomas Egoyanas sukūrė “Šviesią ateitį” (TV1, 21.00 val.), ryškiu meteoru spindėjusią ne viename 1997 metų festivalyje.
Mokyklos autobuso avarijoje žuvo per 20 vaikų. Į miestelį atvykęs advokatas (Iannas Holmas), kurį iš esmės labiau kankina ne šių žmonių tragedija, o asmeninė, bando prisišaukti tiesą: kas kaltas? Atrodytų, natūralus vyksmas, tačiau miestelio visuomenę jis tik pjudo, o nukentėjusiųjų gyvenimo anaiptol nelengvina. Aišku, prieš mus - ne buitinė teisminė istorija, o dramatinė alegorija, verčianti susimąstyti, kiek mes iš tikrųjų trokštam tos “šviesios ateities” savo vaikams, o kiek tik apgaudinėjame juos, susirūpinę sava dabartimi. Prie lovos po avarijos prikaustyta mergaitė Nikolė (Sarah Polley) sąmoningai duoda neteisingus parodymus, bet lieka bene šviesiausiu filmo personažu, nes nebenori kitų netekčių.
Be abejonės, “Šviesi ateitis” - labai diskutuotinas kūrinys ir gali būti, kad jūs suprasite juostą visai kitaip.
Užtat mūsų tautiečio Roberto Zemeckio “Forestas Gampas” (LTV, 21.10 val.) tarsi žiūrimas vienu prisėdimu (nors ir trunka daugiau nei dvi valandas) ir savo sukūrimo metais buvo traktuojamas “amerikietiškos svajonės” aktualiu įsikūnijimu. Tomo Hankso herojus - ir naivus, ir kvailas, ir absoliučiai tikras - net tuo savo neįtikėtinu gebėjimu patekti į svarbiausias paskutinio XX amžiaus dešimtmečio situacijas. Tėvynėje pusiau parodijų kūrinys tuoj tapo kultinis ir 1994 metais pelnė 6 “Oskarus”. O gal tai tik mes, europiečiai, galime girtis autoironija, gal gausybė “Foresto Gampo klubų” narių iš tiesų matė vaikiną su žemiausiu intelekto koeficientu kaip sektiną pavyzdį? Vargu bau.
Labai įdomu, ar “Forestas Gampas” šiek tiek nėra pasenęs. Juk prabėgo lygiai dešimtmetis ir per tuos metus Ameriką krėtę įvykiai gal jau pagimdė ir kitokio mentaliteto kartą? Nors...
Trečiadienis
Suomių meistro Akio Kaurismakio ironiška (kitaip jis nemoka) ir vis dėl to žmogiška drama “Žmogus be praeities” (RenTV, 0.05 val.) pastaruoju metu pernelyg jau dažnai rodoma įvairiausių kanalų. Bet šios juostos, kurios veiksmas visai galėtų rutuliotis dabarties Lietuvoje - tarp mūsų socialinės rūpybos menkų galimybių žmogelių, smurto aukų, tikrų ir tariamų banditų, tik jau ne “elito” sferoje, - nepaminėti negaliu.
Lenkai kartkartėmis vis primena gal tragiškiausią savojo kino šedevrą - pagal Jerzy Andrzejewskio apysaką jauno Andrzejaus Wajdos statytus “Pelenus ir deimantą” (TV Polonia, 22.20 val. ir kitądien 14.10 val.). Po karo, po Varšuvos sukilimo, galutinai nueina nebūtin ana, senoji Lenkija, ateina “liaudies”.
Sveiku protu neįmanoma suvokti, kaip atšiauriais 1958 metais buvo apskritai įmanoma sukurti šią metaforišką, o kartu ir konkrečią kino drobę, sukrečiančią ne vien ekspresyvia kino kalba, bet ir jaunų likimų, jų tyrų prigimčių pasmerktumu. Kai jaunoji Kristina (Ewa Krzyzewska) automatiškais it lėlės judesiais įsitraukia į “Paskutinį polonezą”, jos mylimasis Mačekas (legendinis Zbignewas Cybulskis, vadintas lenkų Jamesu Deanu) merdi nuo “naujosios Lenkijos” parankinio kulkos, prisiglaudęs prie iškabinėtų džiūti sniego baltumo paklodžių, ir tą baltos bei raudonos spalvų simbiozę - tegul ir nespalvotame filme - to meto lenkų žiūrovas tiksliai suvokdavo kaip senosios šalies vėliavos nostalgiją, tikėjimą ją dar ateisiant.
Paprastai nemėgstu kine “aukštų žodžių”, demonstratyvaus patriotizmo, bet tie meniški “Pelenų ir deimanto” vaizdai visuomet suspaudžia gerklę.
Ir jau visiškai kitoks dienos amerikinis filmas “Dūmas” (TV1, 21.00 val.), žiūrėtinas nusiteikus švelniai liūdnai nuotaikai, keistokų visuomenės marginalų paveikslams, nesuprantamiems jų poelgiams. Žinoma, tai pats tikriausias “nepriklausomasis” JAV kinas, su Holivudu neturįs nieko bendra, sulipdytas iš tarsi nereikšmingų gyvenimo detalių, iš pokalbių prie kavos puodelio, tarp sveikoje Amerikoje ir sveikoje Lietuvoje taip smerkiamų nikotino dūmų - žodžiu, panašus į pirmtaką to Jimo Jarmuscho naujojo filmo “Kava ir cigaretės”, kurį lietuvių platintojai po ilgų ir ne visai prasmingų kovų su kritika vis dėlto pažadėjo “išmesti” bent DVD įrašu. Lauksim tų pažadų pildymosi.
“Dūmo” kūrėjas, kinų kilmės amerikietis Wayne’as Wangas irgi buvo laukiamas sinefilų tada, kai su bendraminčiais (o čia jie - Harvey Keitelis, Williamas Hurtas, Forestas Whitakeris su dirbtine ranka kabliu, Stockard Channing, padaryta vienaake, ir kiti) kurdavo tokius štai filmus “iš nieko” - iš nestabilių substancijų, dūmo, pokalbio nuotrupų, o kai jis perėjo į stambų biudžetą (tuščią “Pasaulio vidurį” matėme ir Lietuvos kinuose), tapo niekam nebereikalingas - nei jį nupirkusiam populiariajam kinui, nei išduotiems gerbėjams.
Vis dėlto kino meną skatina rutuliotis, ieškoti naujų formų kaip tik tokie “nežymūs” filmai tarsi “Dūmas”, be kurių (ar pakeitus jas nuoga technika) - stagnacija, baigmė, komercinis pasikartojimas ir marazmas.
Aš niekada negalėsiu pamiršti tabako parduotuvėlės Odžio (Harvey Keitelis) nelengvai suvokiamo pomėgio. Kas rytą jis fotografuoja vis tą patį Bruklino kamputį priešais parduotuvę. Kitas gal bandytų tapti vadinamosios meninės fotografijos žvaigžde, bet Odžiui to nereikia: iš oro kaitos, iš nepažįstamų figūrų, pereinančių gatvę, iš užfiksuotų kažkokių, atrodo, visai nereikšmingų atsitiktinumų, mikrostebėjimų jo fotoalbumuose metais formuojasi tai, kas ir vadinama ne - niekinama prasme - Kinu, bet pačiu Gyvenimu.
Ketvirtadienis
TV1 kanalas pasistengė, kad vakarykštis “Dūmas” neliktų vienišas: mat 1995 metais iš gausios prifilmuotos medžiagos buvo įmanoma sumontuoti ir ne vieną juostą. Šiandien rodoma tarsi antroji dilogijos dalis “Liūdesys veide” (TV1, 21.00 val.). Tas pats Bruklinas, lyg ir tie patys kūrėjų principai - improvizacijos, savotiškas humoras, bet kažko lyg ir stinga. Gal šią juostą kiek pakreipė antrasis režisierius Paulas Austeris, “Dūme” buvęs tik Wango scenaristu, gal dar kokios mums nežinomos priežastys “Liūdesį veide” lyg kiek sumenkino.
Tiesa, į antrąją “Dūmo” dalį atėjo filmuotis ir Madonna, ir ankstesniame skirsnyje jau minėtas Jimas Jarmuschas, bet... O gal viskas paprasčiau: nebūtų “Dūmo” grynuolio, liaupsintumei “Liūdesį veide”. Šiaip ar taip, žiūrėtini abu filmai.
Kas šiandien dar? Kaip gerai: išgirsti anonsą “indų filmas “Meilė debesyse” (TV5, 19.05 val.), ir viskas darosi taip paprasta, taip aišku - iki ašarų.
Visiškai neaišku, kodėl sąstingio metais (1982) sunkiai kurtą socialinę Vadimo Abdrašitovo juostą “Sustojo traukinys” (1 Baltijos kanalas, 11.20 val.) mūsų vertėjai pervardijo “Greituoju traukiniu” ir dar pavadino melodrama. Taip, tai vienas iš tų pirmųjų sovietų kine atvejų, kai pabandyta paanalizuoti nelaimingą atsitikimą (žinia, sovietijoje jie būdavo apskritai nutylimi), kai “niekas nekaltas”.
Kitas rusų filmas - naujas, pernykštis. Kadangi jis ir vadinasi “Karmen” (BTV, 21.20 val.), tai net kvailiui darosi aišku, kad Prospero Merimee novelės motyvą berods pirmą kartą perkėlė į šiuolaikinės Rusijos erdvę. Žinia, ten dabar daug Karmen, tik štai kilnumo retokai pasitaiko.
Patrice’o Leconte’o “Malonumų gatvė” (RenTV, 0.05 val.) - mano ne kartą šiuose puslapiuose minėtas spalvingas, o retsykiais net sąmojingas pasakojimas apie labai dramatiškas istorines Prancūzijos prostitučių gyvenimo permainas. Štai kokiame trečiame dešimtmetyje, ot tai gyvendavome...
Gal viena savičiausių šiandien - amerikiečių novelių juosta “Jei šios sienos prabiltų” (LNK, 22.35 val.). Maloniai siedamasis su “Malonumų gatvės” problematika filmas prabyla apie JAV lesbiečių egzistavimą įvairiais istoriniais periodais ir prieina, beje, visai optimistines išvadas.
Penktadienis
Kažkokia keista, beveik be ryškesnių kino švystelėjimų dienelė.
Na, kas yra “Iksmenai” (TV3, 20.30 val.), jūs puikiai žinote - neblogai sukaltas fantastinis filmas apie mutantus, man, tiesą pasakius, šiek tiek primenantis “Harį Poterį”, tik be šio humoro. Gal net tarčiau keletą šiltesnių žodžių patyrusio režisieriaus Bryano Singerio adresu, tačiau prierašas “Didysis penktadienio filmas” (kaip ir Lietuvoje išplitę visokie “Metų filmai”) mane, prisipažinsiu, tiek nesveikai erzina, kad verčiau patylėsiu. Štai žinotum “teisėjus”, būtų galima ir prabilti, tačiau juk jie tokiais atvejais - visada anonimai.
Žinot ir kas tai per daiktas “Šis tas apie Merę” (RenTV, 19.00 val.). Vulgarių neva komediografų brolių Farrelli dar vienas mišinys, kuriame pagrindinis humoro šaltinis - kelnių užtrauktukas.
Dar nežinote, bet sužinosite, kad naujas ispanų trileris “Tamsoje” (BTV, 23.00 val.) lyg ir naudoja puikiųjų “Kitų” bauginančio namo motyvus, - bet, žinoma, ne tuo lygiu.
Rimčiau įmanoma prabilti apie kaip tik nerimtam objektui - senajai anglų komiškai operai - skirtą Mike’ Leigh, šiemetinio pagrindinio Venecijos laureato kūrinį “Aukštyn kojom” (TV1000, 16.20 val.). Bet pats tas objektas - jau toksai specifinis, kad jį ne prošal pastudijuoti prieš seansą.
Aišku, - puikus, komiškas, dramatiškas, netgi kruvinas, netgi seksualus Arthuro Penno senas kūrinys su jaunu Dustinu Hoffmanu “Mažas didysis žmogus” (TVP1, 13.25 val.) apie indėnų genocidą. Bet būkim realistai: kas jį žiūrės - ir dieną, ir lenkų kalba, ir dar be kokios rubrikos “Superfilmas”, “Filmų filmas”? Ne, čia rubrika - visai kukli: “Kinomano abėcėlė”. Ir kas tokią pastebės?
