Ir vėl gastroliuosime per TV programas. Žinoma, televizija - ne dėkingiausia kinui erdvė, bet kai kuriuos filmus tik čia ir gali pamatyti.
Šeštadienis
Štai negatyvus pavyzdys to, ko niekur kitur nebepamatysi. Kaip ir tikėjausi, BTV ėmė rimtai mus maitinti indų melodramomis. “Ką pasirinks širdis” (BTV, 13.05 val.) - dejuoja bevaikiai tėveliai, įdukrinę žavią našlaitę, kaip išaiškėja, turinčią ir tikrą mamytę. Matyt, šiame kanale įsigytinus filmus parinkinėja tik labai jautrios, vienišos, Balzaco amžiaus moterys. Tiesa, odiozinė vokiška “Rozamundos Pilcher filmų kolekcija” greičiausiai išseko, tad kodėl gi negadinti publikos skonio dar egzotiškesniais, indiškais prieskoniais?
Į savotišką filmų bloką man akyse liejasi trys šios dienos amerikiniai filmai. TV3 vieną po kito demonstruoja dvi veiksmo juostas su puertorikiečių kilmės dainininke, šokėja ir aktore Jennifer Lopez. “Dingti iš akių” (20.15 val.) kadruose ji - policininkė, turinti supakuoti banditą George’ą Clooney, bet šio trisdešimt trijų dantų šypsena įveikia profesinius įsipareigojimus. Filmą kūrė turbūt pats nelygiausias Holivudo režisierius Stevenas Soderberghas, kurio filmografijoje randi ir rimtą “Narkotikų kelią”, ir siaubingai prastą “Soliarį” su tuo pačiu, matyt, geru draugeliu Clooney. Tai štai “Dingti iš akių” - greičiau iš antrųjų, paviršutiniškų Soderbergho kūrinėlių.
Po nedidelės pertraukos per TV3 gali išvysti Jennifer Lopez “siaubiake” “Celė” (23.05 val.), kur ji pasirodo jau psichiatre, tik išoriškai švelnia, bet negailestingai landžiojančia po kito bandito sąmonės labirintus. Fantastinės vizijos kuriamos kompiuteriu ir jos gana įspūdingos - jeigu mėgstate MTV. Režisierius Tarsemas Singhas - populiarus klipų kūrėjas, tik reklama, jeigu ir ką turi bendra su psichologija, tai grynai savose pirkimo ir pardavimo valdose, o ne meniniame kine. Bet ko norėti: trečiojo iš minimų filmų “Įsibrovėlės” (LTV, 22.00 val.) kūrėjas Davidas Bailey prieš kiną Londone buvo žinomas mados fotografas ir ta jo profesija uždėjo aiškų antspaudą bandymui priešinti ekrane dvi varžoves - Nastassją Kinski ir Charlotte Gainsburg. Visi į kiną: greit, matyt, filmus sukti pradės mėsininkai, automobilininkai, kiemsargiai bei prostitutės. Princai jau suka: prisimenat vasarą matytą Tailando juostą su aiškinančiu diktoriaus tekstu kaip “Didžiojo nebylio” laikais?
Kinas po truputį praranda savo šventumo, specifinio profesionalizmo aurą. Prisimeni ją nebent vėl išvydęs “juodą” Johno Hustono klasiką “Maltos sakalas” (TV1, 21.00 val.), nuspalvintą Humphrey Bogarto sarkazmo. “Jei tave pakars, aš tave prisiminsiu”, - sako jo seklys suimamai žaviai avantiūristei, kuriai ir pats, atrodo, tapo neabejingas.
Neseniai Izoldos Keidošiūtės “Elito kinas” rodė Peterio Bogdanovichiaus vidutinę juostą apie realų senojo Holivudo skandalą “Tai bent šaunus vakarėlis”. O šiandien galima išvysti ankstesnę ir kur kas geresnę šio menininko, įsimylėjusio ankstyvąjį kiną, juostą “Nikelodeonas” (Baltarusijos TV, 17.50 val.). Ekrane - laikai, kai kinas, nors bilietai buvo pigūs, kėlė pagarbą.
Sekmadienis
Pradėsiu nuo svetimų televizijos kanalų, juolab kad šie sekmadienį ir teikia kaloringesnio peno.
Tie patys baltarusiai šiandien demonstruoja įžymiojo japonų meistro Takeshi Kitano “Kikudžirą” (21.55 val.), gal jau ir anksčiau matytą sąmojingą pasakojimą apie vieno vaikučio ir vieno gerai apie save galvojančio dėdės (dėdė, aišku, - pats Kitano) atostogas, kupinas linksmų ir liūdnų nuotykių, po kurių šiek tiek suabejoji, ar amžius žmogui prideda proto. Seanso laikas “Kikudžirui” - pats tas, nes Lietuvos kino teatruose dabar rodomi net du kiti Takeshi Kitano filmai, meditatyvinės “Lėlės” bei samurajiškas “Zatoiči”, taigi trys kūriniai gali leisti pajusti šio Rytų talento amplitudę.
Lenkų vakaras ir naktis - irgi prasmingi. TVP1 vėlokai siūlo prisiminti originalaus prancūzų meistro Jeano-Jacques’o Beinexo pradžią, savitą “Dievaitę” (0.30 val.), kurioje organiškai siejasi - o, keistenybė! - kriminalinė fabula ir... operinis dainavimas. Kitas, ankstesnis TVP1 sekmadieninis filmas - vos antras kaimynų metro Andrzejaus Wajdos praktikoje, bet tuojau Kanuose apdovanotas tragiškas “Kanalas” (22.55 val.). Taip nori gero jauniems filmo herojams, bėgantiems nuo vokiečių sugriautos Varšuvos nuotekų kanalais, bet kas įsibeda į neįveikiamas grotas, kas - į fašisto automato vamzdį. Šią savaitę, matyt, minint Varšuvos sukilimo jubiliejų, stiprų “Kanalą” dar kartos ir “PoloniaTV” (trečiadienį, spalio 6 d., 22.00 val. ir kitądien 14.10 val.), tačiau nepamanykite, kad tai koks oficiozinis filmas - anaiptol.
Šalyje jau buvo rodytas ir didelio pasisekimo susilaukė prancūzų režisieriaus (buvusio aktoriumi) Jacques’o Perrino vaizdingas, dokumentinis, nenaudojantis jokių kompiuterinių triukų filmavimo grupės skrydis aplink Žemę drauge su “Migruojančiais paukščiais” (RenTV, 21.50 val.). Svarbiausia, kad kūrinys įkvepia ne tik žavėjimąsi pačiais laisvūnais, jų, regis, niekada nesibaigsiančiu ramiu judėjimu. Pagrindinė neeilinio kūrinio mintis - kone filosofiška: iš ten, iš aukštai, nematyti valstybių sienų, nematyti karų, yra tik vieninga Žemė, kokios žmonės teoriškai gal ir norėtų, bet dėl savo apgailėtinos prigimties (neduota skristi!) niekada nesukurs...
O ką gi šiandien siūlo lietuvių kanalai? Jeigu “Lengvi pinigai” (LNK, 20.20 val.) parinkti Marlono Brando atminimui, tai tas vienas paskutinių jo gyvenime filmų gali ne vienam suteikti tik klaidingą, iškreiptą vieno didžiausių XX amžiaus aktorių suvokimą. Pačiam Brando rūstaus “Švedo” vaidmuo tebuvo finansinė injekcija, kurių į gyvenimo galą jam tikrai reikėjo, o anaiptol ne principinis, kaip praėjusios savaitės “Apokalipsėje”, paveikslas.
Pramoginių filmų režisierius Ronas Howardas nutarė blykstelėti intelektu ir pastatė “Nuostabų protą” (LTV, 21.00 val.), skirtą dar vis gyvam genialiam matematikui. Russellas Crowe vaidina gerai, bet svyravimuose tarp šizofrenijos priepuolių ir genialumo protrūkių ne visada rasi dramaturginę logiką. O gal taip turi ir būti? Bet prototipas tyli.
Vienas kinematografiškiausių lietuvių režisierių Almantas Grikevičius 1976 metais pastatė bene literatūriškiausią savo filmą - pagal Jono Avyžiaus romaną “Sodybų tuštėjimo metas”. Šiandien 18.55 val. Retrospektyvoje abi jo serijas rodo LTV-2 (o kartoja trečiadienį 15.50 val.). Geri aktoriai (tuo metu - aišku, kokie: Adomaitis ir Budraitis), įdomūs fragmentai, kartais praslystančios - nebūtinai iš “teigiamųjų” personažų lūpų - savitos mintys apie tautos likimą, bet visuma šiek tiek akyta, ne visuomet nuosekli.
Pirmadienis
Suomių smarkiai išgeriančio genijaus Akio Kaurismakio “Žmogus be praeities” (kabelinės televizijos, 20.45 val.) - ironiška socialinė drama, sukelianti atpažinimo džiaugsmą, palaikanti tau viltį, kad viskas galbūt klostosi dar ne per blogiausiai, kad, gavęs mietu per galvą, prarasi atmintį, bet gal atrasi šį tą vertingesnio. Šis filmas, jo negražūs, bet realūs, regis, ne kartą gyvenime sutikti personažai buvo neginčytini užpernykščio Kanų festivalio favoritai.
Bet reklamuoti kabelinių televizijų veiklą, pripažinsiu, kiek rizikinga: štai anąsyk parašiau apie diskusinį ir, sako, originalų rusų jaunosios kartos kino portretą “Pasivaikščiojimas”, bet vietoj jo kažkodėl iššoko “prasmingesnio” pavadinimo juosta “Nužudyti žudikę”. Šiandien kabelinės vėl žada “Pasivaikščiojimą”, bet “Vinita” - 18.30 val., “Init” - 18.50 val., vienu žodžiu, punktualumas bei susišnekėjimas - maždaug toks pat kaip “Lietuvos avialinijų”, pastaruoju metu man atėmusių bent keletą metų gyvenimo, erdvėse. Arba kokioje “Coca-Cola Plazoje”, į kurią vis važiuoju ir važiuoju - tam, kad išgirsčiau tą patį atsaką: “Seansas neįvyks”.
TV1 kanalas, ištikimas savo principams, vėl primena žmogišką dramą-komediją “Pamiršk Paryžių” (21.00 val. ir kitądien 16.00 val.). Billy Crystalo, šį kūrinį ir režisavusio, personažas, krepšinio specialistas Mikis veža į Prancūziją tėvo, pareiškusio paskutinį norą palaidoti jį drauge su būrio vaikinais, kritusiais per Normandijos šturmą, karstą. Bet avialinijos pameta karstą it kokį lagaminą (taip, jos ne tik Lietuvoje visos tokios). Užtrukęs Paryžiuje, Mikis susipažįsta su Elena - Debra Winger, ir toji pažintis nulemia jo tolesnį likimą.
Subtilus ir prasmingas filmas, kokių reta Holivude.
Antradienis
Kadaise, “perestrojkos” prieigose, rusų režisierius Aleksandras Proškinas sukūrė įsimintiną žanrinę juostą “Šalta 1953 metų vasara”. Šiandien galima susitikti su nauju jo kūriniu “Trio” (Baltarusijos TV, 22.00 val., o 1 Baltijos kanalas rodys tą pačią juostą rytoj 11.15 val.). Vadinama detektyvu, bet tas faktas, kad du tolimųjų reisų vairuotojai, priglaudę pakeliui jauną prostitutę, iš tiesų nėra tuo, ką vaidina, ir net Marina - milicijos seržantė, išryškėja gana greitai, taigi, žiūrėjimo jums, panašu, nesugadinsiu.
Sunkvežimis su užduotį atliekančiais “mentais” lekia per Kalmukijos platumas, bet kriminalinę temą ekrane pamažu nustelbia samprotavimai apie šiuolaikinę Rusiją, apie tai, ar ji buvo pribrendusi turimai laisvei. Nelinksmi tie samprotavimai...
Dar įmanoma pasižiūrėti kad ir ne kartą rodytą Sergejaus Ursuliako “Rusų regtaimą” (Vilniaus TV, 16.15 val.), talentingai keliančią ištvermės, išdavystės, tikros draugystės, kurios svarba ypač nuvertėjo paskutiniais sovietinio režimo metais, problemas.
Pagal puikiojo rašytojo Johno Steinbecko ankstyvąją prozą sukurtoje “Konservų gatvėje” (TV1, 21.00 val. ir kitądien 16.00 val.) galima vėl išvysti gerą aktorę Debrą Winger (šį kartą - drauge su Nicku Nolte’u), nors iki vakarykštės juostos “Pamiršk Paryžių” ir filmui, ir vaidmeniui toloka. Galima paspoksoti, kaip Angelina Jolie aktyviai gyvena - pagal pranašystę - paskutines savo gyvenimo valandas naujoje, bet gerokai sterilioje - nei tai romantinėje, nei tai komedijoje, tokiu pat neapsisprendusiu pavadinimu “Gyvenimas ar kažkas panašaus” (TV3, 23.15 val.). Pasidomėti, kaip britų telefilme pagal detektyvinį Wilkie Collinso romaną “Moteris baltais drabužiais” (TVP1, 0.20 val.) dvi skirtingos aktorės - Tara Fitzgerald ir Justine Waddell - kuria įvairių likimų seseris, prisimenant ir palyginant, kaip mūsiškė Gražina Baikštytė moldaviškoje to paties kūrinio ekranizacijoje pati sau viena susidorojo su abiem skirtingais charakteriais.
Žinoma, jeigu aną savaitę nesižavėjote Alo Pacino aklo karininko gyvenimo geismu filme “Moters kvapas”, apdovanotu “Oskaru”, kompensuokite tą praradimą šiandien (TangoTV, 22.00 val.).
Trečiadienis
Šiandien BTV demonstruoja dokumentinę, nežinia kieno ir kur statytą (nes kanalo “TV4-BTV” svetainėje nuolat matai vien žodžius su daugtaškiu: “Puslapis atnaujinamas...”) juostą “Viktoras - meilės jėga” (19.15 val.). Jau sakiau, kad tai melodramų kanalas. Kartais - ir politinių melodramų, nes manau, supratote, kad Viktoras - superlyderio Uspaskicho vardas. Labai įdomu.
Ir kaip su šia visa apimančia meilės jėga gali lygintis kažkokia ten Flaubert’o Madam Bovari. Dar vieną garsaus romano ekranizaciją rodo LTV “Elito kinas”, į kurį (23.30 val.) pagaliau užklydo filmas iš nacionaliniame kanale, kaip esu minėjęs, kažkokio anoniminio gerbėjo sukaupto Claude’o Chabrolio filmų fondo. (Štai ir rytoj 13.50 val. LTV kartoja Chabrolio garsųjį detektyvą iš anos savaitės “Inspektorius Lavardenas”.) Kas iš to, kad išsvaidyti šen ir ten, tie pavieniai filmai vis tiek neįkvėps žiūrovui nuoseklaus supratimo apie prancūzų metrą ir jo kūrybos principus. Dramatišką heroję gražiai vadina Isabelle Huppert, bet “Oskarui” nominuota buvo vis dėlto ne ji, o dar gražesnių kostiumų dailininkė.
Ketvirtadienis
Sekmadienį rodyti “Lengvi pinigai” tarsi norėjo pagerbti Marloną Brando, bet šiandieninis “Don Žuanas iš Marko” (LNK, 22.35 val.) tai atlieka kur kas prasmingiau. Aišku, ir čia Brando, vaidinantis psichiatrą, - nebe pačioje savo kūrybos viršūnėje, tačiau bent jau jo aktorinis duetas su Johnny Deppu, nepriklausoma žvaigžde, matyt, priminusią veteranui jo paties jaunystės maištus, yra labai šiltas, sąmojingas ir įtikinamas.
Visuomet įtariau, kad turtingi šveicarai neturi humoro jausmo, bet kad tas jų humoras toks, tarsi iš vokiečių kareivinių, - ir man buvo naujiena. Šį faktą įrodo nauja Alpių krašto komedija “Armijos pyragas” (RenTV, 19.00 val. ir kitądien 8.50 val.), kuriame be kelių minučių nesusituokusį vaikiną paima į armiją, o tai jam atveria duris naujiems galimų nuotakų ieškojimams. Tada jau kur kas prasmingesnė vieno nebegausių išlikusių rusų komediografų Jurijaus Mamino (“Neptūno šventė”, “Langas į Paryžių”ir kt.) juosta “Bakenbardai” (RTV International, 24.00 val.), kurioje ne vien šaipomasi iš provincialų pretenzijų, bet ir susimąstoma, kas gali išsirutulioti iš kokios nors nekalčiausios - pavyzdžiui, puškinistų - “neformalios organizacijos” šalyje, iki netolimos praeities žinojusiai tik vieną organizaciją - partiją.
Bene originaliausia australų - vasarą jau rodyta - komedija “Žmogus, padavęs į teismą Dievą” (TV1, 21.00 val. ir kitądien 16.00 val.). Mat pavadinime nėra jokios metaforos: nevykusiam teisininkui (puikus Billy Connoly) dėl žaibo smūgio netekusio savo vienintelio turto, regis, nieko kito ir nebelieka. Gaila, kad įspūdingai sumanę užuomazgą, paskui įterpę ir mieląją Judy Davis, tarsi kokią kompensaciją, autoriai prieš pabaigą tarsi sutrinka ir patys nebeįsivaizduoja, kaipgi užbaigti tokį įžūlų filmą.
Baltarusiai, panašu (nes už žinomų pavadinimų mūsų dienomis neretai gali slėptis ir visai kitas filmas), rodo italų meistro Ermanno Olmi istorinę juostą “Kario amatas” (22.00 val. ir kitądien 12.10 val.). Tai ilga, kartais gana sunkiasvorė epinė drobė, pedantiškai primenanti Medici epochą bei jos karus. Patraukia savuoju autentiškumu - juk Olmi ne veltui pradėjo nuo savaip perprasminto neorealizmo, ir net pusiau fantastinė “Legenda apie šventąjį girtuoklį” imponavo būtent absoliučiai realia faktūra. Stebint filmą “Kario amatas” irgi atrodo, kad ginklakaliai čia realūs, kad aktoriai dėvi ne sintetinius, o realius metalo, išsunkiančio paskutinį kvapą, šarvus, kad jų žvangesys tikroviškas, o ne garso režisieriaus suimituotas.
“Kario amatas” gali patikti ir nepatikti, bet kad jautiesi patekęs ne tarp dailių paveikslėlių, o į kone fiziškai apčiuopiamą senovės Italijos epochą - nenuginčysi.
Penktadienis
Kelių gerų, pagarsėjusių filmų diena. Gaila, dauguma - už kritikos ribų.
“Juodasis malūnas” (TangoTV, 22.00 val.) garsėjo jau gana seniai, 1974-aisiais, taigi šią špionažinę istoriją, nelauktai apvirstančią visai kita briauna, įmanoma vadinti net ir klasikine. Angliškas humoras ir puikus jo įkūnytojas Michaelas Caine’as.
Kur buvęs, kur nebuvęs, vis pasirodo “Įsimylėjęs Šekspyras” (TV3, 22.40 val.). Niekas nežino tikslios britų klasiko biografijos, tad kodėl jos temomis nepaimprovizavus? Juolab kai tai daroma taip išradingai, stilingai, kaip šioje visais įmanomais laurais (septyni “Oskarai”, “Aukso gaublys”, Berlyno “Aukso lokys” ir t.t.) apvainikuotoje Johno Maddeno juostoje. Jaunasis Bilas (Josephas Fiennesas) ekrane dar tik stengiasi, kad susikurtų gabaus dramaturgo vardą. Susipažinus ir įsimylėjus kilmingą gražuolę (Gwyneth Paltrow), kurios ateitis neatrodo labai laiminga, herojui iš užsakytos “chaltūros” “Romeo ir Etelė, pirato duktė” pamažu rutuliojasi nemirtingoji pjesė “Romeo ir Džuljeta”. Šypsena, išmonė, nepaprasta aktorių (tarp jų - dar Geoffrey Rushas ir Judi Dench) meistrystė - visos prielaidos geram penktadienio vakarui.
Žinoma, jeigu turite mazochistinių polinkių, geriau žiūrėkite, matyt, per klaidą į BTV vidutinybių kanalą užklydusį irgi garsų, tačiau beprotiškai niūrų filmą “Intymumas” (23.00 val.). Iš dalies prancūzų režisierius Patrice’as Chereaut, kurio “Karalienę Margo” regėjome praėjusią savaitę, tarsi seka klasikine Bernardo Bertolucci juosta “Paskutinis tango Paryžiuje”, irgi teigusia, kad anoniminis seksas - ne išeitis. Bet aname filme žmonių skausmas vis dėlto romantiškai prasiverždavo pro tylėjimo sieną, o “Intymumo” herojai, supami slegiančio natūralistinio Londono, neturi net ir šios abejotinos prabangos.
Labai žiaurų, kur kas baisesnį už Stepheno Kingo “Tai” ekranizaciją (LNK, 1.05 val.) filmą “Čekistas” išdrįso dieną (11.40 val.) parodyti 1 Baltijos kanalas. Sakau “išdrįso”, todėl kad šios Aleksandro Rogožkino 1991 metais kartu su Prancūzija kurtos juostos Rusijoje tarsi ir “nėra”, demokratijos laikais ji, aišku, nedraudžiama, bet tiesiog nutylima. Pagal Stalino lageriuose žuvusio mažai žinomo rašytojo Vladimiro Zazubrino apysaką “Skiedra” (dar prisimenat genialiąją tautų vado repliką: “Mišką kerta - skiedros lekia”?) sukurtas psichologinis įsitikinusio revoliucijos teisumu budelio portretas nupurto ir baugina - kad tik neprisikeltų, nepasikartotų.
Matote, šiandien visai įmanoma rinktis. Kam - grakščiai suimprovizuota Šekspyro meilė, kam - seksas be jokio džiaugsmo, kam - varginantys prisiminimai apie epochą, kurios buvimu lyg sunku patikėti, o vis dėlto ji - vos už durų.
