Po daugelio “nederliaus” savaičių darosi net keista, kai tinklą užmetęs tarp gausių televizinių pakartojimų ar banalybių mailiaus nelauktai turi galimybę ištraukti, anot Timo Burtono, tą “didžiąją žuvį”. O tokių šią savaitę - net kelios. Mūsų sąlygomis - daug.
Šeštadienis
Sausio 25-oji buvo Vladimiro Vysockio gimtadienis. Aną savaitę prisiminę keletą jo kinematografinių vaidmenų, šiandien susitiksime gal net su įdomesne idėja - dokumentinio filmo “Vysockis ir kinas. Sava vaga” (NTV Mir, 22.50 val.) premjera. Įdomu, kaip autoriai išspręs problemą - juk, išskyrus keletą baltųjų karininkų paveikslų, priešingai tradicijai, - taurių, sovietų kinas neką tepanaudojo savitąjį bardą.
Iš anos praeities - ir latvių TV filmo “Teatras” pagal Saumersettą Maughamą prisiminimas (RTR Planeta, 1 serija - šiandien, 7.20 val. ir 13.15 val; 2 dalis - ryt tomis pačiomis valandomis). Galėsime džiaugtis ironiška Vijos Artmanės meistryste, lyginti su lietuviškais užsienio temos telefilmais, kurie turbūt netruks pasipilti LTV2 Retrospektyvoje. Keistokas atvejis - 1998 metų melodrama “Linkėjimai nuo trimitininko Čarlio” (Baltarusijos TV, 12.25 val.; kartojama trečiadienį, vasario 2 d., 12.10 val.), prisiminimu nespėjusia tapti, nes yra iš tų keistųjų rusų filmų, kurių televizijos beveik nerodo. O juk pasakojimas apie skirtingus populiaraus estrados dainininko ir jo buvusio kolegos, dabar - vargingo širdininko, likimus puikiai atitinka žanrą, geri ir jo aktoriai.
Nesuprantu ir to, kodėl nauja ispanų komedija “Meilė, smalsumas, tabletės (originale - “prozakas” - S. S.) ir dvejonės” (LTV, 23.25 val.) anonsuose, apie kuriuos šįkart - speciali kalba, visur vadinama drama. Ką, jeigu nereikia taip žvygauti kaip ankstyvuosiuose Almodovaro filmuose, jei pasakojimas apie įvairias trijų seselių - beveik kaip Čechovo klasikoje - karjeras ir privalo kelti tik lengvą šypsnį, - vadinasi, tuoj drama?
Apstu pakartojimų, grupuotinų nebent pagal žvaigždes. Net du - su Bruce’u Willisu (“Merkurijaus kodą”, kuriame veikia ne astrofizikai, o FTB asai, TV3 rodo 21.30 val., o psichologiškesnė “Nakties spalva” to paties kanalo grūdama į pačią nakties gūdumą - 0.10 val.). Trys kitos lyties žvaigždės - Nicole Kidman, kurianti nervų kamuoliuką, vadintą rašytoja Virginia Woolf, Meryl Streep ir Juliane Moore - gerose (juk apie literatus išvis be galo sunku statyti filmus) Stepheno Daldry “Valandose” (BTV, 20.50 val.), rizikuojančiose “atstūmimo efektu”, nes filmas vis rodomas ir rodomas. Gal kiek seniau ekranuose besutikau “Pirmąjį riterį” (RenTV, 19.00 val.), melodramiškai fantazuojantį karaliaus Artūro laikų temomis, kurio skiriamasis ženklas - aišku, Richardas Gere’as (Lanselotas). Nešoka, kaip “Čikagoje”, užtat jodinėja, sunkiai kaip šarvus neša tą vaidmenį.
Aišku, suvokėte, kad visa tai - tik preliudija į svarbiausią dienos (o gal ir savaitės) įvykį. Juo pavadinčiau 2003-ųjų Venecijos kino festivalio triumfatorių, japonų “Zatoiči” (ukrainiečių STB, 22.30 val.). Ir vėl Takeshi Kitano, ir vėl kitoks. Šįkart tai - samurajų saga, bet ne visai tradicinė, nes Zatoiči, kurį režisierius ir vaidina, - aklasis, o toks, kuris regi supančią neteisybę, žmonių nuoskaudas geriau už akiniuotus.
Piktadarių terorizuojamas kaimelis - nebenauja situacija, “vienas prieš visus” - irgi. O vis dėlto nuo kone geometrinio šios kino parabolės tikslumo, nuo subtiliai tiesiamų gijų tarp senovės ir dabarties neatitrauksi akių. Iš dalies - ir dėl kūrinio plastinio tobulumo, neprastesnio, tiesiog kitokio negu visų šia prasme išaukštintose “Lėlėse”. Tradicinis kovinis filmas, tik egzotiškiau aprengtas? Kurgi ne! Kodėl tada taip ilgiesi to atpildo - nebūtinai japoniškojo - genijaus?
Sekmadienis
Taigi taigi, o sekmadienį pakukuosite, gerbiamieji nestandartinio gero kino gerbėjai.
Ne, bus, žinoma, dvi retrointencijų, kurios visuomet ekrane maloniai žiūrimos, amerikinės juostos - apie buvusius futbolininkus (“Seni geri laikai”, BTV, 11.30 val.) ir apie buvusius - prieš kokį 30 metų - roko muzikantus (“Pakvaišę dėl muzikos”, LNK, 20.10 val.); pastarąją dar kiek pagyvins tikrai labai jau šilto, kiek juokingo airių aktoriaus Stepheno Rea vaidyba. Bus melodrama “Arčiausiai rojaus” (BTV, 22.45 val. ir kitądien 12.20 val.): kino svajos apie jaunystės meilę. Svajoja pati Catherine Deneuve, kuri, anot anotacijų, šiame filme “vis dar labai graži”, lyg tas “vis dar” nebūtų didžiausias bet kokios moters, ne vien prancūzų deivės įžeidimas.
Bus ne geriausia Martino Scorsese ir Roberto De Niro juosta “Baimės iškyšulys” (TV3, 22.40 val.) - gal todėl, kad šie tikri meistrai stiprūs, kai daro sava, o ne atkartoja senus kitų siužetus ir filmus. Kitas, naujesnis ir mažumą originalesnis trileris “Generolo duktė” (LTV, 21.00 val.) erzins jau ne De Niro, o Johno Travoltos štampais - neįsižeiskite, jautrieji skaitytojai, štampų pilnos kiekvienos žvaigždės kišenės. Naujesni “Debiutantai” (RenTV, 23.15 val.) primins jums “Kriminalinį skaitalą”, tik čilietišką, lyg visai nepakaktų vieno Tarantino.
Vėl bus Vysockio atmintis mažai rodomame filme “Aistros dėl Vladimiro” (RTV International, 24.00 val.); jei labai norėsit ilgam panirti į sovietinę aplinką, nes veiksmas vyksta institute, su visu kolektyvu sprendžiančiame problemą - leisti ar neleisti Vysockio koncertą, - turėkit galvoje, kad tai teatrinė pjesė ir viskas ekrane teatro priemonėmis ir kuriama.
Bus puiki Piero Paolo Pasolini novelė “Ožkos sūris” - apie statistą, realiai mirštantį ant kryžiaus per biblinio pseudokoloso filmavimą, bet nepamirškite, kad jai išlaukti prireiks dar kelių pilkšvų novelių: juk minimas filmas giliamintiškai vadinasi “Rogopag” (TV11, 20.15 val. ir kitądien 15.00 val.) ir reiškia tik tai, kad jį statė ROsellinni, GOdard’as, PAsolini ir Gregoretti. Imantis lietuviškų analogijų įmanoma įsivaizduoti, pavyzdžiui, almanachą “Puilukjub” - tai reikštų novelių autorius esant Puipą, Lukšą, Juzėną ir Bartą. Bet tai tik toks niūrus pavyzdys, gal gyvenimas net ir neleis kažkam panašiam įsikūnyti.
Atsibeldus į Lietuvą, verta pažymėti, kad LTV2 Retrospektyvos puslapis “Medaus mėnuo Amerikoje” (20.10 val.; kartojama trečiadienį, vasario 2 d.,16.05 val.) vertas Guinnesso rekordų knygos - visi filmai pasaulyje turi režisierius, o šis neturi. Ir niekada neturėjo. Scenaristą, buvusios “Tiesos” redaktorių Albertą Laurinčiuką turi. Tada, 1981-aisiais, madingų “kontrpropagandinių” tendencijų - apsčiai. Tą niekingą Ameriką, atkuriamą Antakalnyje, turi kaip ant delno (tiksliau, kaip kumštyje). O štai režisieriaus neturi: unikali galimybė išvysti tarsi “nekalto prasidėjimo” kino kūrinį.
Pabandykite įspėti “Medaus mėnesio Amerikoje” mįslę, ta proga gal net pasiskambinkit Rūtai Staliliūnaitei, Juozui Budraičiui, Donatui Banioniui. Tik jokių premijų, bilietėlių, talonėlių, žadančių naują 37 kambarių namą arba amžiną gyvenimą, jums, deja, neduosiu. Toks bjaurus jau esu ir liksiu.
Pirmadienis
Patikrinta: kai žvaigždės sensta, niekas nebenori jų filmuoti, jos ima režisuoti pačios, kartu uzurpuodamos ir pagrindinį filmo vaidmenį. Ne, žinoma, Shirley MacLane savo režisuotoje juostoje “Brunas” (5 kanalas, 19.15 val. ir kitądien 13.00 val.) fiziškai negali persikūnyti į 8 metų vunderkindą, net nepaisant to, kad jis, berniukas būdamas, vilki vien suknytėmis. Bet jau aktorių sąrašo antroje vietoje - Shirley, kas gi dar, nors pagal tragikomiškos juostos struktūrą tai ir nelogiška.
Jeigu neįskaitysime avantiūrinės kostiuminės senų laikų, kai Jeanas Marais dar buvo gražus ir visi manė, kad vyriškas, “Geležinės kaukės” (1 Baltijos kanalas, 11.50 val.), gausime visai moterišką kino dieną.
“Bruną” jau minėjau, ispanų “Solas” (TVP1, 0.15 val.) - apie tokią Mariją (Anna Fernandez), pabėgusią iš kaimo, bet mieste tik pastojusią, ne daugiau. Kaip sutaikyti tėvelius ir dukrą? Reto sentimentalumo kadruose tai padarys geras kaimynas, pats teturintis šunį.
Kas yra “Aš - Dina” (TV1, 21.00 val.), visi jau arba skaitė, arba žiūrėjo, arba ir tai, ir tai. Žinia kas - fatališka moteris. Tiesa, Marie Bonevie ją vaidina, bandydama kelti užuojautą motyvuotam arba ir ne herojės žiaurumui.
O kaip su fantastiniu anglų “Parazitu” (RenTV, 19.00 val. ir kitądien 8.50 val.)? Mat čia tau ne kokios kamerinės šeimyninės juostos, čia tyvuliuoja Šiaurės jūra, stovi parūdijusi naftos platforma, pluša tyrinėtojai, drąskosi žalieji. Visus be išlygos, kad ir kokią pusę jie atstovautų, staiga užpuola nežinoma, bet labai ėdri ir išbadėjusi egzotiška gyvybės forma. Ekrane taip tiesiai ir nepasakyta, vyriškosios ar moteriškosios ji giminės. Et, gal būkim kilniaširdiški, užleiskim moteriai pirmumą, sutarkim, kad ji - kokia dar viena kalta ir nekalta Dina...
Antradienis
Nemarusis Franco Zefirelli (vasario 12-ąją jam sukaks 81-eri!) kadaise ekranizavo nemariąją “Romeo ir Džuljetą”, kur buvo ir stilius, ir plastika, ir prasminga sąsaja tarp Šekpyro laikų ir XX amžiaus vidurio jaunimo. Sėkmę režisierius bandė pakartoti, tačiau “Begalinėje meilėje”, kurią 5 kanalas (19.15 val. ir kitądien 13.00 val.) ne veltui priskiria “Moterų kinui”, nėra nei stiliaus, nei jaunystės žavesio, yra tik kone patologija.
Richardas Donneris man irgi buvo įtikinamesnis, kai piešė demonus, apstojančius jauną būtybę, klasikinėje siaubo juostoje “Omen”, o ne šviesų fantazijų pasaulį šiandieninėje skystokoje “Svajonių skraidyklėje” (TV1, 21.00 val.). Matyt, todėl šio filmo kanalas ir nekartoja, kaip paprastai.
Šiandien galiu užsiminti tik apie vieną, užtat ganėtinai rimtą Jimo Simpsono kūrinį, deja, tuoj nusitrinančiu pavadinimu “Vaikinai” (TV3, 23.15 val.). Viskas čia labai jau paprasta - ir kartu ne. Nes aštuoni vaikinai gaisrininkai žuvo ne šiaip, o per tragiškosios rugsėjo 11 dienos įvykius Niujorke. Tai nėra tradicinis amerikiečių propagandinis filmas. Likusiam gyvam herojų vadui (Anthony La Paglia) niekaip nesiklijuoja žodžiai, kuriuos jis turėtų pasakyti apie savo buvusius “vaikinus”. Tenka net į rašytoją (Sigourney Weaver) kreiptis. Pastaroji vaidino ir geros pjesės, pagal kurią gimė filmas, pastatyme, o jos partneris ten buvo Billas Murray. Mintį, kad žmonėms anksčiau ar vėliau tenka susigyventi ir su baisiausia netektimi, kūrinys perteikia subtiliai.
Ta proga man vis kyla klausimas: įdomu, kokios jėgos įnirtingai slapsto nuo TV kanalų pačią pirmąją kino juostą, be isterikos, mąsliai prabilusią apie aną pasaulio tragediją, pirmąkart parodžiusią ir tą baisiąją duobę po PPC statinių, kurios fone vyksta vien ramus draugų dialogas? Turiu galvoje Spike’o Lee “25 valandą”, neprarasdamas vilties kada nors pakomentuoti ją ir šiuose puslapiuose.
Trečiadienis
Skaitau Piero Paolo Pasolini neįprasto filmo, apie kurį jau čia esu rašęs, - “Paukšteliai dideli ir maži” (TV11, 22.30 val.) - anotaciją ir atsisakau tikėti akimis. Pasirodo, “keliaudami Italijos keliais tėvas su sūnumi dalijasi gyvenimo patirtimi”. Tenka grįžti prie filmo nori nenori.
Keisti tėvas (didysis komikas Toto) ir sūnus (neprofesionalas Ninetto Davoli, vėliau dar daug kur vaidinęs, buvęs bene mikliausias garbanotas brangenybių vagis Eldaro Riazanovo “Nepaprastuose italų nuotykiuose Rusijoje”). Keliauja ne tiek keliais, kiek šimtmečiais. Gal šiandien jie - tėvas ir sūnus, bet XIII amžiuje, kai juos, apskurusius vienuoliukus, į žygį siuntė pats Pranciškus Asyžietis, tokie būti tikrai negalėjo. Įdomu, ar paukščių kalbos mokymasis, kad galėtų skleisti sparnuotiesiems Dievo žodį, - tai buitiškai suvoktos gyvenimo patirties kaupimas?
Užteks tyčiotis iš nemokšų. Amžinieji (gal jie šiandien žengia per Lietuvą?) Pasolini juostos piligrimai - tik prieštaringojo italų Meistro idėjų atšvaitai. Norėdavęs sutaikyti krikščionybę ir marksizmą, Pasolini šiame filme sąmoningai susipjovė su visais. Dievo žodis, kaip jis rodo, - visai neveiksmingas, nes ir paukščių visuomenė klasinė, o vanagai visada draskys žvirblius. Kita vertus, šiuolaikinis scholastiškas marksistas ekrane - nenustojantis plepėti... varnas, kuris vertas vien to, kad, labai išvargus nuo jo teorijų, iškepti jį ir bent taip pasistiprinti. Mūsų Keleiviai tai ir padaro.
Žaižaruojančio humoro kupinas klasikinis kūrinys (1966) pereina į sarkazmą nuo sukrečiančių dokumentinių Palmiro Togliatti laidotuvių kadrų. Matyt, tai buvo ir Pasolini, paskelbusio bet kokios ideologijos mirtį, dvasinis lūžis. Laikas parodė, kiek teisus jis buvo, nors vis dar atsiranda piliečių, traktuojančių jo “kelio romaną” (ponai iš 11 kanalo, bent jaučiate paraleles iš literatūros istorijos, ar šios mokykloje irgi nesimokėte?) paraidžiui.
Na, štai, nutrūkau kaip tas plepys varnas... O norėjau tik akcentuoti, kad šiandien visai įmanoma pasižiūrėti gangsterinę dramą su puikiu aktorių ansambliu (Richardas Dreyfussas, Gabrielis Byrne’as, Ellen Barkin), pavadintą “Pasiutusio šuns metas” (TV1, 21.00 val.), ir būtinai reikia - Alfredo Hitchcocko 1936 metų anglišką juostą “Slaptasis agentas” (LTV, 23.10 val.). Ne vien dėl mūsų, sako, tautiečio Johno Gielgudo, ne vien dėl klasikinių detalių (saga nužudytojo rankoje), miklios šnipinėjimo istorijos (o kada Hitcho filmuose ji būdavo ne mikli?), tai bent jau dėl nepaprasto tiems laikams garsinio sprendimo: aidi iškilminga vargonų muzika, nelauktai sustingdama ties vieninteliu akordu. Kodėl?
Ketvirtadienis
Šiandien - sensacija. Ne kokia politinė ar meninė. Erotinė, praktiškai - jau pornografinė.
Tai amerikiečių skandalisto Larry Clarko 2002 metų juosta “Kenas Parkas” (LNK, 22.35 val.), dėl kurios pasirodymo lietuviškuose namų ekranuose gerokai abejojau. Ne veltui filmas sukėlė audrą Venecijos kino festivalyje, įvairių šalių cenzūros sumaištį, o Vatikanas, sako, drebėjo vien dėl filmo plakato, kuriame - tas pats mūsų publikuojamas kadras.
Man “Kenas Parkas” pasirodė toks filmas, kur visi herojai - Kalifornijos moksleiviai, berniukai ir mergaitės - dulkinasi (atsiprašau, bet tai filmo leksika, be kurios juosta bus jau nebe ta) tarpusavyje, dulkinasi su suaugusiais (berniūkštį Šoną visko apmoko jo moksladraugės mamytė), su viskuo, kas tik juda.
Šiaip jau nei sveikinu filmą, nei juo piktinuosi. Man, seniai iškritusiam iš paaugliško hiperseksualumo zonų, tai paprasčiausiai nėra įdomu. Mane paprasčiausiai stebina pornografijos brovimasis į elitinio kino sferas, nors dar po kokių metų turbūt nesistebėsiu ir tuo. Kol kas dar šiek tiek stebina ir pats tikrai gabių autorių agresyvumas (L. Clarkas: “Mano senos draugužės skambina man ir skundžiasi, esą filmuose maža frontalinio nuogumo”, o aš atsakau: “Kene Parke” bus daugiau b...ų, nei jūs galėsite apčiulpti”). Truputėlį keista ir dėl tų - šiandien dar retų - kolegų kritikų, kurie vadina “Keną Parką” “labiausiai skaudinančiu (? - S. S.), paprastu, švelniu (? - S. S.) ir negailestingu filmu nuo Truffaut “400 smūgių” laikų”.
“400 smūgių” gal neliesime, bet savo informacinę funkciją manau atlikęs. Jūsų reikalas, žiūrėsit ar ne, pareikšite savo “specialią nuomonę”, ar ne. Manau, kad komercinių Lietuvos telekanalų susirašinėtojams tai nebus jau tokia didelė sensacija.
Man asmeniškai šiandien daug įdomiau išsiaiškinti, kodėl Johnas Candy (rėksnys šerifas “Kanadietiškame bekone”), pats režisuodamas gana išradingą komediją su “fantasy” elementais “Įkaitas vienai dienai” (TV1, 21.00 val.) apie žmogų autsaiderį, atidavė pagrindinį vaidmenį nežinomam aktoriui. Būtų vaidinęs jį pats, būtų daug įtaigiau. Perdėtas kuklumas irgi prie gero neveda.
Įdomu bus susilaukti Izraelio ir Vokietijos bendros gamybos filmo “Fokusininkas iš Liublino” (TVP1, 0.55 val.), nes magas Jaša Mazuras (puikus Alanas Arkinas) čia tąsysis po XIX amžiaus Lenkijos užkaborius, kiekviename miestelyje palikdamas po “nuotaką”. Beje, tai juosta pagal garsųjį Isaako Basheviso Zingerio romaną. Nejaugi “Keno Parko” veiksmai ir pozos nustelbs visa kita?
Penktadienis
Alanas Arkinas ir šiandien vaidina - tiesa, ne pagrindinį personažą ir visai kitame, naujesniame filme apie magus, iliuzionistus, taip ir pavadintame “Magai” (kabelinės televizijos, 20.45 val.). O herojumi čia pasirodo viena negausių pastarojo meto tarptautinių vokiečių žvaigždžių - gražuolis Tilas Schweigeris.
Erotiškos, nors “Keno Parko” radikalumui toli neprilygstančios, ir jau rodytos “Šou merginos” (LNK, 21.35 val.) namų ekrane šiandien susitinka su irgi rodyta gėjų temos komedija “Ten ir atgal” (TV1, 21.00 val.), atvirai liaupsinančia biseksualumą. Virš viso to styro akmeninis Meryl Streep veidas, taip šauniai atitinkantis pavadinimą - “Mirtis jai tinka” (TV3, 22.45 val.).
Baltarusiai rodo vieną geriausių savo filmų “Liūto kapas” (19.35 val.), jau pavadinimu apeliuojantį į Mogiliovo miestą, gražiai pažaidžiantį su folkloru. O vis dėlto anais laikais, kai sovietų kino gražuolis Olegas Vidovas pasiliko gyventi užsienyje, net “nekaltas”, liaudiškas “Liūto kapas” buvo uždraustas ir užmirštas.
Virš viso šito balagano tarsi šypsotųsi italų Metro, kadaise irgi dirbusio cirke, veidas, regis, laiminantis visą šią cirkų, virtualinės realybės, magijos, kino, net ir sekso velniavą. Bet ne be šelmio žybsnių akyse: juk ne veltui naujas kultūrinis prancūzų filmas (TVP1, 1.50 val.) pavadintas “Federico Fellini: esu didelis melagis”. Štai kad išlaukus, neužmigus...
