Užmetęs akį į programas, pasijunti lyg kartojamų filmų kino teatre. Bet kitų kraštų televizijos irgi nelepina premjeromis.
Šeštadienis
Diena – tarsi po geriausio žmogaus draugo vilko ženklu. Jis puikuojasi net dviejų filmų pavadinimuose. Dokumentinio pagrindo trileryje „Vilkas“ (BTV, 21.45 val.) – toks pagrindinio herojaus pseudonimas. Ispanija, 8-asis dešimtmetis, paskutinės Franco režimo dienos šiame ispanų filme atkurtos visai neblogai. O dailiosios lyties žiūrovės greičiausiai įsidėmės jauno, ne tik gražaus, bet ir vaidinti sugebančio aktoriaus Eduardo Noriegos vardą: jis čia kuria neva darbininką, o iš tikrųjų – į stambią teroristų organizaciją įdiegtą slaptąjį agentą.
Kita tokia juosta – „Žmogus vilkas“ arba tiesiog „Vilkolakis“ (LNK, 23.00 val.) lyg ir teikė daugiau kaip tik meniškumo vilčių, nes sukurta pagal anoniminę VI amžiaus saksų legendą. Deja, žiauriam veiksmo filmui šis faktas liko tiesiog nevykusiu alibi, nes iš masės kruvinų juostų, kuriose vaidina Christopheris Lambertas, ji taip niekuo ir neišsiskiria. Palyginkite šią neva sakmę su kitu dienos trileriu („Persekiojamasis“, TV3, 23.20 val.), kuriame – kad ir šiuolaikinės Japonijos aplinkoje – vėl draskosi tas pats Lambertas: argi daug esminių skirtumų?
Urugvajaus jaunuolis Leonardo Ricogni, gavęs šansą blykstelėti Holivude, neapsisprendė, ar jis stato komediją (kad ir su lavonais), ar trilerį. Todėl, nepaisant gerų aktorių Jeremy Davieso, Chriso O‘Connello, apie pinigus ir jų geismą prabylantis filmas „Dvidešimt devynios palmės“ (TangoTV, 22.00 val.) ekranuose pravirto, o Ricogni grįžo į Urugvajų. Nebūčiau šio filmo gal nė minėjęs, bet jo pavadinimas žodis žodin sutampa su skandalingo ir drauge rimto prancūzų režisieriaus Bruno Dumont‘o tais pačiais 2002 metais kurta juosta. Retas atvejis, kai dėl painiavos kalti ne mūsų vertėjai, o gyvenimas. Šiaip ar taip, jei esate ką girdėję apie Dumont‘o supererotišką kūrinį, kuriame vaidina buvusi Šarūno Barto mūza Katarina Golubeva, nepamanykit, kad tai būtent tos palmės ir yra.
Stilingą psichologinį retro detektyvą „Gorgonovos byla“ (TV Polonia, 21.05 val.), gražiai atkurdamas 1930 metų aplinką, išeksponuodamas lenkiškos „vamp“ (Ewa Dalkowska) portretą, kadaise pastatė rimtas lenkų režisierius Januszas Majewskis. Čia visą senąją Lodzę sukrečia žinia apie tai, kad prabangioje inžinieriaus viloje nužudyta jo duktė. Areštuojama guvernantė Gorgonova. O motyvai?
Vis dėlto bene įdomiausią dienos filmą dar kartą demonstruoja ukrainiečiai. Tai italų režisieriaus Giuseppe Tornatore („Naujasis kino teatras „Paradiso“, „Tuščias formalumas“, kiek blankesnė „Malena“) juosta „Legenda apie pianistą“ (STB, 0.45 val.), į kurią kažkodėl nėra atkreipę dėmesio nei lietuvių platintojai, nei televizininkai.
O verta. Keistas pasakojimas apie keistą atvejį, kai didžiuliame laive, pačiose 1900 metų išvakarėse imigrantė pagimdė vaiką, o pati išgaravo. Mechanikas Denis jį įsūnijo, bet visa laivo komanda, o paskui ir keleiviai ėmė jį vadinti tiesiog pagal apvalią gimimo datą – „1900“. Vaikas pamažu auga, bręsta, jo visas pasaulis – tik tas didžiulis laivas, kurio jis niekada nėra palikęs: juk čia, prašmatniame keleivių salone, stovi fortepijonas, o juo grojama. Klausydamasis ir pergyvendamas muziką iki ašarų, „1900“ pabando pats – ir dėl nesuvokiamų likimo kelių išauga į nepaprastą džiazo improvizuotoją. Nervingas impulsyvus britų aktorius Timas Rothas čia turi ką vaidinti, įsijausdamas ne tiek į konkretų likimą, kiek į pavadinimo žadėtą gražią legendą.
Sekmadienis
Lietuvoje tikriausiai pasitaiko amerikiečių žvaigždutės Julios Roberts gerbėjų, tad jiems šiandien – šiokia tokia šventė. Tik „šiokia tokia“, nes filmai anaiptol nebenauji, labai neretai rodomi, užtat jų – net du, o pagal laiką galima spėti net abiem pasimėgauti.
Provincinė tragikomedija „Plieninės magnolijos“ (LNK, 20.50 val.; kartojama trečiadienį, liepos 19 d., 11.35 val.) rodo Roberts diabetininkę, o vis dėlto ryžtingą merginą, nesustosiančią prieš gimdymą, nors jis ir grėstų jos gyvybei. Tipiškai moteriška juosta; vyrai personažai pasirodo epizoduose turbūt tik tam, kad įgalintų Roberts motinystę. Kitas filmas „Merė Reili“ (irgi LNK, 23.05 val.) – jau visai kitoks, varijuojantis amžiną susidvejinimo, daktaro Džekilo ir misterio Haido atvejį tarnaitės (ji ir yra Julia Roberts) akimis. Šį kūrinį suko britų stilistas Stephenas Frearsas, tad įmanoma pasigrožėti vien miglota, niūria gotikinio kūrinio atmosfera. Pirmojo filmo statytojas Herbertas Rossas – irgi tikras pramoginio kino meistras. Viskas būtų gražu, bet, apsupdami Roberts išties didelio talento partneriais („Plieninėse magnolijose“ – Sally Fields, Shirley MacLaine, o filme „Merė Reili“ net epizodą vaidinanti Glenn Close įsimena kur kas labiau nei pagrindinė monotoniška herojė), autoriai padaro tam tikrą meškos paslaugą gerbiamai Juliai. Bet čia tik mano tokia nuomonė, neperšu jos primygtinai.
Kas dar? Profesionali kanadiečių melodrama „Beveik normalus“ (BTV, 22.00 val.; kartojama trečiadienį, liepos 19 d., 13.30 val.), kaip baisią naujieną atskleidžianti tą faktą, kad vaikai visuomet liguistai sutinka tėvų skyrybas. Irgi profesionalus televizinis „Spartakas“ (TV3, 20.15 val.), nors Stanley Kubricko sena juosta pagal tą patį komunisto Howardo Fasto romaną buvo, kiek pamenu, ir prasmingesnė, ir patrauklesnė. Labai švari – logikos, etikos, plastikos ir visokiomis kitomis prasmėmis – Lietuvoje mėgstamo korėjiečio Kim Ki-duko dešimtis kartų čia aprašinėta budistinė juosta „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ (XXI Vilsat ir XXI Mikrovisata – tą pačią 12.10 val.).
Pirmadienis
Vieni serialai, net kolumbietiški. Kaip tik apie vieną tokį reklama staugia, esą tai ir yra, ko labiausiai reikia lietuvių moterims. Keistokas apibendrinimas: ar taip neužgaunamas visas garbiųjų lietuvaičių klanas?
Šiame bedžiaugsmiame fone – du filmai apie egzotiškus karų sklypelius. Britų režisieriaus Anthony Page‘o „Imperatoriaus viešnios“ (TV1, 21.00 val.), dar žinomos ir „Tylių šauksmų“ pavadinimu, bando, kiek įmanoma, realistiškai atkurti 1942 metų Singapūro, japonų invazijos atmosferą. Rusų režisieriaus Sergejaus Tarasovo „Lobių kaina“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama trečiadienį, liepos 19 d., 14.00 val.), nukeldama į anglų-būrų karo laikus, prisilaiko labiau romantinės tradicijos: ne veltui Tarasovas yra anksčiau ekranizavęs Walterį Scottą. Žinoma, pagrindiniu herojumi čia tampa nežinia kaip į tuos 1901 metų įvykius įsipainiojęs rusas, kuris paskui ir atliks pagrindinius žygdarbius, iš portugalų piratų atims būrų laisvei taip reikalingą auksą.
Antradienis
Keista, kai vasaros repertuare staiga užkliūni už kokio iš tiesų rimto filmo. Tokiu laikau rusų aktoriaus, nepamirštamojo A. Tarkovskio Stalkerio, – Aleksandro Kaidanovskio – režisuotą „Paprastą mirtį“ (Naše kino, 20.25 val. ir kitądien 13.25 val.), sukurtą Levo Tolstojaus apsakymo „Ivano Iljičiaus mirtis“ motyvais. Apskritai Kaidanovskis, net neišgyvenęs 50 metų, visuomet buvo apsuptas keistos, šiek tiek mistiškos aureolės. Ir jo režisūrinis debiutas kupinas mistinės meditacijos. Greta Alisos Freindlich juostoje vaidina lietuvių aktorius Vytautas Paukštė. Galbūt menininkai susidūrė Lietuvoje, kurią Kaidanovskis labai mylėjo, kur suvaidino pagrindinį Vytauto Žalakevičiaus keisto filmo „Atsiprašau“ vaidmenį, pasirodė ir „Fakte“.
Ne, čia visiškai neagituoju už rimtąjį kinematografą, tokiomis dienomis, kai tvankuma tirpina pilkąsias ląsteles, gal ir ne patį pageidaujamą. Bet juk pramoga irgi nelygi pramogai.
Geros pramogos pavyzdžiu manau esant Urugvajaus (kurta dar su Argentina ir Ispanija) nuotykių komediją, turinčią ir melancholijos trupinį, – „Paskutinis traukinys“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama ketvirtadienį, liepos 20 d., 14.00 val.). Trys senukai ir 8 metų vaikas nusprendžia išgelbėti nacionalinę relikviją – senovinį lokomotyvą, parduotą Holivudui rekvizitu. Šios keistos kompanijos kelionė per skurdų kraštą, imponuojanti ne išorinėmis grožybėmis, o paprastų žmonių dvasiniais turtais, verčia iš jauno režisieriaus Diego Arsuagos, kuriančio dar tik antrą savarankišką filmą, užtat jau apdovanotą gausybe prizų, laukti nemažai.
Nors filmas „Purvini šokiai 2. Havanos naktys“ (BalticumTV, 20.30 val.) jau savo „rimeikišku“ pavadinimu rodo holivudinę kilmę, vis dėlto tai irgi – ne pati neišrankiausia pramoga. Jaunutė kompleksuota amerikietė Keitė (Romola Garai) drauge su tėvais atvyksta į Kubą, kurioje susipažįsta su visai kitokios, laisvos, nepriklausomos prigimties jaunuoliu Chavjeru (Diegas Luna). Pastarasis imasi mokyti Keitę Pietų Amerikos šokių, kurie, pasirodo, visai ne „purvini“, o tiesiog emocionalūs.
Galbūt ši juosta, beje, siužetiškai neturinti nieko bendra su pirmaisiais „Purvinais šokiais“, ir liktų tiesiog eiline muzikine melodrama, jeigu ne veiksmo laikas. Mat Keitės tėvai atsibeldė į Kubą 1958-ųjų lapkritį – pačiose Fidelio Castro revoliucijos išvakarėse. Ši aplinkybė ekrane nėra vien dekoratyvinė, ji veikia ir herojų likimus, primena, kad žilabarzdis, tegul kiek kitokioje nei anuomet Kuboje, vis tebekaraliauja.
Trečiadienis
Gera pramoga – ir nuotykinė režisieriaus Johno McTiernano komedija „Žynys“ (TV1, 21.00 val.), beje, neturinti nieko bendra nei su mūsų krašte rodytu lenkų epinių „Žiniuoniu“, nei su ta „žynio“ žodžio prasme, kurią į ją paprastai įdedame. Ponas biochemikas Robertas Kempbelas (nuostabus Seanas Connery) gyvena ir dirba Amazonės džiunglėse, ieškodamas preparato nuo vėžio. Į jo atsiskyrėlišką gyvenimą, aišku, įsibrauna moteris (Lorraine Bracco). Ponui žyniui iš pradžių tai nepatinka, bet paskui, kartu kovodami su kelio statytojais, kurie gali sunaikinti floros, veiksmingai gydančios vėžį, pavyzdžius, vyras ir moteris randa bendrą kalbą.
Augalų slaptosios savybės – viena iš geros juostos „Adaptacija“ (TV1000, 21.00 val.) potėmių. Aną sykį giedojau liaupses nūdieniam režisieriui Spike‘ui Jonze‘ui ryšium su juosta „Būti Džonu Malkovičium“, tačiau jo „Adaptacija“ irgi originali ne vien egzotiškų orchidėjų formomis bei poveikiu, o pirmiausia tais keistais žmonėmis (Meryl Streep, Nikolas Cage‘as, Chrisas Cooperis), kurie yra visaip veikiami, dažniausiai ne tik gėlių, bet vienas kito.
Jau ne kartą rodyta? Taip, žinoma, kaip ir negailestingasis brazilų pasakojimas apie beglobius, lyg patyčiai pavadintas „Dievo miestu“ (Balticum auksinis, 21.00 val.), tačiau nuo dažno priminimo tokie filmai juk patys objektyviai netampa prastesni.
Dar šiandien įmanoma pasižiūrėti juostų apie kino aktorius. Ukrainiečiai rodo gana banalią – vieną iš daugelio panašių – juostą „Marilyn Monroe kūnas: stebuklas ir sensacijos“ (STB, 21.00 val. ir kitądien 23.50 val.). Rusai demonstruoja dokumentinius filmus apie savo praeities numylėtinius, aktorius Georgijų Burkovą (1 Baltijos kanalas, 21.45 val.) ir Jevgenijų Leonovą (RTR Planeta, 21.50 val.). Man šis pastarasis, universalus, kaip ir Jurijus Nikulinas, sugebėjęs juokinti komedijose, nuoširdžiai trikdyti dramose, buvo vienas mėgstamesniųjų.
Ketvirtadienis
Jei prisimenate, tarp Oskaro Koršunovo garsiųjų spektaklių yra ir „Roberto Zuko“ pavadinimas. Norintieji gali šiandien jį palyginti su prancūzų 2001 metų kino juosta (XXI Vilsat ir XXI Mikrovisata, 14.55 ir 22.55 val.), sukurta žadančio jauno režisieriaus Cedrico Kahno ir skirta tam pačiam persikūnydavusiam į skirtingas individualybes jaunam žudikui maniakui. Ne dėl nacionalinių viršenybės kompleksų lietuvių spektaklis man atrodo tikrai prasmingesnis už šį filmą, nors italų kilmės aktorius Stefano Cassetti ir bando ieškoti – tegul iškreiptų – antiherojaus veiklos motyvacijų.
Tarkim, maniakų poelgiai apskritai nepaaiškinami, bet tai visai nereiškia, kad menininkas Kahnas gali pats tik konstatuoti, nebandyti aiškintis, nepastūmėti link mįslės žiūrovo.
Pyktelėjęs dėl „jauno prancūzų genijaus“, verčiau nersiu į mažai man būdingą šiuolaikinės popsinės komedijos sferą. Ji vadinasi „Džėjus ir tylenis Bobas atakuoja Holivudą“ (Balticum auksinis, 23.00 val.) ir jau kelintame filme naudojasi tais pačiais komiksiniais – o čia dar ir kuriančiais komiksus – paikais, bet labai simpatiškais personažais. Pažymėsiu, kad barzdotąjį tylenį Bobą, kuris visą filmą išties tyli, bet kai jau prabyla... tu tiesiog išsižioji, vaidina šio smagaus, kad ir ne visai padoraus parodijinio kino komikso režisierius Kevinas Smithas. Susidomėjusiems juo pravartu užsukti ir į penktadienio skirsnį.
Po siurrealistinės puikios čeko Jano Švankmajerio „Pinokio“ versijos Robertui Benigni lįsti į tą pačią pasaką turbūt nederėjo. Jo režisuotas ir suvaidintas „Pinokis“ (BalticumTV, 20.30 val.) dar kartą įrodo, jog šis italų komikas – organiškas ir originalus kitų gabių režisierių juostose, o kai ima režisuoti pats save – išeina arba spekuliacija („Gyvenimas yra gražus“), arba tikrai medinis „Pinokis“.
Užtat lenkų komediografas Januszas Machulskis, anksčiau pagarsėjęs ironišku retro detektyvu „Vabank“ ir „Vabank 2“, nenuvilia ir savo nauja kriminaline komedija „Vinčis“ (TV1, 21.00 val.). Taip, turimas galvoje tas pats Leonardo da Vinci, kurio vardą neseniai iš nežinios ištraukė ir nemarų padarė kažkoks Danas Brownas, sugalvojęs „Kodą“, ir kurio „Damos su šermuonėliu“ variantas saugomas viename dabartinės Krokuvos muziejų.
Kaip ir ankstesniuose Machulskio kūriniuose, filme „Vinčis“ labiausiai patrauklus yra meistriškai nušlifuotas jo intrigos tikslumas. Pavogti „Damą su šermuonėliu“ – beveik tas pats, kaip analogiškas atsitikimas Osle su Edvardo Muncho „Šauksmu“. Stebėdamas aktoriaus Roberto Więckiewicziaus vagį Cumą juo tiki: toks gali! Beje, filme meistriškai vaidina ne vien jis, ne tik debiutantė skambiu Kamillos Baar pseudonimu, bet ir režisieriaus tėtis, puikus romantinės lenkų aktorių mokyklos atstovas Janas Machulskis, pajutęs naujųjų laikų vėjus ir jau buvęs varomąja „Vabank“ jėga, o šįkart su dideliu humoru bei stiliumi sukūręs seną patyrusį paveikslų falsifikatorių Hageną.
Penktadienis
Du šiandieniniai televiziniai opusai – „Holivudo madam darbeliai“ (BTV, 21.35 val.) ir „Neverk, mieloji“ (LTV, 0.10 val.) – gana aiškiai parodo, kaip televizinis filmas skiriasi nuo kino filmo – ne pirmojo naudai, suprastinimo pusėn. Net gaila, kai antrojoje dramoje, tapusioje melodrama, uždarbiauja tokios aktorės, kaip Kristin Scott-Thomas ar Stephan Audran – ką, jau normalių vaidmenų nebegauna, ar ką?
Nūdienis „Robinzono Kruzo“ variantas – „Prarastasis“ (1 Baltijos kanalas, 20.55 val.), nepaisant tautiečio Roberto Zemeckio pastangų, mane verčia vien nuobodžiauti. Be to, žiovaujant į barzdoto Tomo Hankso vaizdą, ateina mintelė: o gal jis ir galėjo ten pasilikti, toje saloje? Supraskit, aš gi čia grynai Hankso interesais – būtų pasitraukęs iš civilizacijos ir išvengęs tokios gėdos kaip „Da Vinci kodas“.
Ir vėl įdomiausias – popsas. Tai Samo Raimi siaubų ciklo viena dalis, pavadinta „Tamsos kariuomenė“ (LNK, 22.05 val.). Nors man, tiesą pasakius, artimesni tokie realistiškesni Raimi filmai kaip „Greitas ir negyvas“ ar „Paprastas planas“, negali neįvertinti, kad ir čia, besipainiojant laiko zonoms, vykusiai suplakamas siaubo ir humoro kokteilis, o užuominos į žanro klasiką pagyvina jį it kokios citrinų žievelės.
Ne vien popsinė – vakar jau rodyto Kevino Smitho kiek ankstesnė komedija „Parduotuvių slunkiai“ (TV3, 23.20 val.). Viename ir tame pačiame prekybos centre nuo ryto iki vakaro trinasi jaunimėlis – geras „plotas“ susitikimui. Daug jaunų aktorių, kurie nuo tų 1995-ųjų arba jau išgarsėjo (kaip Benas Affleckas), arba dingo į nežinią. Pasirodo ir Džėjaus (Jasonas Mewesas) bei tylenio Bobo (aišku, tas pats Smithas) paveikslų užuomazgos. Žinoma, ar filmas nuoširdžiai juokins, ar privers susimąstyti sociologų vertomis temomis – apie tarpsnį tarp jau baigtos mokyklos ir dar tik būsimąjį savarankiškumą, ar leis pajusti autorių originalumą, labai priklausys ir nuo to, su kokiu dažnai netradicinės leksikos vertimu į lietuvių kalbą mes čia susidursime.
