Kino savaitė bent kai kuriomis dienomis – išties įdomi. Nebe taip daug pasikartojimų, yra ir premjerų ir iki šiol nedovanotinai apeitų juostų.
Šeštadienis
Jeigu mėgstate gabų ir nekvailą aktorių Russellą Crowe, šiandien galite suspėti išvysti net du jo vaidmenis. Išraiškingame nuotykių filme su politiniu pamušalu – „Įkaitas“ (LNK, 19.05 val.) – jis įtikinamai vaidina britų slaptųjų žvalgybų genijų, dirbantį pramanytoje Lotynų Amerikos šalyje Tecaloje. Vietinius nuo kokaino paklaikusius teroristus iš inercijos vadina „sukilėliais“ – mat jie buvo Maskvos statytiniai, bet ten pasikeitė santvarka, baigėsi ir rusų pinigai, tenka pereiti į kitą verslą – grobti žmones, reikalaujant išpirkio. Visai pelninga. Kas jiems, kad inžinierius idealistas (Davidas Morse’as) statė užtvanką, juos pačius turėjusią saugoti nuo potvynių. Į veiksmą įsitraukia inžinieriaus žmona (Meg Ryan), tarp jos ir padedančio gelbėjimo akcijai Russelo Crowe herojaus tarsi kažkas ima megztis...
Kitas Crowe vaidmuo „Virtuoziškume“ (LNK, 21.30 val.) – tiesmukesnis. Šiame fantastiniame filme, neišlaikiusiame laiko bandymo ir nuo 1995 metų netapusiame „nepamirštamu“ hitu, aktorius vaidina keistą personažą, vardu S.I.D.67. Mokslininkai, spręsdami vien teorinius uždavinius, nesusimąstydami apie galimas praktines pasekmes, suformavo jį iš 200 žudikų maniakų. Bet virtualus Crowe konglomeratas ima ir pasprunka į laisvę...
Savaip rimuojasi – tegul ne aktoriais, o personažais – kiti du amerikiečių filmai. Dramoje „Erina Brokovič“ (TV3, 20.30 val.), sukurtoje pagal tikrą istoriją, Julia Roberts kuria ant nevilties krašto stovinčią moterį su vaikais, vis dėlto įsikimbančią juridinės praktikos ir per didelius vargus nubaudžiančią korporaciją, nuodijančią viso miesto vandenį. Drauge ji atkunta ir žmoniškąja prasme, o profesine jai daug padeda veteranas advokatas Edas, kurį vaidinąs Albertas Finney kaip paprastai puošia kūrinį. Štai ir pati Roberts tokioje draugėje pelnė 2001 metų „Oskarą“. Jos kolegė Kim Basinger už pagrindinį vaidmenį komedijoje „Elvis išėjo iš pastato“ (TV3, 15.00 val.) tokio įvertinimo turbūt ir nelaukė: komedija ne itin juokinga, kaip ir kitos šiandieninės, bet moters, vaikystėje mačiusios tikrąjį Elvisą Presley ir dabar negalinčios pernešti jo gausių imitatorių, paveikslas vis dėlto originalus.
Tenkindamas savą „strofų“ maniją (matyt, reikės persiorientuoti į poetus), pastebėsiu, kad šiandien švyti ir du egzotiški Rytų filmai. Honkongiečio Wong Kar-wai gangsterišką baladę „Čiunkingo ekspresas“ (ukrainiečių STB, 0.45 val.) įvairūs kanalai demonstruoja dažnai. Užtat dėl 5 kanalo, visai nesirūpinančio savo programų reklama, rodomų „Turkiškų pirčių“ (20.00 val.; kartojama kitądien 24.00 val. ir dar pirmadienį, kovo 6 d., 16.00 val.) teko pavargti, šifruojant jo pėdsakus. Taip, tai vieno pačių įdomiausiųjų turkų režisierių Ferzano Ozpeteko kūrinys, statytas dar prieš „Paskutinį haremą“, išvydusį ir Lietuvos kino teatrų šviesą. Gaila, kad pastaruoju metu menininkas, atrodo, persikėlė į Italiją; jo grynai itališkas „Langas priešais“ – irgi neblogas, bet kur jam iki rytietiško „Turkiškų pirčių“ mįslingumo. Pasakodamas, kaip į Stambulą paveldėti senųjų pirčių – tikro nacijos dvasinio ir fizinio prieglobsčio – atvyksta užsienietis, tik pamažu suvokiantis, ką jos reiškia tikram turkui, apie filmą, jo besikeičiančias nuotaikas, jo keistą grožį ir jo tragizmą iš esmės nieko nepasakai. Reikia žiūrėti. Gerai, kad 5 kanalas, nors ir tylomis, bet rodo kūrinį net tris kartus.
Tėvo ilgesį neblogai perteikia visai dar nauja anglų melodrama „Brangusis Frenki“ (1 Baltijos kanalas, 11.55 val. ir ketvirtadienį, kovo 9 d., 12.10 val.). Bet, kiek prisimenu, tokį dramaturginį sprendimą, kai motina meluoja vaikui ir mosuoja pačios parašytais laiškais, regėjome dar 1967 metų lietuviškame Algirdo Aramino novelių filme „Surask mane“.
Sekmadienis
Užsiminęs apie lietuvių kiną, tęsiu temą. Kartą jau anonsavau per LTV2 Retrospektyvą turėtą parodyti Vaižganto „Nebylio“ ekranizaciją, bet jis buvo pakeistas kitu filmu. Tikėkimės, gal šiandien ir bus tai, kas anonsuojama, gal Retrospektyvos rengėjai surado (ar net restauravo) Vidmanto Bačiulio televizinį 1985 metų kūrinį, realistišką, be pretenzijų, pasakojimą apie senosios Lietuvos žmones su gerais aktoriais Arvydu Lebeliūnu, Robertu Vaidotu, Rolandu Butkevičiumi (žiūrėkite šiandien 20.20 val. arba penktadienį, kovo 10 d., 22.10 val.).
Tas pats LTV2 kanalas rubrikoje „Senas geras kinas“ demonstruoja tikrai nebejauną (1936 metų) britų filmą, istorinę „Liepsną virš Anglijos“ (18.00 val.). Čia pirmąsyk susitiko – tam, kad ir gyvenime sujungtų likimus – didieji aktoriai Laurence’as Olivier ir Vivien Leigh, tik po to tapusi amerikine Skarlete. O ir Flora Robson, vaidinanti karalienę Elžbietą, niekuo nenusileidžia garsiajai porai. Apskritai tai buvo vengrų prodiuserio ir režisieriaus Alexanderio Kordos įkvėptas britų kino klestėjimo metas, daugiausiai reiškęsis nauju, sužmogintu požiūriu į istoriją, ją perteikiančių ne masinėmis scenomis (nors tokių šiandieniniame filme irgi yra), o individualybėmis.
„Liepsna virš Stalingrado“ – taip galėtum pervardyti 2001-aisiais kurtą kosmopolitinį vokiečių, amerikiečių, prancūzų filmą „Priešas už vartų“ (LTV, 21.00 val.). Kitaip nei senutėlis britų kūrinys, neturėjęs nei dabartinės technikos, nei spalvos, dabarties didžiulio biudžeto kūrinys apie Stalingrado mūšį, noriai besinaudojantis specialiaisiais efektais ir pasaulinio garso įvairių šalių žvaigždėmis, erzina savuoju eklektiškumu, visišku abejingumu autentikai. Įsivaizduokit sau Holivudo gražuolėlį Jude’ą Law vatinuku ir Vasios Zaicevo vardu...
Kita vertus, rusų TV ekranuose šiandien vis gausiau tų karinių juostų, kurios net per Chruščiovo trumpą „atlydį“ buvo kukliai nutylimos. Išoriškai jos, aišku, autentiškesnės negu Rusijai skirta Holivudo produkcija. Bet ar čia nėra tendencijos – vėl visokiais būdais iškelti šlovingą sovietų karinę praeitį? Galybę sūrių anekdotų prigimdęs „Čiapajevas“ – šiandien per „RTR Planeta“, 8.30 val. ir kitądien 13.35 val. O per „NTV Mir“ – sakmė apie „Stalino sakalą“, karo lakūno Valerijaus Čkalovo patetinė istorija, jo vardu ir pavadinta (7.35 val.). Jaunajai kartai – pats tas penas.
Ne, ką jau žiūrėti tuos sovietinius padirbinius, geriau pasidomėkim pernykščiu pagrindinių „Oskarų“ laimėtoju Clinto Eastwoodo filmu „Mažylė už milijoną“ (1 Baltijos kanalas, 20.50 val.). Tai berods televizinė jo premjera. Nors manęs ir netraukia moterų maskulinizacijos procesai, vis dėlto šis paprastas, kartais, atrodo, net elementarokas pasakojimas apie merginą (Hilary Swank), siekiančią... bokso aukštumų, ir jos atsidavusį trenerį, kurį vaidina pirmąją aktoriaus profesiją prisiminęs pats žilaplaukis režisierius, turi kažką giliai žmogiška.
Pagrindinis buvusio boksininko, paskui trenerio Frenko (Clintas Eastwoodas), visą gyvenimą nepalikusio ringo, postulatas: visuomet gink save. Nuoroda mūsų laikais visai aktuali ir perteikta ekrane ji tikrai įtaigiai.
Šią naktį, 3.00 valandą, LTV2 kanalas žada tiesioginę 78-osios „Oskarų“ teikimo ceremonijos transliaciją. Ištvermingiausi arba pelėdžiukai pirmieji sužinos, kas šiemet pavadinti geriausiais iš geriausių. Užtat gal ir neblogai, kad kai kuriais TV seansais primenami ir senieji laureatai, ir šiemečių nominantų keliai.
Pirmadienis
Diena, kai prasideda įvairūs serialai, o aš juose, prisipažinsiu, jaučiuosi kaip kūdikis džiunglėse. Na, galima, aišku, tikėtis, kad australų „Džesikoje“ (I serija – per BTV, 20.20 val.) bus dar vienas įsidėmėtinas puikaus aktoriaus Samo Neillo darbas, gerai perteikta žemyno XX amžiaus pradžios atmosfera, iš rusų „Kazarozos“ (I serija – per 1 Baltijos kanalą, 20.30 val.) nieko ir nesitikiu, galiu tik informuoti, kad nepaprasto liesumo, įdubusių skruostų Oksana Fandera, mūsų matyta fanatiška teroriste kino detektyve iš seklio Fandorino nuotykių „Valstybės patarėjas“, šiandien tėvynėje – labai populiari.
Kanalas LTV2, vis dažniau rodantis vaidybines juostas, šiandien demonstruoja nei labai komišką, nei labai dramatišką, tiesiog buitišką prancūzų patikinimą, kad galima iš karto mylėti du objektus. Kad nebūtų jokių neaiškumų, filmas taip ir vadinasi – „Mari Žo ir dvi jos meilės“ (22.10 val.). Pats tikriausias kinematografinio populizmo pavyzdys.
Šitokiame blankokame fone į nepasiekiamą lygį, aišku, nesunkiai iškyla kino genijaus Stanley Kubricko „Švytėjimas“ (TV1, 21.00 val.), toli prašokantis literatūrinį Stepheno Kingo originalą, nes pasakoja ne vien baisią istoriją, o priverčia ir mus susimąstyti apie žmogaus prigimties labirintus, primenančius tą, kuris – dailus, žalias, paskui apsnigtas – rodosi juostos kadruose, bet iš kurio išeities tarsi nėra. Ir ką žinai, ar bėgant tuo gyvenimo labirintu tau į pakaušį nealsuoja koks nors beprotis su kirviu rankoje – tegul tai būtų ir tikras tėvas.
Operatoriaus, filmuojančio žiemai uždarytą gigantiško Kolorado kalnų viešbučio erdvę, meistrystė fantastiška, muzika (kartais – iš Belos Bartoko, Krzysztofo Pendereckio kūrinių), aktoriai (Shelley Duvall – žmona ir Jackas Nicholsonas – rašytojas, apsiėmęs sargauti viešbutyje žiemą, bet mūsų akyse vis labiau prarandantis sveiką protą) – visa tai palieka stiprų, niekada nebeišsisklaidysiantį įspūdį. Prisipažinsiu, man baisiausi ne tie personažo su kirviu kadrai, ne kraujo banga, užliejanti holą, o epizodai, kai Nicholsono Džekas Torensas sėdi prie rašomosios mašinėlės, kaip paaiškėja, ne kurdamas naują romaną, o tik nesuskaičiuojamą galybę kartų spausdamas tą patį klavišą. Didesnio košmaro rašančiam ar bent rašinėjančiam žmogui S. Kubrickas ir negalėjo sumanyti.
Antradienis
Net išsižiojau, išvydęs, kad TV1 kanalas du vakarus paeiliui demonstruoja šedevrus. Ar ten taip užderėjo jų filmotekoje, ar yra tokie netaupūs?
Tiek to, svarbus pats faktas: vakar buvo Stanley Kubricko siaubo šedevras „Švytėjimas“, šįvakar (21.00 val.) – senokai bematytas Federico Fellini gyvenimo filmas „8 1/2“. Autobiografinis? Buvo tokių spėjimų, kad Marcello Mastroianni, vaidinąs pramanytą kino režisierių Gvidą Anzelmį, – paties Fellini „alter ego“. Bet argi tai svarbu? Argi tai nėra gausybės menininkų svaja – pasidalyti su skaitytoju (žiūrovu) intymiausiomis meno psichologijos paslaptimis, įtikinti kitą, kokia tai kančia ir drauge laimė – kurti.
„8 1/2“ – juosta, subtiliausiai nupinta iš regėjimų, judesio ir Nino Rotos muzikos samplaikų, tos akimirkos grožio ir nevilties. Kai, atrodo, herojui jau nebėra jokios išeities, nuo gigantiškos natūrinės dekoracijos krinta it teatrinė uždanga kažkoks celofanas ir iš aukštai į mus leidžiasi šimtai žmonių, stambiu planu pasirodančių akimirkai, bet vis dėlto įsimenančių amžiams. Aristokratija, bohema, klerikalai, gatvės muzikantai, gyvieji ir mirusieji – visi jie, būdami galimais meno kūrinio objektais, nusileidžia į apvalią filmavimo aikštelę, kurioje prasideda džiugus nesibaigiantis farandolos šokis. Po to vaizdo labai norisi tik gyventi ir gyventi. Net III tarptautinio Maskvos festivalio žiuri vadas, režisierius Grigorijus Čiuchrajus, iškovojęs Fellini juostai Didįjį prizą, bet po to gavęs partinę nuobaudą, dėl pastarosios aplinkybės turbūt per daug nesisielojo, suprasdamas, kas šiame pasaulyje yra svarbiau. Nuobaudos ateina ir praeina, o „8 1/2“ – amžina meno šventė.
Šiuo metu Vilniaus „Skalvijos“ kino centre vyksta tarptautinis moterų filmų festivalis, kuriame rodoma ir skandalingosios Renatos Litvinovos autorinė juosta, kurią ji, per daug nesikuklindama, ir pavadino „Deive“. O per ukrainiečių STB demonstruojamas pirmasis režisūrinis jos darbas, meninė-dokumentinė juosta „Man nebus mirties“ (23.50 val.), konkrečiais pavyzdžiais apmąstanti kino žvaigždės sampratą. Irgi kinas kine, visai įdomūs pasvarstymai apie kartų kaitą, apie tariamą ir tikrą kino nemirtingumą.
Prasčiau šiandien su komedijomis. Rusų aktorius Rodionas Nachapetovas, kadaise vaidinęs jauną Leniną, paskui dėl kontrasto emigravęs į JAV, grįžęs pastatė „Mano dideles armėniškas vestuves“ (1 Baltijos kanalas, 22.00 val.). Jau pavadinime juntama spekuliacija, sąsaja su labai populiariomis juostomis „Mano didelės graikiškos vestuvės“ arba „Vestuvės per liūčių sezoną“, o ir veiksmas, grindžiamas rėksmingais nesusipratimais, daug džiaugsmo neteikia. Britų „Vimbldone“ (TV3, 23.10 val.), apie kurį neseniai čia jau rašiau, yra tenisas, lengvas flirtas ir Kirsten Dunst.
Įdomesnė amžinojo odesiečio, sovietų laikais keikto dėl kiekvieno naujo filmo Grigorijaus Jungvaldo-Chilkevičiaus „Menas gyventi Odesoje“ (5 kanalas, 19.30 val., kitądien 16.00 val. ir dar penktadienį, kovo 10 d., 24.00 val.). Kadangi juosta kurta pagal nepamirštamus Isaako Babelio „Odesos pasakojimus“, režisierius, puikių aktorių Aleksejaus Petrenkos, Olego Tabakovo, Michailo Bojarskio, jau palikusių Viktoro Avilovo, Zinovijaus Gerdto padedamas, bando perteikti pusiau fantastišką, ne vien humoro, bet ir tragikomizmo kupiną rašytojo gyvenimo atmosferą. Ypač įsimena legendinis Odesos banditų karalius Benia Krikas, įkūnytas Sergejaus Koltakovo.
Trečiadienis
Rusai, matyt, negali atsikratyti Kovo 8-osios, kai visi vyrai nešdavo gatvėse po raudoną gvazdiką, kompleksų. Užtat apstu tarsi senajai Moters dienai skirtų filmų apie meilę, apie moters stebuklingas metamorfozes (kaip Alisos Freindlich – iš belytės valdininkės į žavią poniutę Eldaro Riazanovo „Tarnybiniame romane“, kurį šiandien 18.25 val. rodo 1 Baltijos kanalas). Melodramą apie norinčią pasitraukti iš šio pasaulio depresuotą (vis dėl tų neištikimų vyrų) moterį – „Užsakymas“ (1 Baltijos kanalas, 22.00 val.) – pastatė gana populiari aktorė Vera Glagoleva.
Atrodė, negrįžtamai sovietų cenzūros sunaikintą puikią novelių juostą „Mylėti“ (RTR Planeta, 16.15 val.) reanimavo į Izraelį išvykęs jos autorius Michailas Kalikas. Mikaelo Tariverdijevo muzikos lydimi ekrane slenka įvairūs meilės variantai, įkomponuoti į autentišką 7-ojo dešimtmečio pabaigos kino kroniką.
Ukrainiečiai tiek susijausmino, kad šiandien rodo visas tris filmo – o ne to paties pavadinimo serialo – „Žiemos vyšnia“ (STB, 15.25 val., 16.55 val. ir 18.25 val.) dalis. Ir dar to jiems nepakanka: 21.00 val. STB anonsuoja Vladimiro Menšovo ir jo žmonos Veros Alentovos melodramą „Dievų pavydas“, kurios pirmasis pavadinimas buvo – nei daugiau, nei mažiau! – „Paskutinis tango Maskvoje“. Kaip gerai, kad pasidrovėjo. Nors naujasis pavadinimas irgi apeliuoja į aukštas sferas, į Herodoto citatą „Dievai nemėgsta laimingų žmonių“, filmas apie per sovietmetį kelias dienas buvusių laimingų rusų ištekėjusios moters (aišku, režisieriaus žmona) ir kažkokio prancūzo romaniuką – labai jau paviršutiniškas...
LTV „Elito kinas“ irgi siūlo moterišką tematiką. Tačiau Pietų Korėjos meistro Kim Ki-duko „Samarietėje“ (23.55 val.) nėra nė kvapo sentimentalumo, dvi jaunutės korėjiečių moksleivės užsiiminėja prostitucija ir skaičiuoja balansą labai dalykiškai. Tiesa, toji, kuri buvo emocionalesnė, prastai užbaigė vos prasidėjusį gyvenimą. Kaip buitinį ar, gink Dieve, socialinį filmą „Samarietės“ traktuoti nerekomenduočiau. Tai greičiau blaivi kino metafora, vienu brūkšniu užbraukianti visą aukščiau aprašinėtą veidmainiškų „proginių“ filmų, išskyrus „Mylėti“, patosą.
Ketvirtadienis
Kai šios eilutės rašomos, sekmadienio naktis dar neatėjo, ir „Oskarų“ težinomi nominantai. Vieną senesnį filmą su mažai girdėtu aktoriumi Davidu Sratheirnu, šiemet nominuotu už TV reporterio vaidmenį George’o Clooney režisuotoje politinėje juostoje „Labanakt ir geros kloties“, rodomoje Lietuvos kinuose, galime išvysti šįvakar. Ramų originalo pavadinimą „Užmarštis“ LNK pavertė isterišku „Pragaro prieangiu“ (22.40 val.), o – nežinau, ar laureatas, ar jau nebe – Stratheirnas čia vaidina buvusį sportininką, tapusį žveju ir atsibasčiusį net į Aliaską. Fabula susukta įdomiai: čia ir herojaus Džo nepavydėtina padėtis tarp jį įsimylėjusių ir motinos, ir dukros, taip pat narkotikų verslo šešėliai, senos vienų primirštos kaltės, kurių nepamiršta kiti. Bet tas įdomumas truputėlį gal ir dirbtinis.
Ir vėl man peršasi beveik poetiniai rimai. Kaip „Užmarštyje“ herojus visiškai atsitiktinai susipažįsta su baro dainininke, be kurios nebūtų ir paties filmo, taip „Baltojoje užkandinėje“ (TangoTV, 22.00 val.) jaunas našlys, radijo reporteris (Jamesas Spaderis) užkandinėje, pavadinimu „Baltieji rūmai“ žadančioje daugiau, negu gali duoti, atsitiktinai užmezga kontaktą su vyresne už jį padavėja (Susan Sarandon). Kontaktas perauga – na, suprantate, į ką.
Pierce’as Brosnanas ir Julianne Moor „Viliojimo mene“ (1 Baltijos kanalas, 22.00 val.) irgi vaidina žmones, kuriuos į porą neišvengiamai kas nors suves . Šį kartą – bendra advokatų profesija. Pažymėsiu, kad pirmieji filmai patąso nervus, o šio, nors irgi ne pirmaklasio, privalumas bent tas, kad į meilės romaną jame sugebama pažvelgti su atlaidžiu šypsniu. Tarsi labai „moteriška“ režisierės Laetitios Colombani prancūzų juosta „Myli, nemyli“ (TV1000, 19.00 val.) irgi originalesnė, nes iš meilės istorijos ji sugeba virsti netgi trileriu. Ir įsimylėjusi nepamirštamoji Amelija iš Monmartro – Audrey Tautou, šįkart nešiojanti Anželikos vardą, pamažu pasirodo ne vien vedusį gydytoją paaugliškai įsimylėjusia studente, o tikra persekiotoja maniake, kuriai būtų ne prošal pasigydyti psichiką – na, žinoma, jeigu medicinai, neįveikusiai slogos ir gripo, tai apskritai pagal menkas jos jėgas.
Be meilės, šį kartą meilės trikampio, neapsieina net nuotykių šlagerio žanras, kuriam galima priskirti „Tekilos saulėtekį“ (TV1, 21.00 val.). Tarp dviejų buvusių draugų – Melo Gibsono ir Curto Russello – atsistoja daili Michelle Pfeiffer figūrėlė. O dar juodu skiria užsiėmimai: vienas (Gibsonas) prekiauja narkotikais, kitas (Russellas) tokius gaudo. Kadangi juostą režisavo vienas pirmųjų Holivudo scenaristų Robertas Towne’as, rašęs dar Polanskiui „Kinų kvartalą“, dramaturgija ir yra stiprioji kūrinio pusė. Tiesa, man visai neaišku, kodėl poetišką kiekvieno girtuoklio inteligento ausiai „Tekilos saulėtekį“ kanalas patvorių žargonu pervardijo „Atsuktuvu“ su tekila“. A?
Penktadienis
Iš penktadienio filmų išsiskiria retai demonstruojamos „Jokūbo kopėčios“ (BTV, 22.00 val.). Tai to erotiškojo režisieriaus Adriano Lyne’o, kūrusio ir „Esminį instinktą“, ir „9 1/2 savaitės“ baisoka psichologinė juosta. Taip, Timo Robbinso herojų vadina Džeikobu, tačiau kiekvienam įdėmesniam žiūrovui čia neišvengti aliuzijų į biblinį Jokūbą. Neišraiškingo veido aktorius dažnai priblokšdavo sava nelaukta gelme, ironija, sarkazmu, kryptingumu („Pabėgimas iš Šoušenko“, brolių Coenų satyra „The Hudsucker proxy“ ir kt.), bet jis būna ir tuščias, kaip Spielbergo pernykščiuose „Pasaulių karuose“, kai režisūra neįstengia to balto popieriaus lapo pripildyti nauja prasme.
Šįkart – geresnis variantas. „Jokūbo kopėčiose“, Robbinsas vaidina filosofijos daktarą ir drauge – Vietnamo karo veteraną, kadaise gavusį nemažą psichotropinių preparatų dozę. Jo sąmonėje vyksta skausmingi procesai, kai haliucinacijos nebesiskiria nuo tikrovės, o dar režisierius, rengdamas šokuojantį finalą, filme dažnai pametėja užuominų į hipotetinę būsimų įvykių raidą. Juostą žiūrėti nelengva, bet tomis kino kopėčiomis ropštis verta.
Kiti dienos filmai, kaip prancūzų trileris „Stresas“ (LTV, 22.40 val.), pažinimo „kopėčiomis“ palypėjantis gal vieną pakopą, arba amerikiečių komedija „Pagaminta Amerikoje“ (1 Baltijos kanalas, 23.15 val.), pagrindiniu juoko šaltiniu pasirenkanti... spermos bankus, – neskoningi ir aiškiai antriniai. Gal geriau pasidžiaugti rusų, austrų ir čekų bendros gamybos ganėtinai subtilia juosta „Kelionė į Visbadeną“ (RTR Planeta, 13.35 val.), už kurios pavadinimo slypi tradicinė, bet tikrai nebloga Ivano Turgenevo „Pavasario vandenų“ ekranizacija, arba dar sykį pakvailioti su specifiškai komiškais „Sėkmės džentelmenais“ (BTV, 20.20 val.), gal ir prieš savo valią įrodančiais, kad sovietų šalyje nuo „padoraus piliečio“ iki bandito tebuvo vienas žingsnis.
