Ir atėjo Kalėdos. Ką aš su ne savo filmais galiu bepridurti?
Šeštadienis
Kažkokių infantilių filmų diena. Atrodytų, veiksmo komedija “Šnipų klubas” (LNK, 12.00 val.), kurioje gera britų aktorė Lesley Ann-Down nusileidžia iki demoniškos piktadarės Ievos, vadovaujančios teroristams skirtoms slaptoms laboratorijoms, turi šiokį tokį “alibi” pačiame žanre, o ir rodoma vaikišku laiku. Tačiau štai jums vokiška kone epinė, kone antifašistinė drama “Niekur Afrikoje” (BTV, 20.15 val.), kurios režisierė Caroline Link pelnė net “Oskarą” už geriausią 2002 metų užsienio kalbos filmą. Ir ką gi: žydų šeimos bėgimas iš nacistų Vokietijos net į egzotišką Keniją, irgi, nepaisant laurų, mirgėte mirga tų pačių infantiliškų sprendimų, juolab kad viena filmo herojų - mergytė, anksčiau už kitus šeimos narius imanti suvokti rasinių prietarų beprasmybę. Graži Afrikos gamta, įspūdingi raganosiai.
TV3 tebežaidžia su Švarcu, kuris, naujausiais spaudos duomenimis, ir gubernatorius būdamas vėl ėmė vaidinti. Tiesa, kanalo programoje - senesni, ne kartą rodyti filmai “Vaikų darželio policininkas” (20.20 val.) ir kiek keistesnė, ne toks sentimentali “Pasaulio pabaiga” (23.00 val.), kurioje Schwarzeneggeris - žinoma, vėl policininko kailiu - kovoja su satanistais.
Ponios Arunos Villiers “Karjeros spąstuose” (LTV, 23.45 val.) - eilinis televizinis filmukas apie dviejų damų tarnybinę konkurenciją. Šiuolaikinio prancūzų kino tendencijų jis ir nemano atskleisti, bet mūsų kanalai vis “pamiršta” paminėti, kur televizinis, o kur tikrasis kinas.
Yra keli reliatyviai įdomesni filmai. Vieną jų kūrė meksikietiškų šaknų Gregory Nava, kadaise labai išgarsėjęs indėnų tematikos juosta “Šiaurė”, bet didelės karjeros Holivude neįstengęs padaryti. Pastaruoju metu meistrą apskritai nustūmė į TV serialus ir jo didžiausias pasiekimas buvo neseniai rodytos “Fridos” scenarijus. Šiandien demonstruojama 1998-ųjų muzikinė drama, gana beviltišku pavadinimu “Kodėl kvailiai įsimyli?” (LNK, 15.55 val.), vis dėlto šiek tiek išsiskiria - nuolatiniu G. Navos dėmesiu amerikiečiams imigrantams, puikiai atkurta rokenrolo jaunystės atmosfera.
Populiarus rusų “Bumeris” (1 Baltijos kanalas, 22.45 val.) gali patikti ir ne, tačiau ekrane pasitaiko realybės dvelksmo, vaizduojamoji jaunimo kriminalinė grupuotė - infantili ne todėl, kad nemokėta kitaip, o kad jos tokios Rusijoje ir yra. Berods, šios apžvalgos ankstesniuose puslapiuose jau esu minėjęs, kad vogtos mašinos istorijoje įspūdingai suskamba ne vien kaskadininkų triukai, o meniškai motyvuotas faktas, kad Maskva šiuolaikinėje Rusijoje - tarsi “valstybė valstybėje”. Kuo toliau nuo jos, tuo didesnė nežinia ir neapykanta. Beveik kaip “niekur Afrikoje”, taip ir “niekur Rusijoje”.
Sekmadienis
Pakartotinai rodomas Martino Scorsese hitas “Niujorko gaujos” (LNK, 20.15 val.). Nemirštu dėl šio dinamiško kostiuminio filmo, kuriame draugus ir priešus gana įtikinamai vaidina Leonardo DiCaprio ir (ypač) Danielis Day-Lewis. Čia bandyta panirti į istorinį miesto formavimosi vaizdą, parodyti, kad dabartinis Niujorkas kilo ant kraujo ir purvo. Bet istorinius tyrinėjimus iš principo nustelbia avantiūrinė keršto “story”. Be to, mintį apie imigrantų vaidmenį, kuriant naują šalį, apie panašias - nuo blogio iki spindesio - metamorfozes M. Scorsese rutulioja anaiptol ne pirmas: net mūsų šalyje kažkada buvo rodytas analogiškas 1938 metų kūrinys “Senojoje Čikagoje”.
Šiandien galima pagalvoti apie kai kurių amerikinių kino šviesulių įvairias trajektorijas. Nors Roberto De Niro pavardė stovi pirmoji filmo “15 šlovės minučių” (TV3, 22.35 val.) titruose, jo seklys Edis Lemingas - gana formalus šios veiksmo juostos herojus, pagrindinis dėmesys čia skiriamas jauniems avantiūristams, atvykusiems iš Rytų Europos, ir tam pavojui, kurį jie kelia ramiai padoriai šaliai. Čia De Niro pavardė - daugiau rutina, kokybės ženklas, o jeigu norite prisiminti tikrus aktoriaus klestėjimo laikus, teks laukti antradienio ir antrosios “Krikštatėvio” dalies.
Kitokį kelią nuėjo Daryl Hannah, “Urvinio lokio gentyje” (TV1, 16.30 val.) dar nemokanti vaidinti; bet čia ir jos herojė Aila - primityvi priešistorinių laikų mergaitė, o neseniai matytame Roberto Altmano “Imbieriniame žmoguje” D. Hannah pasirodo tegul ne supertalentu, bet vis dėlto aktore.
Gal jau pamiršote erotinių interesų režisierių Adrianą Lyne’ą pastačius ne tik “9 1/2 savaitės” ar “Lolitą”, bet ir tokį “Nepadorų pasiūlymą”, kurį LTV (21.00 val.) primena mums šiandien. Nepaisant Roberto Redfordo ir Demi Moore pastangų (o gal kaip tik dėl jų?), juosta nėra tokia įtikinama, kaip minėtosios, imponuoja gal tik antraplanis vos kylančio Billy Bobo Thorntono vaidmuo.
Šiek tiek originalesnė “Lėlė” (BTV, 22.50 val.), kurioje Adrienas Brody filmavosi paraleliai su išgarsėjusiu Polanskio “Pianistu”. Žydų šeima, prie jos nepritampantis jaunasis Styvenas, jo antrojo “aš” paieškos lėlėje ir lėlininkų mene...
Henriko Šablevičiaus “Mažos mūsų nuodėmės”, kurias prisimena LTV2 Retrospektyva (20.05 val.; kartojama trečiadienį, gruodžio 22 d., 16.00 val.), - vienintelis kino ekranams sukurtas vaidybinis mūsų žymiojo dokumentininko darbas. Kaip realiame gyvenime draugų Šoble vadintas kūrėjas visuomet ieškodavo išsiskiriančių iš minios personažų, taip ir čia Antano Šurnos herojus - aiškus keistuolis. Kadaise gana aktyviai kritikuotas filmas šiandien kelia simpatiją, palieka visai šiltą įspūdį.
Per arthauzinę rusų kanalo “RenTV” naktį (23.25 val.) šįkart demonstruojamas pasaulyje smarkiai garsėjantis kanadiečių, vengrų, vokiečių bei anglų bendros gamybos kūrinys “Maksas”. Režisūroje juo debiutavo žinomas Holivudo scenaristas, kilimo iš Olandijos Menno Meyjesas. Medžiagą pasirinko labai nebanalią - tuos neilgus Veimaro respublikos metus Vokietijoje, kai pralaimėjusi Pirmajame pasauliniame šalis skurdo, bet užtat priešingai logikai - ar kaip tik dėl kažkokios vidinės kompensacijos - visur klestėjo nauji menai.
Meno kuratorius žydas Maksas Rotmanas (Johnas Cusackas) niūriose Miuncheno gatvėse ieško talentų ir likimas jį suveda su buvusiu kapralu, ekscentrišku pradedančiu menininku Adolfu Hitleriu (Noah Tayloras). Užsimezga netgi draugystė, nors mokiniui labai greitai pabosta dailė, jis ima atiduoti pirmenybę politikos meno studijoms. Kas žino, jeigu būtų paklausęs išmintingojo Makso, gal šiandien gyventume kitokiame pasaulyje?
“Maksas” - polemiškas kūrinys, kaip ir Aleksandro Sokurovo “Molochas”, irgi personažu išvedantis į ekraną - tiesa, jau susiformavusį - Hitlerį. Tokių filmų biografiniais nepavadinsi, bet jie verčia mąstyti ir vien tai - jų privalumas.
Pirmadienis
Gal šiandien lietuviški kanalai su visa vaidybinių filmų išmone specialiai pasitraukia į šešėlį, kad tik publika pasižiūrėtų naują dokumentinį režisieriaus Kęstučio Gudavičiaus ir scenaristo Virginijaus Savukyno filmą “Prezidentūros skandalo užkulisiai” (LTV, 21.10 val.)? Toks atgarsis į Rolando Pakso apkaltą, į karštligę, krėtusią visą šalį, aišku, buvo labai reikalingas. Žiūrėsime, kiek jame yra naujo, ar įtaigi jo logika: juk odiozinis žmogus vėl ima rodytis politinėje arenoje.
Kiti kinematografiniai dienos įvykiai kažkaip nublanksta. Tiesa, italai ne tai dramoje, ne tai komedijoje “Paskutinė šventė” (BTV, 21.20 val.) rodo kone apokaliptinius Naujuosius metus, bet skandalai čia - ne visuotiniai, o tik asmeniniai. Kas apskritai patikės, kad Monicą Bellucci įmanoma (ir ar reikia?) apgauti su kita? Kadaise aktyviai dirbęs italų režisierius Dino Risi buvo vienas specifinės “itališkos komedijos” kūrėjų, o jo sūnus Marco, statęs šiandieninį filmą, apskritai, man regis, neką nusimano apie žanrus.
Baltarusiai tebesuka prestižinį, nors ir ubagišką savo istorinį epą “Anastasija Slucka” (12.10 val.), TV1 kanalas liaupsina režisierę Janiną Lapinskaitę (dokumentinė juosta apie ją - 19.00 val.) ir dar rodo ne tokią prastą, tik kad jau rodytą fantastiką “Gataka” (21.00 val. ir kitądien 16.00 val.). Tiesa, toliau nei dirbtini ir tikri žmonės šių fantastų išmonė nenužygiuoja, bet malonumas pamatyti vienoje kompanijoje Ethaną Hawke’ą, Umą Thurman, Jude’ą Law persveria skepsį. Kaip ir galimybė šią savaitę dusyk išvysti Hugh Grantą - šiandien, aišku, romantinėje komedijoje, prieštaravimų nekeliančiu pavadinimu “Tegyvuoja meilė!” (kabelinės televizijos, 20.45 val.).
Atkreipsiu anos savaitės korespondentės dėmesį: taip, šiomis dienomis TV11 kanalas vėl prisiminė turįs Federico Fellini kino freską “Saldus gyvenimas” (I dalis šiandien 20.15 val., II - ryt tuo pačiu metu, o dar kartojama trečiadienį, gruodžio 22 d., 11.15 val.). Malonaus žiūrėjimo, nes tikrai yra ką!
Antradienis
Aktorių režisūrinių bandymų diena. Žinoma, kai reklamoje išvysite, jog trilerį “Partneriai” (RenTV, 19.00 val.) pastatė “Dž. Travolta”, nepagalvokite apie bendrą visų mūsų numylėtinį. “Dž.” šiuo atveju reiškia ne Johną, o žvaigždės brolį Joey, kuris irgi nemažai pavaidina amerikinuose filmuose, bet šiaip yra labiau pasinešęs į režisūrą. Gaila, “Partneriai” - įdomiai sumanyta talentingų šių dienų kompiuterininkų istorija, tačiau realizuota jau kur kas silpniau. Mano mėgstamas juodaodis aktorius Forestas Whitakeris (“Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias”) irgi pamažu, neskubriai, tačiau braunasi ir į režisūrą, bet romantinė komedija su Sandra Bullock “Vilties spindulys” (23.15 val.) neapsistojo nei ties drama, nei ties komedija, nustebino lietuviškai vangiu ritmu: gal todėl dabar, kaip teigia spauda, per vieną filmavimą Whitakeris radęs bendrą kalbą su lietuviu Vladu Bagdonu.
Tretysis iš čia minimų aktorių-režisierių, atrodo, suprato, kad režisūra - iš principo kita profesija, ir po 1996-ųjų “Drąsuolio” (TV1, 21.00 val.) į režisieriaus krėslą nebesisėda. Tai Johnny Deppas, pastatęs gana išgalvotą istoriją apie parduodamą gyvybę, apie jauną pariją indėną, kurį pats gerai ir suvaidino. Tik kas iš to, kai pats filmas - blankus savo eklektišku mirgesiu.
Iš esmės pristatymo tarsi nereikalauja antroji klasikinio epo “Krikštatėvis” dalis (LTV, 21.10 val.). Donas Vitas Korleonė, kurio karališką nublankimą pirmojoje dalyje genialiai piešė Marlonas Brando, čia pasirodo dar tik kovojančiu dėl savo vietos po saule Robertu De Niro (žiūr. sekmadienio skirsnį). Meistriškai varijuodamas prisiminimų ir dabarties scenas, Francis Fordas Coppola vėliau sutelkia dėmesį į beatodairiškai žiauriu išaugantį Vito sūnų Maiklą (Alas Pacino), kuriam svetimi dar patriarchališki užmirštos gimtinės Sicilijos principai, kuris pragmatiškai įkomponuoja savą mafijos korporaciją į didįjį Amerikos biznį. Septyni 1974 metų “Oskarai”.
Trečiadienis
Vakar TV1 kanalas rodė “Drąsuolį”, taigi nepagalvokite, kad šiandien čia pasirodantis “Bebaimis” (21.00 val.; kartojama rytoj, 16.00 val.) - vienas ir tas pats. Ne, tai originaliojo (“Piknikas ties kybančia uola” ir kt.) australo Peterio Weiro neįprastas trileris. Jeffas Bridgesas puikiai perteikia respektabilaus architekto vidinį lūžį, jam išgijus po lėktuvo katastrofos, tą kažkokį svaiginantį it alkoholis laisvės - bet ir nuo visuomenės, nuo tradicinių pareigų - pojūtį. Būtų visai įdomu atsidurti panašioje situacijoje, bet gyvenimas jomis nesisvaido...
Aną savaitę minėjau Wayne’o Wango filmą “Ten, kur svajonės nuves...”, kuris rodomas ir šią (TangoTV, 22.00 val.). Motinos (Susan Sarandon) ir dukros (Natalie Portman) vidinis konfliktas, kartų nesusišnekėjimas ekrane perteiktas ganėtinai subtiliai. To nepasakysi apie komediją “Beveik tobulas banko apiplėšimas” (5 kanalas, 19.05 val.), nes ji pirmiausia televizinė, mintanti žinomomis situacijomis ir pokštais. Mielesnė ir naujesnė - “Ketverios laidotuvės ir vienerios vestuvės” (RenTV, 19.00 val.), kurioje fiktyvia mirtimi tik norima užmaskuoti įsimylėjėlių pabėgimą, kurioje sąmojingai naudojami daugelio žinomų filmų motyvai, net, kaip jūs jau pastebėjote, - iki beveik identiško pavadinimo.
“Elito kinas” demonstruoja dar vieną Roberto Altmano dramą “Trumpos istorijos”(23.10 val.). 3 valandų ir 9 minučių filmas (kiek parodys LTV, garantuoti neapsiimu) nepabosta - viena, dėl tikro žvaigždžių lietaus (Timas Robbinsas, Andie McDowell, Anne Archer, Juliane Moore, Jackas Lemmonas, Madeleine Stowe, Lily Tomlin, Tomas Waitsas ir t.t., ir t.t.), antra, dėl kelių Los Andželo šeimų, užfiksuotų ekrane, skirtingų ir tokių panašių likimų. Filmas tarsi linksmas, bet jo linksmumas apgaulingas: visus herojus kamuoja nesusikalbėjimas, seksas be meilės, vienišumas, ateities baimė, abejingumas kitiems, su kurių likimais savieji, meistriškos, dėlionę primenančios dramaturgijos dėka, visą laiką susisiekia. Ne veltui kūrinio įrėminimas - giliai tragiškas, o koks būtent, nesakysiu, nes dar nepažiūrėsit iki galo. Žinokit - verta.
Ketvirtadienis
Pirmiausia įspėjimas: nepamanykite, kad filmas “Galva į sieną” (RenTV, 19.00 val. ir kitądien 8.50 val.) - tas pats garsus turkų ir vokiečių kūrinys, kuris šiemet pelnė Berlyno festivalio “Aukso lokį” ir kurį kino teatruose taip nenoriai demonstravo lietuvių platintojai. Ano naujo filmo dar teks palaukti, o šiandien - prancūzų to paties pavadinimo komedija su Pierre’u Richard’u, gana nekvailai svarstanti bėgančio gyvenimo laiko kainą bei prasmę. Kita tų pačių prancūzų komedija “Paukštytės” (TV1, 21.00 val.), - nors čia vaidina ir net tarsi keičia gyenimo būdą populiarusis Gerard’as Depardieu bei jo herojus antropologas, - tuo pirmosios nostalgišku susimąstymu, deja, nepasižymi, yra aiški kaip dukart du.
Tam tikrą gyvenimišką nuovargį išduoda naujoji simpatiškų filmų (“Karo lauko romanas” ir kt.) autoriaus, ruso Piotro Todorovskio naujasis “Išdaigų kupinas gyvenimas” (BTV, 20.20 val.), bandantis ironizuoti dabartinę “naujųjų rusų” epochą, senųjų dvasingumo sąvokų devalvavimą.
Man asmeniškai daug artimesnė Sergejaus Seljanovo pastatyta 1990-aisiais ir vien todėl Lietuvoje niekam nežinoma “Dvasių diena” (Naše kino, 23.00 val.). Žinomas autorinių dainų atlikėjas Igoris Ševčiukas čia vaidina kažkokį rusų gilumėlės Ivaną Christoforovą, kuris jau nuo vaikystės jausdavo neįprastą energetiką, sugebėdavo nuspėti audras ar sprogimus. Metaforinis, kartais linksmas, kartais liūdnas filmas savaip atsakinėja į amžiną klausimą apie “mįslingą rusų sielą”.
Penktadienis
Laikrodžio rodyklėms jau peržengus iš Kūčių į Kalėdas, LNK pagaliau parodys bent vieną filmą, tiesiogiai besisiejantį su žiemos šventėmis. Tai šiuose puslapiuose mano jau, deja, ne kartą aprašinėtas ispanų sąmojingas kūrinys “Iš Dievo nieko naujo” (LNK, 0.55 val.). Na, prisimenate: Victoria Abril vaidina baltaplaukį angelą, o seksualioji Penelope Cruz - velnio pasiuntinę.
Yra Dangus, kuris, aišku, Paryžiuje, yra Pragaras, kuris - aišku, rėksmingai spalvotoje juostoje. Abi herojės kaunasi dėl nereikšmingo boksininko sielos, tačiau užduočių bendrumas kartais verčia pasiuntines pamiršti klastą, kone susivienyti. Ir mus kažkas globoja, būkite ramūs - tik dar klausimas, ar iš aukštumų, ar iš gelmių...
Žinoma, esu netikslus, sakydamas, kad tai vienintelis kalėdinis filmas. Jų yra ir daugiau, tarkim, Kanados “Tyli naktis” (BTV, 22.30 val.), perkelianti net į rūsčią 1944 metų žiemą, bet tokiai šventei vaizduojamoji naktis tarsi pernelyg “įžeminta”.
Gal ir teisios tos televizijos, kurios šiandien demonstruoja tiesiog įstrigusius atmintyje arba nematytus, bet atitinkančius dienų dvasią praeities filmus. “Gražią moterį” (TV3, 22.15 val.) - Julios Roberts benefisą, kur jos vaidinamą, švelniai tariant, Pelenę susiras jos princas Richardas Gere’as. Žavingą kaimynų lenkų biografinę melodramą “Šopenas - meilės troškimas” (TV Polonia, 13.45 ir 21.55 val.). Epiškai žavų Laukinių Vakarų plastinį vaizdą Kevino Costnerio “Bekraštėse prerijose” (LNK, 20.20 val.). Sukūrimo metais (1954) labai kritikuotą F. Scotto Fitzgeraldo prozos ekranizaciją su Liz Taylor “Paskutinį kartą, kai mačiau Paryžių” (TV11, 20.15 val.), bet šiandien, po tiek metų, įgavusią, kaip kokia drobė, laiko patinos, verčiančią būti atlaidesniems. Net rusai, kurių Kalėdos - visai kitu metu, lyg specialiai rodo visuomet mielą Azijos pasakaitę “Baltoji dykumos saulė” (Naše kino, 19.00 val.).
5 kanalas žiauriai juokauja, pasirinkęs šiam vakarui (24.00 val.) Johno Landiso “Amerikiečių vilkolakį Londone”, bet tai juk tikrai - ne eilinis, gerokai komiškas “siaubiakas”. O lenkų valstybinis kanalas TVP1, dieną (13.40 val.) pademonstravęs katalikiškai šaliai “privalomą” juostą “Marija, Jėzaus motina”, vakarui palieka atmintiną komediją su šią savaitę jau matytu širdžių ėdiku Hugh Grantu - “Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės” (22.50 val.). Čia jis - intelektualas, kiekvieną kartą, vos pradedama kalbėti apie vestuves, vidujai įsitempiantis.
Inteligentiškas tas Mike’o Newello filmas. Prisipažinkite, kad, skaitydami trečiadienio skirsnį, jūs pamanėte, bene tas Steponas bus supainiojęs pavadinimo vestuvių skaičių ir pagalvojote pirmiausia apie šią mielą, visame pasaulyje šventusią didelę sėkmę juostą.
