Po tam tikros priverstinės pertraukos vėl nersime į televizijos siūlomo kino gelmes. Kokie gi perlai laukia mūsų šįkart?
Šeštadienis
Įsigilinus į savaitės programas, paaiškėja, kad tos gelmės – gana seklios. Bet gal tai kaip tik nėra labai blogai? Juk perliukų pasitaiko, pilkame fone jie kaip tik atrodo ryškesni, nepasimeta gausoje.
Tiesa, šiandien tokių akcentų dar nematau. Gali būti įdomu, kaip nebe prancūzai (jie buvo sukūrę šia tema net keletą populiarių juostų), o japonai žvelgia į realųjį sovietų šnipą Richardą Zorgę. Juosta taip ir vadinasi – „Šnipas Zorgė“ (BTV, 21.50 val.). Vaidina geras škotų aktorius Iainas Glenas, japonų režisierių Masahiro Sinodą irgi įsidėmėjau po „Ietininko Gonzos“ ir nors savaime tokie komponentai dar nieko nelemia, interesas jau sužadintas.
Šiandien – ir dvi neblogos komedijos, o tai šią savaitę – tikra retenybė. Viena rusų pertvarkos metų pradžios, vadinasi „Kurjeris“ (1 Baltijos kanalas, 12.55 val.), imponuoja labai „nesušukuotu“ skeptiško jaunuolio charakteriu, kita – „Kaifas“ (TV3, 23.45 val.) suduria du juodaodžius reperius ir ceremoningą prestižinio koledžo aplinką.
Na, o „Maiklo Bluberio nuotykius“ (TV1000, 19.00 val.), kad ir reklamuojamus kaip premjerą, galima pasiūlyti nebent tiems žiūrovams, kurie iš principo nekritiškai žvelgia į vesterno žanrą. Maždaug: gražu viskas, kas tik joja.
Sekmadienis
Sakytum, pats sau prieštarauju, į dienos filmus iškeldamas būtent komediją „Amerikietiška puikybė“ (BTV, Kino vakaras, 22.00 val.). Bet tai jau bus ir viskas. Ne, formaliai komedijos repertuare irgi šmėkščios, bet jų lygis bus toks pasibaisėtinas, kad sąžinė neleis nė minėti kaip vakarykščių karštų pupyčių...
Dviejų nepriklausomų režisierių sukurta „Amerikietiška puikybė“ nardina mus į patį komikso, bet daugiau – jį supančios atmosferos pasaulį. Ekrane šmėkšteli ir Betmanas, ir Supermenas, bet tiesiog kaip ženklai, o pagrindinis herojus Harvis, smulkus tarnautojas, yra kaip iš pačių gyvenimo tirščių išgriebtas pilietis, kuriam sėkmę atneša kaip tik tie nelemti komiksai. Pasirodo, visai nebūtina sukti galvą dėl kokių nors naujų personažų, žmonių-tarakonų ar panašiai, pakanka sėsti prie stalo, sąžiningai bei ironiškai papasakoti apie neefektingą savo gyvenimą ir į tokią komikso naujenybę atsilieps labai nemažai panašių vienišų sielų. 2003 metų filmas visur staigiai tapo kultinis.
Harvį vaidinantis Paulas Giamatti – labai specifinis komikas. Jis gali ekrane pergyventi, pykti, bet kuo labiau jis demonstruos savo visai nepabrėžtas emocijas, tuo bus tik juokingiau ir juokingiau. Matyt, vaikinas jau gimė su ta dovana, kurios iš esmės teoriškai nė paaiškinti neįmanoma (ir nereikia).
Šiandien yra daug ir gana įvairių filmų. Mėgstantys puošnų istorinį reginį gali neišsijungti lenkų TVP1 kanalo: čia ir „Kolumbas atradėjas“ (15.05 val.), ir nemažiau, tik kitaip spalvingas „Vatelis“ (0.10 val.). Keliaklupsčiaujantys prieš amžinąją Leonardo DiCaprio jaunystę, turbūt pasižiūrės dar kartą Danny Boyle‘o „Paplūdimį“ (TV3, 20.45 val.), nors pasakaitė apie necivilizuotą salą man neatrodo nei gili, nei nors įdomi.
Klasikos gerbėjams – pirmasis gyvenime Alfredo Hitchcocko pastatytas dar negarsinis (1927 metai) trileris „Nuomininkas“ (LTV2, 18.15 val. ir kitądien 22.10 val.). Nežadu sekti „Elito kino“ panelės, aną savaitę kruopščiai atpasakojusios „Operos vaiduoklio“ turinį, bet nepaminėjusios net didžiojo charakterinio aktoriaus Lono Chaney, nes manau, kad žiūrovas nėra toks jau paikas, kad be manęs nė siužeto nesuvoktų. Hitchcocko vardas savaime yra kokybės ženklas, nors ir jam pasitaikydavo pastatyti kokį prastesnį filmą. „Nuomininko“ atveju jis prisiminė: „Pamačiau spektaklį „Kas jis?“ Veiksmas rutuliojosi name, kurio gyventojai ir šeimininkė įtarinėjo, kad neseniai apsigyvenęs nuomininkas yra pats Džekas Skerdikas. Siužetą aš perkėliau į grynai vizualinę formą, perrašiau pjesę tarsi iš šeimininkės matymo kampo“. Efektą garantuoju. Ir apskritai, neapkęsdamas kokio dabartinio „Da Vinčio kodo“ standartizacijų, besiribojančių su plagiatu (žiūr., pavyzdžiui, „Paskutinį Kristaus gundymą“), mėgstu senojo nebyliojo kino savitumą. To ir jums linkiu, nors suprantu, kad pačiam išsiugdyti meno istorinės percepcijos privalumą nėra labai lengva.
Pirmadienis
Iš šiandienos filmų įmanoma parekomenduoti „Vunderkindus“ (TV1, 21.00 val.) – jeigu ne tiek dėl neypatingo jų gyvybingumo, tai bent jau dėl profesionalumo. Režisierius Curtis Hansonas – iš tų Holivudo meistrų, kurie stropiai papasakoja kokią istoriją (prisimenat „Ranką, supančią lopšį“?), remdamiesi neeiline aktoryste. Šiuo atveju, kai ant Michaelo Douglaso herojaus irgi suvirsta ir netikėta vienatvė (paliko trečioji žmona...), ir leidėjo pretenzijos, nes herojus, ir nebūdamas Proustas, septynerius metus niekaip negali užbaigti žadėtą knygą, stebėti, kaipgi žmogus išsikapstys, visiškai nenuobodu.
Profesionalus ir madingo rusų režisieriaus Aleksejaus Učitelio „Pasivaikščiojimas“ (RenTV Baltic, 22.30 val.). Kadangi kamera visą filmą labai mikliai stebi po Piterį vaikštančio jaunimo grupelę, jos besimezgančius kontaktus, jų nedidelius konfliktus, juostą, pagal seną analogiją su Georgijaus Danelijos filmu, nemažai kritikų pakrikštijo: „Aš vaikštau po Peterburgą“. Įspėsiu, kad pradėjus „Pasivaikščiojimą“ būtina žiūrėti iki galo. Mat tik finaliniame epizode drauge su vilniečių pamėgtu „žmogumi-teatru“ Jevgenijum Griškovecu ekrane atsiranda ir prasmė, o tai ir liktų gyvų, bet nebūtinų plepalų įspūdis.
Antradienis
Nesu didelis plačiaburnės Julios Roberts gerbėjas, bet, gerbdamas ir kitas nuomones, negaliu nepasignalizuoti gerbėjams, kad šiandien – net du filmai su ja. Tiesa, „Man patinka nemalonumai“ (LTV, 21.10 val. ir kitądien 14.25 val.) apie sensacijų besivaikančių žurnalistų (viena jų – J. Roberts) veiklą pasakoja per tokias štampuotas situacijas ir dialogus, kad net šiurpu. Reliatyviai kiek geresnė „Sąmokslo teorija“ (TV1, 21.00 val.), nors J. Roberts čia – tik tam, kad Melo Gibsono taksistas turėtų, ką įsimylėti, o teisininkė iš jos tokia, kaip iš manęs taksidermistas. Apie pirmąjį personažą, sąmokslų maniaką, kažkas taikliai pasakė: kokie genialūs būna šizofrenikai!
Bet dienos filmas – vis dėlto kitas. Tai vokiečių kilmės režisieriaus Wimo Wenderso, šedevro „Dangus virš Berlyno“ kūrėjo naujausias darbas „Įeik nesibeldęs“ (TV3, 23.10 val.), pernai buvęs Kanų festivalio pirmuoju favoritu ir susilaukęs ten 20 minučių ovacijos.
Pastaraisiais metais Wendersas labai blaškėsi, nardė po naująsias technologijas ir apskritai darė pasiklydusio ar net išsisėmusio įspūdį. Šio vakaro filme jis tarsi bando grįžti prie ankstyvojo puikaus savo kūrinio „Paryžius, Teksasas“ medžiagos. Ir ten, ir čia – amerikietiška gilumėlė, personažai, situacijos, į kurias jie patenka, – jausmingos, o kartais net sentimentalios. Bet taip suplanuota. Nusivalkiojęs vesternų aktorius (Samas Shepardas) grįžta į provinciją, kad aplankytų ten savo besijauninančią mamą (ją vaidina buvusi Marlono Brando, Jameso Deano, žodžiu, ryškiausios pokarinės JAV aktorių kartos atstovė Eva Maria Saint). Bet suranda ir seną draugę (Jessica Lange), ir tokių personažų, kurių anuomet, kaip toje pasakoje, nė nebuvo.
Iš dalies „Įeik nesibeldęs“ primena Jimo Jarmuscho irgi pernykščių „Sulaužytų gėlių“ problematiką bei atmosferą, štai tik gaila, kad Wendersas katastrofiškai neturi humoro, kuris jo kolegos juostoje taip ir pavergia.
Trečiadienis
Kai prisimeni seną dorą fantastiką „Viską prisiminti“ (BTV, 21.25 val.), kažkodėl ima pirštis tarsi pašaliniai klausimai. Įdomu, pavyzdžiui, ar didesnė nelaimė geram olandų kilmės režisieriui Paului Verhoevenui buvo įpiršta muskulingoji Arnoldo Schwarzeneggerio žvaigždė, ar didesnė laimė kultūristui buvo susitikimas su režisieriumi, kuris iš jo vis dėlto kažką nulipdė. O pasivaikščiojimai po Marsą imponuoja mažiau – gal Kūrėjas, sakau, nuskriaudė mano vaizduotę?..
Kultūringas, kaip visada, brito Jameso Ivory labai drastiškos medžiagos filmas „Išlikti su Pikaso“ (TV1, 21.00 val.). Mat apie destruktyvią, permainingą Pablo Picasso (ekrane – Anthony Hopkinsas) aistrą gražioms ar tiesiog įdomioms moterims žinojo visi. O tas „išlikti“ ekrane turi ypatingą prasmę, nes tokiai, kuri draugavo su menininku, po susitikimo ir (dažniausiai) dramatiško finalo, reikėjo dar kažkaip atsitiesti, nuplasnoti it feniksas iš pelenų. Ne kiekvienai ir pavykdavo.
Nūdieniame kine tarp triukų, technikos, siužeto raizgalų imu vis labiau pasigesti paprastų žmogiškų emocijų. Užtat priimu Wenderso juostą, susidomėjęs žiūriu kūrinį apie Picasso moteris, o ypač šiandien mane džiugina klasikinis – bet visiškai nuo 1963 metų nepasenęs – britų menininko Lidsay Andersono „Tas sportinis gyvenimas“ (LTV, Elito kinas, 23.25 val.).
Kai filmą (gerokai iškarpytą) kadaise rodė sovietų ekranuose, visa spauda tauškė apie socialumą, apie nešvarius „buržuazinio sporto“ užkulisius, lyg tai didysis regbis, į kurį ateina buvęs šachtininkas Frenkas Meičinas, būtų juostai savaime svarbus, nevaidintų simbolinio vaidmens, atvirai pabrėžiamo net rapidiniu filmavimu. Nieko panašaus, „emocinis peizažas šiame filme svarbesnis už fizinį“ (P. Houston). Susidūrė nesuderinami žmonės – kukli našlė ir vitališkumo kupinas naujasis laužtanosis sporto dievukas. Kažkaip išsyk, net ir autobiografinės Davido Storey apysakos, pagal kurią filmuota, neskaitęs, suvoki, kad šis susitikimas negali nesibaigti tragiškai.
Taip, „Tas sportinis gyvenimas“ – sunkus, neglostantis akies genialių atlikėjų Richardo Harriso ir Rachele Roberts grožiu, neglaistantis realių gyvenimo konfliktų, kokie gali pasitaikyti ir jūsų, ir mano kelyje, kūrinys. Gal dėlto jis taip įstringa bejėgišku stipraus vyro skausmo paroksizmu, nes Harrisas šiame vaidmenyje – nepakartojamas. Kaip gaila, kad sutrumpino pats sau gyvenimą, sutikęs filmuotis rusų juostoje „Sibiro kirpėjas“, kur Nikita Michalkovas iškirpo beveik visą žilabarzdžio išradėjo vaidmenį. Bet ne, būtų susiradęs kažką panašaus: tokie žmonės kaip Richardas Harrisas negali rusenti, jiems tarsi lemta degti ir sudegti meno liepsnose.
Ketvirtadienis
Iš dienos komedijų su tam tikru nejaukumu galiu paminėti nebent „Masalą“ (TV1, 21.00 val.), nes ten pasirodo du neprasti aktoriai: juodaodis Jamie Foxxas, kuriantis vagišiaus, nelauktai įgaunančio svorio, vaidmenį, ir Davidas Morse‘as (agentas). Pastarąjį aktorių (tai jo nedorą policininką filme „Šokanti tamsoje“ nužudė Bjork!) stebiu senokai ir vis stebiuosi, kaip, turėdamas puikius duomenis, jis neišsibrauna iš „antrųjų“ vaidmenų. Gal dar išsibraus?
Bet tikrai iš principo geras filmas šiandien tik vienas. Tai vieno originaliausių nūdienos prancūzų režisierių Bertrand‘o Blier nenusakomo žanro – galima tarti, kad ekrane susitinka melodrama ir satyrinė komedija – juosta „Tau per graži“ (TV11, 22.10 val. ir kitądien 12.10 val.). Dar nepatologiškai storas, kaip dabar, Gerard‘as Depardieu kuria žmogų, turintį gražuolę žmoną (Carole Bouquet), bet kam jam dar ir visai negraži meilužė (Josiane Balasco) – to ir pats herojus negalėtų paaiškinti.
Psichologinės mįslės juostoje ne vien užmenamos, jos analizuojamos, ir tai sėkmingai išskiria filmą „Tau per graži“ iš mano minėtų neemocionaliųjų dabarties juostų tarpo.
Penktadienis
Aukšto profesinio lygio trileris su maniaku žudiku ir simpatiškomis damomis (Sigourney Weaver ir Holly Hunter), prieš jį kovojančiomis, – tai „Nukopijuota žmogžudystė“ (BTV, 22.05 val.). Negaliu būti labai objektyvus, nes savaime šis žanras mane menkai tedomina, bet ir šachmatų partijos dvasios scenarijaus, ir režisieriaus Jono Amielio meistrystės, aišku, negaliu nepripažinti.
Snobiškas anglas (Jackas Davenportas) ir jo pamilta egzotiška gražuolė Natali (Neve McIntosh) – keisto britų filmo „Čigonė“ (5 kanalas, 19.00 val.) herojai. Mano manymu, gretinant kad ir su „Tuo sportiniu gyvenimu“, tai tik įrodymas, kaip britų kinas irgi regresuoja.
Norėdamas žmoniškumo, aišku, ieškok Eldaro Riazanovo. Jo „Tarnybinis romanas“ (I serija – BTV, 20.20 val.), aišku, nieko nauja neatneša į kiną dramaturgiškai: moteris, išsirutuliojanti kaip žavus drugelis iš pilko kokono, – situacija, naudota dar negarsiniame kine. Vis dėlto, kai ta moteris – belytė nelaiminga sovietinė „vadovaujanti darbuotoja“, schema ima skambėti kiek šviežiau. Žiūrėdamas į puikią aktorę Alisą Freindlich, prisimeni, kad jos brovimasis iš „kokono“ gyvenime irgi buvo labai dramatiškas: ją vadino ir negabia (!), ir negražia, ir absoliučiai nefotogeniška, taigi ekrano personažas čia tarsi projektuojamas į realų likimą, o tai jau savaime įdomu.
