Išskyrus tris keturis retesnius (nebūtinai naujus) ir žiūrėtinus filmus, namų kino žiūrovų laukia atostogos. Liūdina nuojauta, kad ateityje bus tik prasčiau...
Šeštadienis
Nosį nukabinti pirmiausia verčia beveik vienodas žiūrovo gąsdinimas ar toks pat primityvus juokinimas, ašarų spaudimas. Galima pradėti žiūrėti vieną juostą, tęsti kitos viduriu, baigti trečiosios finalu. Niekas nesikeis: matysite tik tą patį vieną, nesibaigiantį B klasės filmą. Kas iš to, kad vienur gąsdins lavinos, meningitas, kitur – liūtai žmogėdros, juokins (turėtų juokinti) kung fu kovotojų nesėkmės ar graudins indai. Nors geografija skiriasi – vienas ir tas pats infantilumas. Mano laikais tokiu vaizdu džiaugdavosi nebent kokie trečiokėliai.
Profesionalus Rytų kovų filmas „Skraidantys durklai“ (TV3, 20.30 val.) gal ir vertėtų būti akcentuotas, bet atpuola vėl todėl, kad jau rodytas ir rodytas. Be to, Kinijos kino pirmasis atnaujintojas Zhangas Yimou kadaise (kad ir „Raudonajame gaoliane“, juostoje „Kelias namo“) stengėsi įsigilinti į prieštaringą naujausiąją šalies istoriją, neslėpė savo dėmesio ir meilės psichologiškai stipriai išanalizuotų tautiečių paveikslams. Šiuo atveju – kaip ir gal dar gražesniame „Bevardyje“ – jis grožisi senovės dekoracija, kostiumais, pozomis, rekvizitu. Išties tai gražu, bet, deja, muziejiška ir kvepia konjunktūra.
Kadaise patiko britų režisieriaus itališka pavarde Peterio Cattaneo linksmai liūdnas filmas „Vyriškas striptizas“, nevengęs ir socialinių motyvų. Dabar galima susipažinti su kita panašios intonacijos jo juosta „Likimo dovana“ (LTV, 22.40 val.). Kaliniai bėgs iš bausmės vietos, prisidengę saviveiklos (kaip senais sovietų laikais) spektakliu, kažkokiu idiotišku miuziklu apie lordą Nelsoną ir ledi Hamilton. Kai jie dainuoja spektaklio žodžiais „mes rengiamės namo“, būna tikrai juokinga. Bet ano filmo kartaus vientisumo, nepaisant nė storojo Timothy Spallo pastangų, „Likimo dovana“ vis dėlto nepasiekia.
Sekmadienis
Trumputis 1946 metų „Nakties siaubas“ (LTV2, 18.20 val.) – klasikinis detektyvas iš kinematografinių Šerloko Holmso nuotykių ciklo. Yra graži galimybė susipažinti su garsiausiu iš didžiojo seklio atlikėjų ekrane Basilu Rathbone’u. Užaštrintų bruožų, skvarbaus žvilgsnio aktorius buvo tikras darbo fanatikas, suvaidinęs apie 200 vaidmenų kine, teatre, vėliau – televizijoje. Populiariausias buvo, aišku, Holmsas, nors prieš imdamasis jo, Rathbone’as vaidino kine ir Šekspyro Tebaldą ir Anos Kareninos vyrą, partnere turėdamas pačią Gretą Garbo. Vėliau Holmso „nelaisvė“ jam taip įkyrėjo, kad aktorius pabėgo į Brodvėjų.
Kita galimybė susidurti su klasika ir net kai ką palyginti mūsų šiandien laukia nuotykių komedijoje „Rožinė pantera puola“ (TV1, 16.00 val.). Netikėkite, kad tai 1991 metų juosta: kanalas turbūt pabūgo parašyti teisingą 1976 metų datą, nes kas gi žiūrės tokią senieną. O 1991-aisiais inspektoriaus Kluzo atlikėjas, irgi britas Peteris Sellersas jau 11 metų buvo miręs... Dabar apie šį įvairiapusį, taip nuostabiai perteikusį britų humoro esmę kūrėją statomi biografiniai filmai, o kinų ekranuose galime jį palyginti su rodomu amerikiečių „Rožinės panteros“ perdirbiniu, su Tekso valstijoje gimusiu – ne prigimtiniu komiku, o kaubojų juokintoju, lėkštu Steve’u Martinu. Rezultatas bus 3:0 Sellerso naudai, jei ne daugiau...
Besidomintiems lietuvių kultūros palikimu, priminsiu, kad šiandien (LTV2, 20.45 val. ir penktadienį, gegužės 5 d., 22.10 val.) kanalo Retrospektyvoje rodoma trečioji Balio Bratkausko ir Agathos Christie „Endhauzo paslapties“ dalis.
Dar tik įspėsiu, kad „Geltonas neūžauga“ (1 Baltijos kanalas, 13.35 val.), galintis patraukti kad ir pavadinimu, – reto vulgarumo rusiška melodrama, kurioje tėvas (Aleksandras Abdulovas) mergina savo sūnaus sužadėtinę. Ir kad puikaus režisieriaus, nenuilstančio Roberto Altmano filmą „Sėkmės ratas“ (BTV, 22.00 val.) jūs jau ne kartą matėte lietuvių televizijose įsitvirtinusiu pavadinimu „Kukės palikimas“. Apie kitas dienos juostas, kurių herojai, kaip teigia spaudos anotacijos, „atsitiktinai įsimyli“, tingisi burną aušinti.
Pirmadienis
Kada aplinkui – tokia tuštuma, nori nenori iškelsi į esminius, berods dar niekad mūsų televiziniame ekrane neviešėjusius amerikiečių „Svingo vaikus“ (LTV2, 21.50 val.). Apie vokiečių jaunimą Hitlerio epochoje – vis ne taip politkorektiškai ir nuobodžiai, kaip per „Kino pavasarį ’06“ rodytoje juostoje „Sofi Šol – paskutinės dienos“. Mat jauni pirmojo kūrinio herojai – gal ne tokie jau įsisąmoninę antifašistai, jiems tiesiog nepatinka primygtinis stūmimas į „hitlerjugendus“, o labai prie širdies amerikiečių šokių muzika. Kadangi JAV – priešas kare, klausytis svingo ar net šokti pagal jį darosi kone nusikaltimas, na, nelojalumas tai jau tikrai. Yra dar žiūrovų, prisimenančių, kaip šiandien žymiais žmonėmis tapę komjaunuoliukai sovietijoje kadaise persekiodavo negerus vienmečius vien už ansamblio „The Beatles“ sunkiai gaunamų įrašų klausymą...Viskas kaip nors atsikartoja, nebūtinai perdirbiniais.
Nors dėl atmosferos autentiškumo patys vokiečiai gal galėtų ir pasiginčyti, vis dėlto „Svingo vaikai“ davė kelialapius į didįjį ekraną net keturiems 1993 metais dar nelabai žinomiems jaunučiams aktoriams: Robertui Seanui Leonardui, Davidui Tomui, Frankui Whaley, o labiausiai tarp jų visų per tą metą išpopuliarėjo, žinoma, Christianas Bale’as.
Geri, tik išrodyti filmai – ir miela prancūzų komedija su šunimi „Didjė“ (BTV, 11.15 val.; kartojama penktadienį, gegužės 5 d., 13.25 val.), ir, žinoma, neprilygstamojo Terry Giliamo pagavi, budinanti vaizduotę antiutopija „Dvylika beždžionių“ (TangoTV, 22.00 val.).
Net dvi komedijos su įdomia amerikiečių aktore Jamie Lee Curtis – „Namų areštas“ (LNK, 15.00 val.) ir „Keistas penktadienis“ (TV3, 16.40 val.), kuris – dar ir perdirbinys. Bet į geresniųjų aktorės vaidmenų ciklą jos visai netrauktinos; verčiau jau darsyk kur nors pasižiūrėti šarmingąją Lee Curtis avantiūristę žanro klasikoje „Žuvelė, vardu Vanda“. Panašu, kad ir „Modestės Bleiz nuotykiai“ (1 Baltijos kanalas, 22.20 val.) nėra klasikinė italų maestro Michelangelo Antonioni parodija su Monika Vitti, o tik skubotas nūdienis anos linksmos juostos perdirbinys.
Atsargiau su imponuojančiu pavadinimu „Archangelskas. Stalino byla“ (LNK, 22.00 val.) ir tautietės aktorės Aurelijos Anužytės (ji čia vaidina Olgą) pavarde. Tai tik gausybę istorinių politinių klišių naudojantis anglų televizinis ir, deja, spekuliatyvinis filmukas.
Antradienis
Dienos, savaitės, kokiu tik norit įvykiu paskelbčiau, jeigu tai būtų bent kokia naujiena, britų ir Liuksemburgo statytą filmą apie olandų XVII amžiaus dailininko Vermeero modelį, „Merginą su perlo auskaru“ (BalticumTV, 21.15 val.), puikiai suvaidintą Scarlett Johansson. Deja, jau matėt...
Filme „Nėra ko prarasti“ (NTV, 21.10 val.) Timo Robbinso suvaidintas pilietis yra aiškiai „ant nervų krizės ribos“; tuo ir aiškintina, kad filmas – komiško atspalvio trileris. O airių filmo „Ties riba“ (TV3, 23.10 val.) jauni personažai, kaip man atrodo, jau už tos ribos. Šis kūrinys, pasakojantis apie savižudžių nuotaikas tarp jaunimo, lyg ir teikia tam tikrą viltį, bet yra iš esmės nuosekliai liūdnas, kaip liūdnas ir gero airių aktoriaus Stepheno Rea vaidinamas gydytojas. Na, o pradedančio amerikiečių režisieriaus juokinga Peterio Liapiso pavarde karjera po primityvoko, melu grįsto „siaubiako“ „Podukra“ (BTV, 21.30 val.), atrodo, ir baigėsi, jį Holivudas bepriima padirbėti vadybininku. Kaip ir jaunos aktorės Andrea Roth, po „Podukros“ pagrindinio vaidmens įstrigusios TV epizoduose, karjera.
Visai nelinksmas vaizdelis. Man šiek tiek originalesnis atrodo Lietuvoje (ir tėvynėje irgi) nematytas rusų filmas „Spiečius“ (TVC International, 17.05 val.; II serija – rytoj, tuo pačiu metu), na, toks Sibiro gyvenimo epas, formaliai primenantis Andrejaus Končialovskio „Sibiriadą“, tačiau be tų politinių sovietmečio trimitų. Sibiras čia – keistas kraštas, jo gyventojai – dar keistesni, kaip tas Vladimiro Iljino genialiai suvaidintas kaimo kvailelis piemuo. Į realistinį epą pamažu braunasi mistiniai gyvenimo apibendrinimo, prastų nuojautų motyvai, be kurių režisierius Vladimiras Chotinenka tiesiog negali.
Trečiadienis
Šiandien „Elito kinas“ pagaliau demonstruoja filmą, visomis, o ne tik ironiškąja prasme atitinkantį rubriką. Jį, aišku, žiūrės nedaug kas, bus žmonių, neįstengiančių ištverti iki galo, kaip jau tai visuomet būna su prancūzų maištautojo, bet pasaulio piliečio Jeano-Luco Godard’o kūriniais.
Pradėjęs dar tokiais filmais, kuriuose bent regimas įprastinio pasakojimo kontūras („Iki paskutinio atodūsio“,1959, „Gyventi savo gyvenimą“, 1962, „Savaitgalis“, 1969 ir kt.), kūrėjas, kuriam gruodžio mėnesį sukaks 73 metai, vėliau nėrė į labai specifinį eseistinį stilių, nebepasakodamas apgaulingų, jo manymu, istorijų, o tiesiog drastiškai gretindamas kadrus, kad iš jų sandūros išsilukštentų politinė ar filosofinė mintis.
Tokia ir šio vakaro, 2004 metais datuota Godard’o juosta „Mūsų muzika“ (LTV, 23.25 val.), tuo pavadinimu tarsi bandanti suformuluoti autoriaus požiūrį į dabartinį pasaulį. Jam svarbu, kad ekrane viskas egzistuotų lygiomis teisėmis: vaidybiniai epizodai ir dokumentika, vaizdas ir tekstas, autentiški garsūs žmonės (čia pasirodo ispanų rašytojas, „objektyviojo romano“ metras Juanas Goytisolo, palestiniečių poetas Mahmudas Darvishas) ir niekam nežinomi.
Dalydamas kūrinį į simbolines „Rojaus“, „Pragaro“, „Skaistyklos“ dalis, pats Godard’as aiškina: „Tai triptikas apie praeitį, dabartį, ateitį. Kai atsidūriau Sarajeve, man tapo visiškai aišku, kad ten dabar – skaistykla. Ten gyvenantys žmonės praėjo pragarą, skaistykla – jų dabartis. Bet labai abejotina, kad jie pažins rojų“. Į Sarajevą dalyvauti literatų susitikime atvyksta ir žydų žurnalistė. Svarbią vietą užima diskusijos apie Izraelio ir Palestinos konfliktą (Godard’as: „Konflikte atsispindi aibė ir kitų pasaulinių konfliktų. Čia man svarbi istorinės dinamikos ir nacionalinių likimų logika“), nors autorius nesistoja į kurią nors pusę, o gana provokaciniu būdu montuoja kadrus su nacių naikintais žydais ir palestiniečių išvijimo vaizdus. Jis nepamiršta ir JAV, neva naiviai klausdamas: „Kodėl Amerikos žemyne tiek daug žemių ir tik vienas jos gabalėlis vadinasi Amerika?“
Taigi lengvos pramogos iš „Elito kino“ šįkart nelaukite. Pateikdamas Sarajevą kaip visos dabartinės Europos metaforą, buvęs aršus maoistas skatina savarankiškai minčiai.
Greta kino kankinio ir šauklio Godard’o, kurį vienas prancūzų kritikas pavadino „kino Descartes’u, pirmuoju filosofu, savo mintis reiškiančiu kino kamera“, darosi neaktualu, net nebepatogu prisiminti, kad rodoma dar viena Charlotte Bronte romano „Vėtrų kalnas“ ekranizacija (TV1, 21.00 val.) ar ne pats blogiausias japonų trileris „Raumenų karštinė“ (BTV, 21.30 val.), apdainuojantis naują tobulą narkotiką.
Ketvirtadienis
Du pastebimesni 1995 metų filmai.
Siaubo filmas „Priklausomybė“ (5 kanalas, 24.00 val.) sukėlė daug diskusijų, bet ir visokių keistų prizų prisirinko. Galimas dalykas, šis nepriklausomo JAV autsaiderio Abelio Ferraros kūrinys apie vampyrus turi ir kažką autobiografinio, tik vampyrizmo atvejai čia maskuoja narkotinę priklausomybę. Per 12 dienų nufilmuota ant nespalvotos juostos, pabrėžiančios fantastiškos istorijos realistiškumą, „Priklausomybė“ pasižymi dar ir gražiu žymių aktorių ansambliu: matyti, kaip malonu atsitiktinai vampyre tampančią heroję vaidinti aktorei Lili Taylor, Cristopheriui Walkenui – vampyrą snobą, o dar Annabellos Sciorra jaunystė...
Ferrara buvo įdomus, kai buvo savimi, statė tokius „trenktus“ filmus, kaip šis, „Blogas leitenantas“, „Kūnų grobikai“, „Niujorko karalius“. Užtat kai pernai jis nutarė įsilieti į kino aukštuomenę, pastatė oficialioje Venecijoje oficialiai premijuotą „Mariją“, spekuliavusią religiniais motyvais ir tarsi liudijusią, kad autorius prisiekia „išsidūkęs“, paaiškėjo, kad net Juliette Binoche negali įkvėpti gyvybės aktorės, pernelyg įsijautusios į biblinį vaidmenį, paveikslui. Gal Ferrara nėra negrįžtamai prarastas, gal jis dar pastatys ir ką nors chuliganiško? Ką žinai.
Kitas atvejis – tų pačių metų amerikinė juosta „Pono Holando kūrinys“ (LNK, 22.40 val.). Čia kalbama ne apie gana mechanišką režisūrą, darančią iš filmo pustrečios valandos „gyvenimo aprašymą“. Svarbus aktorius Richardas Dreyfussas, iš kurio visuomet sklinda, matyt, jo paties turima žmogiškoji šiluma. Tas ponas Holandas, kurį jis čia vaidina įvairiais gyvenimo periodais, netampa, kaip svajojo, garsiu kompozitoriumi, bet, ir kukliai mokytojaudamas, jis spinduliuoja tą aurą ir pasistengia, kad auklėtiniai taptų gerais žmonėmis.
Sudėtingiau su komedijomis. Įdomi juoda rusų komedija „Mechaninė siuita“ (1 Baltijos kanalas, 13.00 val.) sukėlė tėvynėje protestų, pasipiktinimo audrą, nes autoriai nevengia pažaisti alkoholizmo, impotencijos, paikos „atviros sielos“ motyvais, o rusų žiūrovai tokio keisto žanro nepažįsta, be to, yra pripratę prie tradicinių (nesakau, kad prastų) Eldaro Riazanovo pasakaičių. Prancūzų „Į kairę nuo lifto“ (ukrainiečių STB, 9.50 val.) rodo dar jauną, taip žaviai kaip dabar nepražilusį Pierre’ą Richard’ą su visomis jo linksmo išsiblaškymo nuodėmėmis. Gana trumpai – ir tik vidinėje amerikiečių auditorijoje – populiari buvo komedija „Pakalbėkime atvirai“ (TangoTV, 22.00 val.) su savo ryškia krūtinga blondine, neapčiuopiamai primenančią ne tiek Pelenę (pagal siužetą), kiek Barbę, – Dolly Parton. Bet nepamirškim, ji ne tik vaidina, bet ir rašo dainas, ir pati dainuoja.
Penktadienis
Vėl lengvas, labai jau lengvas repertuaras, matyt, turintis atsverti „Elito kino“ negirdėtą narsą parodyti rimtuolį Godard’ą. Vien komedijos ir melodramos.
Donatas Banionis suvaidino juokingiausią savo kino karjeroje vaidmenį – Eldaro Riazanovo pasakaitės, bet prasmingesnės už kitas, epizode. Aišku, tai „Saugokis automobilio“ (BTV, 20.20 val.), kur pagrindinė figūra ne tiek komiška, kiek tragikomiška: mašinų vagis (Inokentijus Smoktunovskis) už jas gautus pinigus pervedinėja vaikų namams. Net keista, kaip anuo metu nė vienam cenzoriui absurdiška situacija nesukėlė staigaus budrumo priepuolio.
„Kapitono Korelio mandolina“ (TV3, 22.05 val.) man, nepaisant populiarių aktorių (Nikolas Cage’as, Penelope Cruz) atrodo tik suprastintas kadaise sukrėtusios melancholiškos italų juostos „Viduržemio jūra“ variantas. Juk medžiaga – vienas prie vieno: fašistinė Italija okupuoja Graikiją, bet paprasti kariai stebuklingai asimiliuojasi Antikos krašte ir nė nemano kovoti už svetimus idealus. Tik naujasis filmas daug lengvesnis.
Viskas smulkėja, vulgarėja ir byra pačiame mus supančiame gyvenime, tad kodėl kinas turėtų būti kažkokia keista išimtis?..
