Žmonių aukos ir materialinių vertybių nuostoliai po žemės drebėjimo ir cunamio Japonijoje nesuvokiami. Neįmanoma tiksliai įvertinti padarytą žalą, bet galima bandyti įvertinti potencialius šios nelaimės padarinius likusiai Azijos daliai ir kitiems pagrindiniams pasaulio ūkiams.
Iš pirmo žvilgsnio katastrofos ekonominiai padariniai parodo, kad Japonija daugiau nebeturi tokios reikšmės pasaulyje: po 20 metų neįprastai pasyvios augimo tendencijos, japonų produktyvumas smarkiai sumažino jos įtaką pasaulio ekonomikai. Po katastrofos Japonijos rinkoje gali atsirasti tam tikrų neproporcingų automobilių detalių ar defektų informacinių technologijų srityje, nors visi šie nesklandumai būtų laikini.
Iš tiesų, dvi didžiausios pasaulinės ekonomikos neturi dėl ko baimintis: eksportas iš Japonijos sudaro tiktai 5% Amerikos eksporto rinkos ir 8% Kinijos. Esant pačioms baisiausioms pasekmėms ir žlugus Japonijos ekonomikai, tiesioginiai Jungtinių Valstijų ir Kinijos ekonomikos nuostoliai būtų labai maži.
Tarp taip vadinamų G-10 išsivysčiusios ekonomikos šalių, Australija labiausiai priklauso nuo Japonijos – jos eksporto dydis sudaro 19%, euro zona, priešingai, yra kitame japoniškų prekių vartotojų sąrašo gale – jos eksportas sudaro 2%.
Tarp besivystančių šalių, Filipinai ir Indonezija patenka į didžiausią rizikos grupę, nes eksportas iš Japonijos sudaro 16%, pietų Korėja, kurios ekonomika Azijoje yra trečia pagal dydį, yra kitoje skalės pusėje ir eksportuoja tik 6% japonų prekių.
Tačiau ši apžvalga praleidžia vieną svarbią mintį: šis žemės drebėjimas sudavė Japonijai ne tuo metu, kai šalyje buvo ekonominis kilimas. Kalbama ne vien apie Japoniją, kurios „kažkada energinga“ ekonomika pastaruosius du dešimtmečius augo mažiau nei vieno procento pajėgumu nuo 1990-ųjų, bet ir apie Japoniją, pasaulinės ekonomikos dalyvę, kuri tik pradėjo atsigauti po blogiausios nuo 1930-ųjų finansų krizės ir nuosmukio.
Be to, šis netikėtas smūgis Japonijai nėra vienintelis neigiamas veiksnys šiandieniniame pasaulyje. Greitai augančios naftos kainos ir suverenių įsiskolinimų problemos Europoje taip pat kelia didelį susirūpinimą. Tuo metu, kai visi šie sukrėtimai negali būti vadinami lemtingais lūžiais, jų kombinacija ir kontekstas mažų mažiausiai trikdo.
Šis kontekstas iš tiesų aktualus: nepaisant globalinės vertybinių popierių rinkos euforiško augimo per pastaruosius metus, pasaulio ekonomika išlieka trapi. Atrodo, kad rinkos pamiršo apie tai, jog vėliau visada seka post-finansinė krizė ir atsigavimas linkęs į anemiškumą. Ekonomika auga įprastu greičiu, stokodama to „išsigelbėjimo greičio“, kuris būtinas savipalaikymo atkūrimui. Todėl pokrizinė ekonomika yra daug labiau neapsaugota nuo sukrėtimų ir yra linkusi į pasikartojančius smūgius daug labiau, negu bet kuriuo kitu atveju.
Deja, dar yra ir kitų sunkumų, kurie šiandieninius sukrėtimus padaro dar komplikuotesniais: vyriausybės ir bankai išvargino tradicinę amuniciją, kuria jie pasitikėjo ekonominės prievartos laikais. Tai yra tiek pinigų, tiek fiskalinės politikos – dviejų šiuolaikinių stabilizavimo pagrindų realybė. Išsivysčiusiose šalyse palūkanų normos yra beveik lygios nuliui, o nestandartinis biudžeto deficitas yra norma, todėl netradicinė ir neišbandyta politika, tokia, kaip „kiekybinis palengvinimas“, sukėlė centrinių bankų pasipiktinimą.
Tokios netradicinės politikos apraiškos ilgą laiką buvo vertinamos kaip sunkios padėties padariniai, buvo viliamasi, kad greitai viskas grįš į ikikrizines normas, bet sekant vienam sukrėtimui po kito, „išėjimo strategija“ yra vis atidedama.
Lygiai taip pat, kaip beveik neįmanoma kritiškai sergantį pacientą atjungti nuo gyvybę palaikančių aparatų, taip pat sudėtinga pokrizinę ekonomiką atskirti nuo nuolatinės likvidumo injekcijų dozės ir deficito išlaidų. Esant neįprastai aukštam nedarbo lygiui, politinis spaudimas padaro tik dar daugiau problemų.
Tai kelia didžiausią susirūpinimą: smogiant vieną smūgį po kito, pokriziniam pasauliui ir centriniams bankams neturint galimybių sumažinti palūkanų normų, nėra sunku numatyti atviros-uždaros pinigų ekspansijos scenarijaus, kuris bus lydimas ašarų. Baisi infliacinė baigiamoji fazė staiga šmėkšteli kaip reali tikimybė.
Tačiau po visko vis tiek neįmanoma numenkinti greito atsikūrimo faktoriaus. Taip, Japonija atsistos ant kojų, bus neabejotinai sugalvotas koks nors naujas katastrofos sugriautos ekonomikos atstatymo būdas. Taip buvo po Hanshino žemės drebėjimo 1995 metais, taip bus ir šį kartą.
Tai tik viena iš pamokų, kurias Japonija parodė likusiai pasaulio daliai. Japonijos ekonomika iš tiesų buvo prie pastaraisiais metais pasaulio ekonomiką žlugdančių problemų bedugnės. Pradedant išpūstais aktyvų burbulais ir nefunkcionaliomis finansinėmis sistemomis, baigiant valiutos slopinimu ir šiurkščiomis pinigų politikos klaidomis, Japonija daugeliu atveju buvo mūsų ateities laboratorija.
Deja, pasaulis nepajėgė pasimokyti iš Japonijos pamokų ir šiuo metu rizikuoja praleisti dar vieną reikšmingą faktą. Žemės drebėjimas ir cunamis turi nedidelę reikšmę pasaulio ekonomikai, reikšmingiau tai, kad šie pakartotiniai smūgiai mus likusius vis labiau spraudžia į kampą.
Stephenas S. Roachas – Yale'o teisės universiteto narys, „Morgan Stabley Asia“ pirmininkas ir knygos „Kita Azija“ („The Next Asia“) autorius.
www.project-syndicate.org