Vos kilometras nuo Latvijos sienos esanti Žagarė – nedidelis miestelis, kurį išgarsino Vyšnių festivalis. Tačiau tik nedaugelis žino, kad tai vienas iš seniausių Lietuvos miestų, turtingas savo istorija ir gamtos bei architektūros paminklais. Jau kitąmet Panevėžys Žagarei perduos Lietuvos kultūros sostinės titulą.
Istorijos šaltiniai liudija, kad Žagarė savo kaip gyvenvietės gyvavimo metus skaičiuoja nuo 1198-ųjų, kai ant Raktuvės piliakalnio kunigaikštis Žvelgaitis pasistatė pilį, tuo metu Rygoje ir Vilniuje stovėjusios tik kelios jaujos. Tai vienas seniausių miestų Baltijos šalyse. XVII a. Žagarė buvo didesnis miestas už Šiaulius. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Žagarėje gyveno apie 14 tūkst. gyventojų, deja, dabar belikę vos per pusantro tūkstančio.
Kaip pasakojo Žagarės regioninio parko direkcijos rekreacijos vadybininkė Modesta Bielskienė, šiemet 816-ąjį gimtadienį atšventęs miestelis iš pradžių vadintas Sagera ir tik XII a. buvusi žiemgalių gyvenvietė gavo Žagarės vardą.
„Didžioji Žagarės istorija prasideda maždaug nuo XIII a., kai dvarininkas Sirevičius paprašė privilegijos organizuoti turgų. Kiek vėliau, apie XVI a. vidurį, tik jau kitame upės krante, pradėjo kurtis dar vienas miestelis, kuris buvo vadinamas Naująja Žagare. Jis išaugo daug greičiau nei Senoji Žagarė. Ir nors abu miestelius skyrė tik Švėtės upė, iki pat XVIII a. pabaigos tai buvo du atskiri miesteliai su savo turgumis, bažnyčiomis, muitinėmis, net kapinėmis“, – „Sekundei“ pasakojo M. Bielskienė.
Žagarės turgūs buvo tokie garsūs, kad į juos plūsdavo minios ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir tolimesnių Lietuvos bei Latvijos miestų ir miestelių. Įdomu tai, kad už įvažiavimą į turgų susimokėti reikėjo trim ar keturiais lauko rieduliais, iš kurių vietiniai vėliau grįsdavo miestelio gatves. Visai neseniai darbininkai, tvarkantys miestelio centrinę aikštę, atidengė po asfaltu paslėptą gatvės grindinį. Visų nuostabai, akmenys išsilaikė kuo puikiausiai.
„Nors grindiniui jau keli šimtmečiai, tačiau jame nė vienos duobės. Akmenys buvo dedami stačiai, dėl to kelias toks ilgaamžis. Darbininkų atidengtas grindinys atrodė išties įspūdingai, bet gatvė liko žemiau, gyventojams kilo problemų įvažiuoti į kiemus, tad teko jį perdaryti“, – pasakojo Žagarės regioninio parko darbuotoja.
Unikalus urbanistikos paminklas
Aplink centrinę miesto aikštę stačiakampiu išsidėstę namai, unikalus gatvių planavimas ir turtinga architektūra lėmė, kad Žagarės miestelis pripažintas urbanistiniu paminklu. Žagarės architektūros organiškumą lemia tai, kad miesto plano formos atitinka gamtos formas.
Senosios Žagarės šiaurės rytų dalyje ir abiejuose miesteliuose pagal Švėtę susidarė gana vingiuotų gatvių tinklas, skirtingai nuo kitos teritorijos, kur gatvės buvo tiesesnės. Žagarės planas savitas dar ir tuo, kad pagrindinės gatvės sueina į du mazgus abipus Švėtės. Ypač akį traukia raudonų plytų mūrinukai, atsiradę po didžiųjų miestą nusiaubusių gaisrų 1881, 1909 ir 1911 m. Išskirtinis bruožas tas, kad namų lauko durys išeina į gatvę. Tai buvo žydų namai. O žydų nuo pat XVIII a. pab. Žagarėje gyveno išties daug: 1914 m. surašymo duomenimis, iš 14 tūkst. Žagarės gyventojų apie 8–9 tūkst. buvo žydai.
„Turime duomenų, kad Žagarės žydai buvo baigę Paryžiaus, Maskvos universitetus, todėl turėjo savo bankus, viešbučius, vertėsi amatais ir prekyba. O parduotuvėse prekių pasirinkimas buvo išties didelis – net benzino buvo galima įsigyti, nors Žagarėje važinėjo tik viena mašina“, – kalbėjo M. Bielskienė.
Iš svetur atvykę turistai traukia ne tik pavaikštinėti unikaliomis miestelio gatvėmis ar baigiamo rekonstruoti Nariškinų dvaro sodo takeliais, bet ir užsuka į senąją Žagarės bažnyčią, pastatytą dar 1523 m. ant nedidelės kalvelės, priklausiusios dvarininkams Umiastauskams. Jų dvaras stovėjęs netoliese, bet iki šių dienų neišliko. Bažnyčia buvo medinė, kaip ir visi to meto pastatai. Žagarės istorijoje būta ne vieno didelio gaisro, kai sudegdavo ištisos gatvės. Nuo gaisro nukentėjo ir bažnyčia. Po paskutiniojo gaisro 1712 m. iš vietinės statybinės medžiagos dolomito buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, kurios sienų storis vietomis siekia daugiau nei metrą. Tačiau ši bažnyčia išgarsėjo ne dėl savo architektūros, o tuo, kad jos kriptoje daugiau kaip šimtmetį buvo saugomi Barboros Umiastauskaitės palaikai.
Šventosios mergelės kultas
Istorijos šaltinių teigimu, dvarininkų Umiastauskių šeimoje 1628 m. gimusios Barboros gyvenimas buvo tragiškas. Ji, bėgdama nuo įtūžusio tėvo, iškrito pro antrojo aukšto langą ir žuvo. Pasakojama, kad mergaitės motina buvo itin pamaldi ir pamaldumą perdavė savo dukrai. Barbora net buvo apsisprendusi tapti vienuole ir įstojo į benediktinų vienuolyną Rygoje, tačiau vienuole taip ir netapo. Manoma, kad tokį apsisprendimą lėmė silpna sveikata ir tėvo priešinimasis. Likimas taip susiklostė, kad Barboros mama anksti mirė, o tėvas parsivedė pamotę. Mergaitei teko patirti daug pažeminimo ir skriaudų.
„Barbora augo apsupta dvaro prabangos, bet buvo labai pamaldi ir stengėsi padėti vargstantiesiems, atiduodavo net paskutinį kąsnį. Varguoliai į ją nuolat kreipdavosi užtarimo ir pagalbos. Bet tai nepatiko jos tėvui, net sklando tokia legenda, kad kai tėvas norėjęs ją nubausti už baudžiauninkams nešamą maistą, čiupo už prijuostės, bet ant žemės tik pabiro rožės žiedlapiai. Deja, ji mirė labai jauna, sulaukusi vos dvidešimties. Kalbama, kad ji bėgdama nuo tėvo įtūžio ir smurto iššoko pro langą ir tragiškai žuvo“, – pasakojo M. Bielskienė.
Iš pradžių Barbora buvo palaidota dvaro rūsyje, bet po septynerių metų palaikai perlaidoti bendrose kapinėse. Vietos gyventojai B. Umiastauskaitę vadino šventąja ar Žagarės stebuklų mergele ir nuolat eidavo prie jos kapo pasimelsti ir paprašyti įvairių malonių. Žagariečiai, nepamiršdami Barboros gerų darbų, pradėjo reikalauti, kad jos palaikams būtų rasta tinkamesnė, garbingesnė vieta.
1779 metais merginos karstas perneštas į Senosios Žagarės bažnyčios kriptą. Barboros stebuklingos mergelės kultas pradėjo formuotis po karo su švedais, kai degė bažnyčia, o kriptoje buvę jos palaikai išnešti ir sudeginti šventoriuje.
Visų nuostabai, sudegus karstui, Barboros palaikai liko ugnies nepaliesti. Tai patvirtina ir Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus 1755 m. į Romą siųsta ataskaita, kurioje jis, kalbėdamas apie Žagarę, rašo, kad esą būtina paminėti vienos Dievui atsidavusios mirusios mergaitės kūną, kuris pagarsėjęs daugeliu stebuklų.
Barboros kūnas buvo ištrauktas iš pelenų ir vėl perneštas į bažnyčios rūsį.
„Žmonės kalbėjo, kad bėgant metams jos drabužiai susidėvėdavo, tad reikėdavo perrengti. O senieji drabužiai buvo sukarpomi į skiauteles ir juos žmonės kaip sėkmę ir laimę nešančią relikviją parsinešdavo į namus“, – kalbėjo Žagarės regioninio parko darbuotoja.
Prašo malonių
Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės kultas gana intensyviai gyvavo nuo 1775 iki 1963 metų. Apie stebuklus garsas sklido ne tik Žagarės apylinkėse, bet ir dalyje Šiaurės vakarų Lietuvos. Prie jos kapo melsdavosi net ir kitų tikėjimų žmonės.
Nors B. Umiastauskaitė nėra pripažinta šventąja, tačiau sklando ne viena istorija, kaip žmonės, prašę jos užtarimo ir malonių, pasveiko. Visi tokie stebuklingi atvejai, o jų būta per keturis šimtus, buvo registruojami knygoje, tačiau knyga kažkur paslaptingai dingusi.
Žagarės mergelė padėjo išsaugoti lietuvybę, tikėjimą ir bendrumą, todėl ne kartą norėta sunaikinti jos kultą. Pirmą kartą tai buvo po 1863 m. sukilimo, kai buvo liepta užmūryti visus bažnyčių rūsius. Tik po ilgų derybų su Žagarės klebonu pavyko išsiderėti, kad būtų užmūrytas tik rūsio langelis, o pats rūsys užrakintas ir neprieinamas tikintiesiems. Pokariu, kai sovietų valdžia visomis įmanomomis priemonėmis kovojo su žmonių tikėjimu, senoji Žagarės bažnyčia ir vėl buvo uždaryta. Netrukus, prabėgus vos mėnesiui po uždarymo, iš bažnyčios kriptos dingo ir Barboros palaikai.
„Nors bažnyčia ne kartą buvo uždaryta, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių net ir draudimo laikotarpiu ji atverdavo duris, pavyzdžiui, kartą pradėjo pūti altorius, esantis po kripta, tad teko ją atidaryti, kad vėdintųsi. Deja, palaikai sovietmečiu dingo ir nėra aišku, kur jie dabar. Sklando įvairiausių versijų, kad galbūt juos ištirti paėmė mokslininkai“, – sakė M. Bielskienė.
Ir nors jau kelis dešimtmečius bažnyčios kriptoje nebėra Žagarietės palaikų, tik simbolinis stiklinis karstas, čia nuolat plūsta žmonės. Tą rodo ir niekad nevystančios gėlės, šventųjų paveikslėliai, įvairūs suvenyrai ir smulkmenos, kuriuos žmonės atneša kaip padėką Barborai.
Nors Žagarėje stovi ir nauja, gerokai didesnė ir gražesnė bažnyčia, sekmadieniais pamaldos vyksta ir senojoje Žagarės bažnyčioje. Čia neliko jokių vertingų relikvijų, mat sovietmečiu ji buvo paversta sandėliu, tačiau Barboros dvasia bažnyčiai suteikia šventumo.
Napoleono armijos palikimas Naujosios Žagarės bažnyčia, statyta gerokai vėliau, labiau primena tvirtovę. Pasakojama, kad Šiaulių ekonomijos dvarų valdytojas Minginas, susipykęs su Senosios Žagarės dvaru ir kunigais, nusprendė pastatyti dar gražesnę bažnyčią Naujojoje Žagarėje, teisindamasis, kad su senąja puse sunku susisiekti dėl potvynių pavasariais ir per dideles liūtis, be to, gresiąs reformacijos pavojus. Nors ir baloje, bet būsianti išmūryta aukštesnė ir gražesnė bažnyčia. Statybos pradėtos 1623 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos lėšomis, užbaigtos po dešimtmečio. Dėl Senosios Žagarės gyventojų pavydo bažnyčios sienų ir bokšto planuotas aukštis nebuvo pasiektas – Senosios Žagarės kunigai ir dvasininkai papirko statybos meistrus ir bažnyčios darbų vedėjas, neužbaigęs darbo, išvažiavo. Likę meistrai taip ir neįgyvendino numatyto Mingino plano. Maždaug po penkių dešimtmečių bažnyčia sudegė, lėšų jai atstatyti davė grafas Zubovas, šiek tiek prisidėjo parapijiečiai. Išlikę duomenų, kad bažnyčia buvusi mūrinė, su dešimčia langų ir septyniais altoriais. Iki šių dienų bažnyčioje išlikę senieji varpai: vienas, lietas ir dovanotas bažnyčiai 1809 m., sveria 720 kg, antrasis, parūpintas klebono 1614 m., – 460 kg. Bažnyčioje vertybė – Kryžiaus kelio italų dailininko paveikslai ir XIX a. Varšuvoje gaminti vitražai.
„Ši dievo šventovė išsiskiria ir tuo, kad čia saugomas dar nuo Napoleono laikų užsilikęs originalus būgnas. Jį paliko pro čia besitraukiančios Napoleono armijos kariuomenė. Nors šį eksponatą norėjo priglausti ne vienas muziejus, klebonas nesutiko perleisti“, – pasakojo M. Bielskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
