Ekonomistai ištisus dešimtmečius diskutuoja, kodėl vienos šalys turtėja, o kitos – ne. Ši paslaptis gali būti išaiškinta viena stebuklinga formule: maži mokesčiai ir stabili valiuta, rašo „Forbes.com“.
Pirminė šalių turtėjimo priežastis yra kapitalizmas, kuris klesti esant stabiliai valiutai ir žemam mokesčių lygiui.
Jei mokesčiai yra per dideli, o pinigų srautai nesubalansuoti, kapitalizmas – neįtikėtinai sudėtingas santykių surėdymas, leidžiantis žmonėms bendradarbiauti dideliuose investiciniuose tinkluose, gamyboje bei prekyboje per rinkos sistemą – sutrinka arba sugriūva visiškai.
Neturint šios stebuklingosios formulės, galima palaikyti deramą pragyvenimo lygį. Daug Europos šalių užtikrina aukštus pragyvenimo standartus, nepaisant pakankamai didelių mokesčių. Tačiau jos netapo turtingos tokiu būdu. Jei pažvelgsime į Vokietijos, Japonijos ar JAV istoriją, paprastai rasime laikotarpį, kuomet stebuklingoji formulė veikė visu pajėgumu. Didžioji dalis naudos buvo sukurta tuo metu.
Pavyzdžiui, JAV daugiausia naudos atnešė 1870-1914, 1920 ir 1950-1970 metų laikotarpiai. Vis dėlto šiandien šalis negali pasigirti nei itin stabilia valiuta, nei žemais mokesčiais, todėl vidutinė visą darbo dieną dirbančio žmogaus alga nusistovėjo ir net menko pastaruosius 40 metų.
Kai viltingos besivystančios rinkos imituoja šį pavyzdį – strategiją, sukūrusią keturis dešimtmečius inercijos Jungtinėse valstijose – jos supranta, kad pačios taps inertiškomis, tik kiek mažesniu lygiu.
Kai kurios komunistinės valstybės yra patyrusios realaus progreso laikotarpius. Tačiau ir tai priklausė nuo stabilios valiutos.
Kai stebuklingoji formulė yra pritaikoma, ji sukuria augančio turto ir gerovės aplinką. Dažniausiai egzistuoja užtektinai vietinių sutarčių ir nuosavybės tradicijų – to, ką teisininkai vadina paprotine teise – kad verslas galėtų klestėti. Valdžia tuomet būna populiari, o tai lemia politinį stabilumą. Bėgant laikui įkuriamos įvairios teisės, reguliacijos, edukacijos, administracijos, vyriausybinės ir kitokios institucijos, dažniausiai bandant atkartoti sėkmingus išsivysčiusių šalių modelius.
Iš tiesų pačios sėkmingiausios ekonomikos yra sukuriamos savamokslių verslininkų, kuriems galios suteikia stebuklingoji formulė. JAV jau regis egzistuoja tradicija, kai kolegijos nebaigęs jaunuolis, vėliau tampa verslo magnatu. Verslas gali būti ir ne toks stulbinantis, tačiau restoranų ir automobilių serviso savininkai sukuria darbo vietas, kartu sukurdami edukacijos poreikį norint dirbti vieną ar kitą darbą.
Azijos šalys taip pat gana sėkmingai išnaudoja kapitalizmą, nepaisant to, kad demokratinės politikos institucijų turi mažai. Kinija dar ir šiandien išlieka komunistine, nors tai turbūt tik šiuolaikinis pavadinimas valdymo stiliui, kurį šalyje taiko mandarinų vyriausybės šimtmečiais. Ir sėkmės formulė Azijoje veikė visuomet, nepaisant, kokia valdžia valdė šalis.
Kai stebuklingoji formulė pamirštama – tuomet mokesčiai pernelyg dideli, o valiuta nestabili – tuomet nykstanti ekonomika lemia valdžios ir jos institucijų korupciją. Kyšininkavimas tampa norma tarp valdininkų, o verslas vengia didelių mokesčių. Sutartiniai įsipareigojimai tampa juokingi valiutos žlugimo fone. Korupcija persismelkia į visus valdžios lygius, o turimų išteklių grobstymas tampa būdu susikurti asmeninę gerovę. Todėl įvairios institucijos nebefunkcionuoja ir tampa nepaslankios. Valdžia nebūna populiari, kas kartais lemia civilinius karus ar net revoliucijas. Tokiomis sąlygomis neįmanoma kurti verslo. Panašūs procesai šiandien vyksta Graikijoje bei Ispanijoje: nenuostabu, mat šiose šalyse mokesčių sistemos tapo komiškai nepaslankios.
Šiandien šalis gali turėti sėkmingą kapitalistinę ekonomiką arba neturėti nieko. Kapitalizmas – pagrindinis ekonomikos produktyvumo šaltinis, kurį mes vadiname „turtu“. Ir regis stebuklingąją formulę prisiminti nesunku, tačiau daugelis vyriausybių elgiasi priešingai: daugelyje šalių valiutos tampa vis nestabilesnės, o mokesčių tarifai kyla beveik visose išsivysčiusiose pasaulio šalyse.
Net Rytų Europoje šalys pasuko ne tuo keliu: Slovakija, taikanti 19 proc. fiksuoto pajamų mokesčio sistemą, pakėlė pelno mokestį iki 23 proc. bei įvedė naują 25 proc. dydžio pajamų mokestį didesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Čekija nusprendė taip pat taikyti didesnį 22 proc. dydžio pajamų mokesčio tarifą be jau egzistuojančio 15 proc. fiksuoto tarifo. Rusija padidino darbo jėgos apmokestinimą nuo 26 iki 34 proc.
