Nešiojamieji ir internetiniai kompiuteriai daugeliui tapo kasdienėmis darbo priemonėmis, be kurių sunku apsieiti. Tad vis daugiau žmonių susiduria su labai nemalonia situacija juos praradę: duomenis kietajame diske šifruoja retas, tad vagystės ar kompiuterio pametimo atveju asmeninė ir tarnybinė informacija gali patekti į svetimas rankas. Patirta žala gali būti nepalyginamai didesnė už naujo kompiuterio kainą.
Nemažai nešiojamuosius kompiuterius turinčių žmonių gerai žino, kad tokiai „juodai dienai„ reikia ruoštis anksto, pasirūpinti prieigos prie kompiuterio duomenų apsauga, jų kopijavimu ir konfidencialios informacijos šifravimu, bet dažniausiai viskas atidėliojama ateičiai, kai „bus daugiau laiko“, o gyvenimas dažnai „režisuoja“ ne teorinius, o praktinius scenarijus.
Šią neišgalvotą istoriją papasakojo viena „Balsas.lt“ skaitytoja, „Apple“ nešiojamojo kompiuterio „Macbook“ savininkė Ringailė, kuriai jo praradimas galiausiai tapo dideliu atradimu. Pasiklausykime: juk taip gali nutikti ir mums.
--
„Pradėkime nuo to, kad, apgynusi pirmą gyvenime aukštojo mokslo diplomą, su plačia šypsena sėdau į draugės automobilį ir išvykau darbo link. Išlipusi Vokiečių gatvėje Vilniuje, dar vis pakilios nuotaikos, nusprendžiau prisėsti nedideliame parke, paskambinti artimiems žmonėms ir pasidžiaugti ketverių metų mokymosi rezultatu. Džiaugsmas liete liejosi per kraštus, pokalbis buvo ilgas ir ekspresyvus, todėl po pirmų dešimties minučių nusprendžiau, kad laikas kilti ir keliauti. Ir pakilau...
Diena tikrai buvo gera ir graži, o darbų buvo daug, todėl namo, su daina, grįžau tik vėlai vakare. Ir kažkas buvo ne taip...
Supratau, kad namuose nėra kompiuterio. Ir tą akimirką tikrai žinojau, kad paskutinė vieta, kurioje jį naudojau – baigiamojo darbo pristatymo auditorija. O kas po to?.. Tik teigiamos emocijos, jokių faktų.
Nakties viduryje važiuoju darbo link ir tikiuosi, kad saugiai ir sėkmingai palikau jį ten. Kompiuterio nėra. Skambinu draugei, po baigiamojo darbo pristatymo kartu keliavusiai iki Vokiečių gatvės, ir pokalbio metu suprantu, kad kompiuterį palikau tikrai ne jos automobilyje, o... Du variantai: kur jį naudojau paskutinį kartą – kolegija (auditorija, biblioteka, komunikacijos katedros skyrius) arba (ir tai atrodė pakankamai realu, tačiau labai graudu) vienoje vietoje, kurioje sustojau kelyje nuo automobilio iki savo galutinio tikslo – darbo. Parke...
Viskas bus gerai, galvoju, kompiuteris kažkur ten, kolegijoje. Ir kitą ankstų rytą šmirinėju po visas vietas, kur tą dieną buvau (auditorija, biblioteka, komunikacijos katedros skyrius), bendrauju, kalbinu dėstytojus, vedėjus, bibliotekos darbuotojus, budintį žmogų – visi stebisi ir galvas kraipo, kompiuterio nėra. Prikandu lūpą ir uodegą pabrukus traukiu darbo link.
Reikia prisiminti kur jį palikau, mąstau. Galva tuščia.
Rytas ankstus, iki darbo pradžios turiu dar pusę valandos. Nusprendžiu užsukti į netoliese „veiksmo" ir darbo vietos esantį policijos komisariatą. Žinau, kad visą Vilniaus miesto senamiestį stebi vaizdo kameros, klausiu apie galimybę peržiūrėti šią medžiagą, esu nukreipiama į vyriausiąjį policijos komisariatą, esantį Birželio 23-iosios gatvėje. Gerai, mąstau, bus aišku, ar turėti vilčių (jei palikau kompiuterį kolegijoje), ar ne (jei palikau jį parke)...
Pietų metu sprunku iš darbo ir po pokalbio telefonu su vyriausiojo komisariato darbuotoja keliauju žiūrėti vaizdo kamerų įrašų. Įstaiga rimta ir be palydos nėra pro paradines duris kur toliau žengti, todėl po kelių minučių didelio ir rimto pareigūno vedama kylu į trečią ar ketvirtą aukštą, kur esu pristatoma vaizdo kamerų stebėtojų komandai. Dvi guvios ir dėmesingos moterys klauso, tariasi ir demonstruoja turimą „amuniciją" – videokameras, galėjusias fiksuoti nurodytą vietą (išlaipinimą Vokiečių gatvėje, nes pats parkas nėra fiksuojamas). Randame optimalų variantą – stacionarią kamerą, nukreiptą į Vokiečių gatvę nuo Rotušės aikštės pusės.
Nustatome laiką, stebiu. Stebiu ilgai ir dėmesingai, draugiškos moterys kalbina ir reiškia nuoširdų rūpestį, užsukęs nematytas, bet informuotas apie pašalinį svečią pareigūnas domisi esama situacija ir įvykio aplinkybėmis. 11.34 kamera fiksuoja nedidelį raudoną automobilį. Automobilis sustoja, iš jo išlipa mergina tamsiu kostiumu, rankoje rankinukas ir baltas kompiuterio dėklas. Tai – aš. O baltas kompiuterio dėklas ir baltas kompiuteris liko parke...
Lydima to paties pasitikusio pareigūno einu išėjimo link, aptariame kompiuterio paieškos galimybę telkiant „policijos pajėgas", naudojant kompiuterio navigaciją ir gamybos numerius. Parkas – trečiojo komisariato, kuriame buvau tą patį rytą, valdose, todėl pakartotinai traukiu jo link.
Draugiškas trečiojo komisariato pareigūnas šypsosi matydamas tą patį susirūpinusį, kompiuterio atkakliai ieškantį veidą, informuoja, kad būtina rašyti pareiškimą. Imu pareiškimo šabloną ir pažadu užpildyti jį namuose, kartu įrašydama techninę kompiuterio charakteristiką. Dar skambinu oficialiam „Apple„ atstovui Lietuvoje „iDeal“, klausiu apie galimas kompiuterio saugos gudrybes, tačiau padėti gali jie tik tuo, kad jei rastas ir „nusavintas„ kompiuteris atkeliaus į „iDeal“ saloną, jo numeris bus atpažintas, o pats kompiuteris sulaikytas. Ir tai šis tas, manau.
Toliau dirbu ir galvoju: „Kaunieti, niekada nepasiduok!". Kompiuterį galėjo rasti ir dori žmonės, todėl kuriu plakatą, informuojantį apie teisėto šeimininko ieškomą kompiuterį, apie atlygį nerašau, tačiau kviečiu bendrauti. Skambinu draugei ir kviečiu į akciją - atrakciją po parką vidury nakties, nuo pavasarinio šalčio stingstančiais pirštais, šiuos plakatus išplatinti. Pavyksta: informacijos daug, ji matoma iš įvairių į parką vedančių krypčių.
Grįžtu namo, randu kompiuterio techninę, gamybinę informaciją, imuosi pareiškimo rašymo. Miegu...
Išaušta rytas. Nelaiminga keliuosi, suprantu, kad į darbą jau teks vėluoti. 8.30 skambina telefonas, stengiuosi kuo guviau į jį atsakyti, tačiau po pirmų ausiai ir širdžiai malonių nepažįstamo vaikino žodžių stengtis nereikia. Vaikinas perskaitė skelbimą, klausia, ar jau radau kompiuterį, informuoja, kad vakar dieną per nacionalinį Lietuvos radiją girdėjo skelbimą apie Vilniaus miesto senamiestyje rastą prabangų kompiuterį, nuoširdžiai kviečia tuo pasidomėti. Dėkoju jam iš visos širdies, renku 118 ir skambinu į nurodytą radijo stotį.
Laidos, kurioje buvo pateikta informacija apie rastą kompiuterį, vedėjas Saulius dėmesingai klauso ir pats gudriai domisi dingusio kompiuterio praradimo aplinkybėmis: kokia kompiuterio spalva, kur ir kodėl jį palikau. Gėdingai pripažįstu visišką neapdairumą ir gaunu moters, radusios kompiuterį, fiksuoto ryšio telefono numerį. Skambinu, tačiau niekas neatsiliepia.
Skambinu vėl ir vėl, tačiau pietų metu iš nepažįstamo mobiliojo telefono numerio gaunu žinutę, informuojančią apie tai, kad jos autorius turi mano kompiuterį. Bandau skambinti šiuo numeriu, tačiau į skambutį neatsakoma. Kad ir kaip tai dabar atrodo nerimta ir juokinga, tačiau tuo metu teko apgalvoti kelis variantus.
Galiausiai po kelių žinučių, kuriose pasidomėjau, ar būtų galima susitikti ir pabendrauti, atsakymas buvo trumpas ir aiškus: “Nekelsiu, kol neparašysi, kiek lt duosi". Mąstau, jog liūdna, bet visokių žmonių juk būna. Tačiau nusprendžiu pakartotinai paskambinti į radijo stotį ir pamėginti išsiaiškinti, ar moteris, radusi mano kompiuterį, turi mobiliojo ryšio numerį.
Bendrauju su kita nacionalinio Lietuvos radijo darbuotoja Gabija, ji džiaugiasi mano skambučiu, pažymi, kad kompiuteris saugus, nes rastas jos artimos draugės mamos... Ir aš tuo džiaugiuosi. Trumpai pasidaliname įspūdžiais apie kompiuterio populiarumą ir į radijo stotį skambinusių potencialių jo šeimininkų gausą, esu kviečiama skambinti kompiuterį radusiai moteriai, kuri, kiek pašnekovei yra žinoma, išvykusi, todėl anksčiau nurodytu fiksuoto ryšio telefonu nėra pasiekiama, naujai nurodomu mobiliojo telefono numeriu ir informuoti ją, kad esu ta, jos pačios jau ieškoma, išsiblaškiusi ir parke baltą kompiuterį palikusi mergina.
Skambinu kompiuterį radusiai poniai Audronei, ji reiškia rūpestį ir nuoširdumą, atsiprašo (!) esanti Kaune ir negalinti atvykti su manimi pasimatyti, tačiau informuoja, kad kompiuteris yra jos dukros Rasos namuose. Dėkoju už jos gerumą ir atsisveikinusi nedelsdama skambinu ponios dukrai. Abi džiaugiamės mano skambučiu, sutariame netrukus pasimatyti.
Labai gaila, tačiau nei poniai Audronei, nei ponai Rasai asmeniškai padėkoti nepavyko, nes, kaip buvau informuota kompiuterį pristačiusio ponios Rasos vyro ir artimos draugės, netikėtai išalko nedidelis, bet atkaklus ponios Rasos naujagimis, kuriuo skubiai teko rūpintis.
Ir taip, dėkinga visiems geriems ir neabejingiems žmonėms, o ypač minėtai kompiuterį radusiai šeimai, kuri pati gana sumaniai (kaip vėliau paaiškėjo, padedama nacionalinio Lietuvos radijo, netoli parko esančio ISM universiteto, kuriame paliko skelbimą apie rastą kompiuterį, socialinio tinko „Facebook", kurio žinutę absoliutaus atsitiktinumo dėka gavau viena para vėliau, nei ji buvo išsiųsta (!!!)), ieškojo kompiuterio šeimininkės, dėka, aš radau (o galbūt tiksliau – mane rado) savo kompiuterį. Valio!
Gerumo statistika:
3 telefono skambučiai, 3 žmonės, girdėję pranešimą per nacionalinį Lietuvos radiją apie rastą kompiuterį, perskaitę skelbimą apie ieškomą kompiuterį ir nelikę šiam reikalui abejingi (pirmasis vaikinas skambino dar kartą ir domėjosi, ar kompiuterį pavyko rasti). Ačiū jiems!
1 telefono skambutis, 1 žmogus iš ISM universiteto, perskaitęs pranešimą apie rastą kompiuterį ir nelikęs šiam reikalui abejingas. Ačiū jam!
1 nedoras žmogus, rašęs žinutes apie turimą kompiuterį ir mėginęs apgauti...
1 telefono skambutis, 1 žmogus, matęs moterį, paėmusią kompiuterį, perskaitęs pranešimą apie ieškomą kompiuterį ir nelikęs šiam reikalui abejingas. Ačiū jam!
Nuostabi ponia Audronė, radusi kompiuterį, jos ponia dukra Rasa ir jos visa šeima, įvertinę informacijos, esančios kompiuteryje, svarbą jo savininkei, nuoširdžiai jos ieškojusiems ir sąžiningai grąžinusiems. Ačiū jiems!
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ir darbuotojos, šioje istorijoje nepriekaištinmgai vykdę vieną iš trijų (ginti, saugoti, padėti) oficialių įstaigos funkcijų – padėti. Ačiū jiems!
Pareigingi ir sąžiningi nacionalinio Lietuvos radijo darbuotojai. Ačiū jiems!
Man tikrai smagu, kad Lietuvoje yra gerų žmonių!
Ringailė"
P. S. O mes savo ruožtu norėtume pasmalsauti: o kokia buvo jūsų, gerbiamieji skaitytojai, patirtis praradus savo nešiojamąjį kompiuterį? Ar ir jūsų istorija baigėsi taip sėkmingai? Ko ji jus išmokė ir ką patartumėte kitiems, nė neįsivaizduojantiems, kad vieną dieną gali į namus grįžti be savo „mobilaus biuro"?
