1964-ųjų kovo 13-ąją jauna mergina Kitty Genovese netoli savo namų buvo užpulta, nužudyta ir išprievartauta. Nusikaltimas šokiravo visuomenę – aplinkiniai matė ar girdėjo vykstant nusikaltimą, tačiau nieko nesiėmė jam užkardyti.
Užpuolimas
Winstonas Moseley tą naktį ieškojo aukos. Jis pasekė iš darbo bare apie pusę trijų nakties išvažiavusią Kitty. Mergina tapo atsitiktine maniako auka – žudikas ją pastebėjo laukiančią sankryžoje žalios šviesoforo šviesos. Pasekęs iš paskos W. Moseley palaukė kol mergina nueis kelias dešimtis metrų nuo automobilių stovėjimo aikštelės link savo namų daugiabutyje. Tuomet jis išsitraukė peilį ir pradėjo vytis bandančią pasprukti auką.
Pasivijęs vyras kelis sykius smogė merginai peiliu į nugarą. Kitty sušuko: „O Dieve, jis mane padūrė! Gelbėkite!“ Vėliau keli kaimynai aiškins, kad lyg ir girdėjo pagalbos šauksmą, tačiau niekas nieko nesiėmė. Tiksliau, nesiėmė tiek, kad sutrukdytų žmogžudžiui užbaigti savo pradėtą darbą.
Po merginos šūksnio vienas iš kaimynų pagalvojo, kad vaidijasi sutuoktinių pora ir liepė jiems „nusiraminti“. W. Moseley supanikavo ir nubėgo į savo mašiną. Po dešimties minučių jis grįžo užbaigti savo tamsių darbų. Tuo metu pusiau sąmoninga ir sunkiai sužeista K. Genovese pabandė patekti į savo namus, tačiau susmuko vidiniame kieme, toliau nuo liudininkų ir pagalbos.
Nekrofilas W. Moseley netrukus surado savo auką, smogė dar kelis sykius peiliu, išprievartavo merdinčią merginą ir pavogė 49 dolerius. Užpuolimas truko apie pusvalandį, jokios pagalbos mergina taip ir nesulaukė.
Kultinis reiškinys
Ši žmogžudystė tapo kultiniu reiškiniu ir vėliau įėjo į psichologijos vadovėlius kaip chrestomatinis pavyzdys. Faktus, kad žudikas buvo juodaodis, o auka – baltoji, ar tai, kad ji buvo lesbietė, o W. Moseley – pavyzdingas šeimos vyras, užgožė taip vadinamas „stebėtojo efektas“.
Kultu istoriją pavertė straipsnis „New York Times“, kuriame buvo nurodyta šokiruojanti detalė: „37 žmogžudystės liudininkai nekvietė policijos; abejingumas Kvinse nužudytai moteriai šokiravo inspektorių“.
Šis nusikaltimas vėliau pakeis visuomenę, ji atsispindės knygose, filmuose ir muzikoje. Maža to, apie tai pradėta kalbėti socialinės psichologijos vadovėliuose. Nuo tol atsirado terminas „Genovese sindromas“, liaudyje geriau žinomas kaip liudininko ar stebėtojo efektas.
Net ir dabar savaime suprantama laikoma pagalbos tarnyba 911 buvo sukurta iš dalies ir kaip reakcija į šį nužudymą.
Kritika
Nepaisant šios istorijos patekimo į istoriją ir psichologijos vadovėlius, akylesni gali pastebėti kelis neatitikimus tarp to, kas buvo skelbiama spaudoje ir tyrimo metu išaiškėjusių faktų.
Pirmasis mitas: liudininkų skaičius
Kitty Genovese istorijoje yra nuolat tiražuojamas vienas netikslumas – liudininkų skaičius. Tikėtina, kad jų buvo mažiau nei 37 ar 38, o šis skaičius yra paremtas pirmąja publikacija „New York Times“. Tiesa, galima pažymėti, kad nuomonės apie visuomenės elgesį, būtų ten buvę 18 liudininkų ar 38, kardinaliai nekeičia.
Tačiau ir 18 žmonių gali būti pernelyg „optimistinis“ skaičiavimas. Teismo metu vietos prokuroro padėjėjas skelbė, kad jiems pavyko surasti tik apie pustuzinį žmonių, kurių parodymus galima buvo panaudoti. Tik trys iš jų savo akimis matė W. Moseley ir K. Genovese kartu.
Gali būti, kad tie 38 žmonės, apie kuriuos kalbama pirmajame „New York Times“ straipsnyje buvo „galimi liudininkai“ arba žmonės, kurie pareigūnams užsiminė „kažką girdėję“. Jau vėliau, vykdant apklausas, galėjo paaiškėti, kad daugumos liudininkų parodymai yra beverčiai.
Antrasis mitas: niekas nesureagavo į merginos pagalbos šauksmą
Po šio rezonansinio nusikaltimo sučiuptas žmogžudys apklausos metu buvo paklaustas, kaip jam šovė į galvą surengti užpuolimą taip tankiai gyvenamame rajone. W. Moseley atsakė sąžiningai: „Aš žinojau, kad jie nesikiš, jie niekada nesikiša...“
Šią citatą savo knygoje pateikė buvęs Niujorko policijos departamento detektyvų skyriaus vadas Albertas Seedmanas.
Tačiau teigti, kad žmonės nieko nesiėmė, negalima. Yra žinoma, kad bent du žmonės sureagavo į vykdomą nusikaltimą. Tuomet 14-metis Mike’as Hoffmanas išgirdo triukšmą kieme ir pažvelgęs pro langą išvydo grumtynes tarp vyro ir moters. Jis papasakojo, ką pamatė savo tėvui Samueliui. Šis paskambino į policiją, po kelių minučių laukimo dispečeriui pranešė, kad matė kaip „vyras sumušė moterį, kuri nukrito ant žemės“.
Kitas liudininkas, Robertas Mozeris taip pat matė nusikaltimą ir riktelėjo „Atstok nuo tos moters!“. Vėliau paaiškėjo, kad būtent tas šūksnis pabaidė žudiką po pirmųjų smūgių peiliu ir jis pasitraukė.
Yra duomenų, kad buvo ir dar vienas skambutis po pirmojo W. Moseley išpuolio.
Užpuolimas vyko prastai apšviestoje gatvėje, niekas iš liudininkų gerai negalėjo įsižiūrėti, kas iš tiesų nutiko. Jie manė, kad kažkoks vyras paprasčiausiai primušė merginą. Dėl to ir policija suteikė šiam iškvietimui itin žemą prioritetą, todėl atvažiavo gerokai per vėlai.
Sučiupti padėjo akylas kaimynas
Likimo ironija, bet W. Moseley buvo sučiuptas būtent akylų kaimynų dėka. Po 6 dienų jis buvo sulaikytas jau kitoje Niujorko vietoje, kur bandė apiplėšti vieną iš butų.
Kaimynui paklausus, ką šis vyras veikia, W. Moseley atsakė, kad padeda išsikraustyti. Įtarus kaimynas susisiekė su buto savininkus pažįstančiais žmonėmis ir paklausė, ar šie planavo kraustytis. Sužinojęs, kad ši informacija yra melaginga, jis ne tik iškvietė policiją, tačiau ir sugadino W. Moseley automobilį, kad šis negalėtų išvažiuoti.
Sulaikytas fabrike dirbęs 29-erių vyras, turintis žmoną ir tris vaikus, prisipažino ir dėl kitų nusikaltimų, įskaitant ir 28-erių K. Genovese bei dar dviejų moterų nužudymo.
W. Moseley 2016-aisiais mirė kalėjime, išbuvęs ten 52 metus.
