Šiandien jau gamta atspindi seniai suformuotus kalbos tropus, ne atvirkščiai: ramus milžiniškas vandens paviršius primena, kad jis yra „lygus kaip veidrodis“.
Leidžiantis lėktuvui galėtum įmatyti savo atvaizdą apačioje, vienoje iš daugelio gilaus melsvumo akių, per uolas nesueinančių. Greta mažų, lėliškų dar užpraeito amžiaus medinių namukų senamiestyje išdygę milžinai turėjo takto būti stikliniai ar lengvų spalvų, kad net savo panorama nesumažintų didžiausios medinių namų teritorijos Šiaurės Europoje. O veidrodžiai, iškylantys kubais iš vandens spektaklyje „Tos akys“ keitė krašto scenovaizdį subtiliai, neįsiterpdami į jį kaip vikingų barbarai.
Visada pavydėjau žmonėms, gyvenantiems arčiau vandens, ypač jeigu jis gyvas, su juo bendraujama, jis – ne griovys miesto centre. Galbūt tai sausumos gyventojo sindromas. Jo požymiai – pacientas iliuziškai mano, kad prie vandens gyvenantys žmonės ramesni, atviresni, svajingesni, nes lygus skaidrus paviršius formuoja ir greta esančiojo būdą, – vandenyje kur kas daugiau dangaus, o erdvė žvilgsniui užsiveria tik horizonte.
Tai gamtos suteikti miesteliui bruožai, mums tokie neįprasti. O kultūrinis Stavangeris yra mūsų ateities veidrodis: šiandieninė Europos kultūros sostinė. Rami kaip peizažas, ne tik atvykėliui diktuojanti reakciją į kokį nors ypatingą kultūros įvykį: norvegai mandagiai paploja ir išsiskirsto (išties ramus būdas), atvykėlio mintis vėl grasinasi praryti galingos vandens/dangaus erdvės.
Todėl net žodis „sostinė“ sunkiai dera Panevėžio dydžio miesteliui – čia jokio sosto nebuvo, tik viduramžiška beveik 1000 metų senumo katedra gali reikšti pretenzijas į valdymo galią. Gal todėl prie jos ir prisišliejo turizmo informacijos centras su kultūros sostinės biuru. Bet kultūrinė Europa nepaklūsta kruopščiai istorijai ir demokratiškai siūlo bent dvi sostines kasmet, vieną – didelę, kitą – kuklesnę. Šįmet – Liverpulis, kita – Stavangeris. Pernai – Europos centro Liuksemburgas ir Rumunijos pakrašty esantis Sibiu. Įdomu, į kur kitąmet pasislinks kultūrinis Europos centras?
Kelios dienos šioje kone nuolatinėn meditacijon panirusioje erdvėje neleidžia daryti gilesnių išvadų, tik keletą paviršinių pastebėjimų, tačiau pašnekesiai su pažįstamais ir naujai sutiktais taip pat yra patikimi paviršiaus atspindžiai. Nes, atsiminkime, iš esmės šis kultūros sostinės projektas ir skirtas garsinti miestui ir skleisti nuomonei apie jį. Tad ir pokalbis su taksistu ar oro uosto laukiamoji salė taip pat tampa projekto rezultatais.
Taigi: taksistas apie kultūros sostinę nežino. Daugiau nei kitais metais žmonių iš oro uosto jis neveža. Svarbesnės jam benzino kainos (14 NOK, t. y. 7 Lt už litrą, – ir tai naftos išsiveržimo epicentre!). Bet oro uoste pasitinka didžiulis plakatas-vėliava su magiškais žodžiais, skelbiančiais apie atvirą uostą – atvirus vartus kultūrai. Pirmasis ženklas apie kultūros sostinę Norvegijoje, nes nei Osle, nei SAS lėktuve apie Stavangerio kultūrinius įvykius apskritai nieko nerasi – nepaisant to, kad vienas pagrindinių partnerių yra Skandinavijos oro linijos.
Pakeliui iš oro uosto kultūros sostinės darbuotoja sako, kad naujų objektų miestas nestato – išskyrus nedidelį amfiteatrą ant jūros kranto, kuris buvo skirtas Oskaro Koršunovo spektakliui „Tos akys“ ir kuris, tikėtina, pradės tokių reginių tradiciją. Mes ir taip jau viską iki tol turėjome, sako Liza. O 120 000 gyventojų dar viena arena keltų galvos skausmą ją vėliau išlaikyti. Pavydėtinas taupumas miesto, kuris yra ir Norvegijos naftos sostinė, net nesugebanti biurokratiškai greitai įsisavinti savo biudžeto perviršio.
Jei reikia skandalų, tai jų būta. Pirmiausia – dėl to, kad direktorės postą užėmė škotė Mary Miller, anksčiau vadovavusi Konektikute vykusiam tarptautiniam menų ir idėjų festivalių Nju Heivene, dar anksčiau vadovavusi menų skyriui didžiausiame Škotijos dienraštyje „The Scotsman“ ir vėliau vienam BBC radijo skyriui. Antras nepasitenkinimas – kad ji užsidariusius patogioje „Shello“ kriauklėje norvegus pasistengė atverti pasauliui, kviesdama garsius užsienio menininkus kurti Stavangeryje ir susilaukusi vietinių menininkų, nepraėjusių „kokybės detektoriaus“, protestų, virtusių grafičiais mieste. Vėliau viskas nurimo.
Didysis įvykis, nunešęs ir Oskaro Koršunovo „Hamleto“ pasaulinę premjerą televizijos žiniose – pasaulinis žmogaus teises, klimato kaitą ir aplinką analizuojantis metinis „Taikos taško“ (Point of Peace) organizacijos susitikimas, remiamas Nobelio premijos laureatų. Tačiau virš pagrindinio Rogalando teatro matant plazdančią Lietuvos trispalvę ir prie įėjimo užrašytas raides „Oskaras Korsunovas. Hamlet+Romeo&Julie“, apima keistas beveik kultūrinio nusikaltėlio, įsibrovėlio, sutrikdžiusio kitų ramybę, jausmas.
Tarsi tai turėtų vykti kitur, ne čia. Bet čia jau skamba balsas žmogaus, kurio šalyje skraido tik „PKN Orlen“ erelis. Drauge tomis dienomis neabejoji, kad teatrinę Stavangerio programą, į pašnekesį neatvykus režisieriui Heineriui Goebbelsui ir dar keliems garsiems režisieriams, išgelbėjo vienintelis Oskaras Koršunovas, čia sukūręs du spektaklius ir dar du atvežęs gastrolių. Tačiau – taip rodosi man, o aš nežinau, kokio lygio yra belgų eksperimentinės operos trupė „Transparant“, Izraelio „Inbal Pinto“ šokėjai ir lėlių teatras iš Pietų Afrikos. Keiptauno gyventojas, atsidūręs Stavangeryje, neabejotinai galvos, kad jo tautiečiai išgelbėjo Stavangerį, nes nieko nebus girdėjęs apie OKT. O kas regėjo San Francisko šokėjų trupę „Project Bandaloop“, šokančią-šokinėjančią stačiomis uolomis ir dainuojančią valtyse fiorduose, negali to pamiršti. Bet, pasakojo, norvegai paplojo ir išsiskirstė. Nes jie fiordus mato kasdien.
Tai atskiros dienos, atskiri įvykiai, akmenukai su mažais ratilais, nueinančiais ramiu miestelio paviršiumi. Nuo spalio Stavangeryje kas savaitę, sakė organizatoriai, vyksta po premjerą. Nacionalinė Paryžiaus opera drauge su Stavangeriu pastatė Georgo Friedricho Haaso operą „Melancholija“ pagal Joną Fosse. Keletas premjerų bendradarbiaujant su Škotija (juntate direktorės įtakos zoną?). Bet jos čia bus parodytos keletą kartų ir iš šio miesto dings visam laikui. Pakanka gauti tokius partnerius kaip „Shell“ ir „Ikea“, kad būtum ramus dėl ateities.
O šiaip slankiojant miestu ar studijuojant kultūros sostinės programą panašumų su Vilniumi daugiau nei skirtumų. Didesnė dalis renginių – tie, kur dalyvauja bendruomenės, vaikai, senjorai, mažumos ir kiti mirtingieji. Didesnė dalis medžiagos informacijos centre – norvegiškai. Fotografijos nedideliame parke. Iš šaligatvių augančios skulptūros. Akivaizdi iniciatyva „iš apačios“, taip būdinga ir natūrali nacijai, suformuotai XIX a. visuotinio švietimo tradicijų ir pagarbos žmogui ir jo aplinkai. Lietuviai stebisi ir nesupranta, norvegai šypsosi, matydami beviltiškus ir su niekuo nesusijusius performansus-slėpynes pakeliui į vietą, kur iš vandens išnirs profesionalios OK akys.
Vilnius taip pat kreipiamas ta vaga. Kad menas išdygtų netikėtose vietose, kad išvydęs Mozartą paklaustum „Kur aš jus mačiau?“, kad menininko gebėjimus pajustų kiekvienas, pajutęs norą rašyti projektą ir gauti lėšų.
Tai klausimas, neatsiejamas nuo skirtingų tradicijų ir skirtingų šalių patirčių. Mes norime aukščiausios prabos meno kūrinių, didžiųjų kūrėjų, priversiančių mus apsiverkti nuo grožio, gelbstinčio pasaulį, ir įtikėti, kad tobuliau jau neįmanoma. Skandinavai džiaugiasi mums banalia mintimi apie vaikų užimtumą ir kultūringu pašnekesiu su debiutuojančiu rašytoju sekmadienio popietę. Jie tiki ramaus, laipsniško tobulėjimo metodika, mums reikia revoliucinių cunamių. Geriausia būtų abi kryptis proporcingai suderinti. Bet jei reikėtų kardinaliai apsispręsti ir „meno iš apačių“ metodika pasiteisintų – tebūnie. Nors Stavangeryje jau antrą dieną man tapo per ramu – keičiu tris Goebbelsus ir pusę Tumino į vienas kitą gerbiančių piliečių aplinką.
