Dainuoti pradėjo vaikystėje
S. Povilaitis dainuoti pradėjo dar būdamas vaikas. Sulaukęs šešerių įstojo į muzikos mokyklą. Buvo Kauno radiofono berniukų choro narys. Vėliau, jam dar tebestudijuojant žurnalistiką, buvo pastebėtas kompozitoriaus Miko Vaitkevičiaus ir pakviestas dainuoti grupėje „Ritmas”.
Paskui dainininkas pradėjo koncertuoti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su „Nemuno žiburių” ansambliu, o vėliau - ir su „Nerijos” bei M. Suraučiaus ansambliais.
Netrukus tapo gerai žinomu visoje šalyje. Per penkiasdešimt metų S. Povilaitis surengė keliolika tūkstančių koncertų ir išleido daugiau nei 20 albumų.
Tenkina auditorijos poreikius
„Atėjo laikas, kai gastroliuoti kartu su ansambliais nebemačiau prasmės. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, daug kas griuvo, žmonės turėjo kitokių rūpesčių, koncertuose lankėsi vangiai, todėl bendros veiklos su ansambliais teko atsisakyti“, - „Šiaulių naujienoms“ prieš koncertą sakė 1988 metais solo karjerą pradėjęs S. Povilaitis.
Nuo to laiko dainininkas savo muzikinį repertuarą renkasi itin atsargiai: „Negaliu šimtu procentu pasakyti, kad pataikau. Nes visos dainos pasiekia tikslą, ne visos prigyja, tačiau stengiuosi širdimi pajausti daina man tinkama ar ne.“
S. Povilaitis pasakojo, kad pats sau kurti muzikos niekada nebandė. Anot jo, tai profesionalių kompozitorių darbas: „Jie pasiūlo kūrinius, o aš renkuosi. Specialiai dainų man niekas nerašo, nors anksčiau taip būdavo.“ Paklaustas, ar jam nenusibosta dainuoti tas pačias, nemirtingas, šlageriais virtusias dainas, atsakė, kad tokių momentų pasitaikydavo, tačiau net jei nesinori, jis turi tai daryti, nes to reikalauja tauta.
„Mano dainas dainuoja jau kelios kartos. Publika reikalauja tokių dainų, kurias galėtų paniūniuoti kartu. Su tuo susiduriu ne tik aš, bet ir visi kiti atlikėjai“, - pastebėjo S. Povilaitis.
Tiltai sudegė, populiarumas – ne
Dainininką pelnytai galima vadinti gyva lietuviškos popmuzikos legenda, tapusia muzikos autoritetu kelių kartų Lietuvos žmonėms. Gerbėjų S. Povilaitis turi pačių įvairiausių. Jam ploja tiek vaikai, tiek garbingo amžiaus žmonės.
„Apskritai muzikiniame gyvenime auditorija šiek tiek kinta, nes atsiranda naujų muzikantų. Daugeliu atvejų šiuolaikinė muzika formuoja savo žiūrovą. Tačiau mano žiūrovas jau susiformavęs seniai. Jis nelabai nori kokių nors permainų. Į jokią auditoriją nesitaikau. Kokia ateina, tokia gerai“, - sakė dainininkas.
Dainuojantį S. Povilaitį galima išvysti ne tik koncertų salėse, bet ir naktiniuose klubuose. Pasirodo, jis dar turi sveikatos ir gebėjimų išjudinti šėlti mėgstantį jaunimą.
„Kur kviečia, ten ir dainuoju. Koks skirtumas kur koncertuoti - profesionali scena visur. Rinktis esant tokiai nedidelei rinkai, kaip Lietuva, netikslinga“, - pabrėžė estrados karalius.
Paklaustas, kur jo energijos paslaptis, atsakė: „Dozuoju savo normą. Nerengiu kaip anksčiau dviejų, trijų koncertų per dieną. O šiek tiek nuovargio būna kiekviename darbe.“
Šlovė galvos nesusuko
Būnant žinomam ir populiariam tiek daug metų, turbūt sunku neišklysti iš kelio ir nesužvaigždėti, tačiau S. Povilaitis sako, kad nežino, ką reiškia, kai dėl šlovės susisuka galvelė: „Tarybiniais laikais užriesti nosies niekas neleido. Visi buvome lygūs. O vėliau jau buvau brandaus amžiaus.“
Dainininkas taip pat prasitarė, jog jam niekada nereikėjo dirbtinės šlovės. Jis net nesistengia kurti kažkokių intrigų, kad būtų pastebėtas. Veikiau priešingai, labai riboja savo pasirodymus žiniasklaidoje ir stengiasi į jos akiratį nepakliūti.
„Išgyvenu be skandalų. Gal kitiems atlikėjams intrigų reikia, man - ne. Žmonės ir taip manęs klauso“, - išskyrė S. Povilaitis.
Šiuolaikiniai atlikėjai, muzikantai dėl populiarumo pasiryžę viskam. Apsinuoginimai, skandaliukai, drabstymaisi purvais - tai tik lašas jūroje, ką gali „žvaigždutės“ padaryti dėl žinomumo.
S. Povilaičio nuomone, tokie atlikėjai auditorijai ilgai negali būti įdomūs, nes siekiant išsilaikyti populiarumo viršūnėje, reikia turėti talentą ir įdėti daug darbo: „Tai, kad šiandien esu čia, jog manęs auditorija vis dar klausosi, yra ilgamečio įdirbio rezultatas. Neturint talento ir neįdedant pastangų ilgalaikio populiarumo tikėtis neverta.“
Vis dėlto dainininkas apie dabartinius muzikos atlikėjus nieko blogo pasakyti negali. „Faktas, jog yra labai daug talentingų muzikantų ir dainininkų. Tačiau geriausius atsirenka istorija“, - nuo klausimo subtiliai išsisuko lietuviškos popmuzikos autoritetas.
Nuolat atliekant to paties žanro dainas, tikriausiai norisi pasiklausyti kitokios muzikos. Tačiau S. Povilaitis nustebino atsakymu, jog specialiai muzikos nesiklauso.
„Kartais, važiuodamas automobiliu, pasileidžiu radiją ir pasiklausau vienos radijo stoties, paskui kitos. Tačiau galiu pasakyti, kad man arčiau dūšios tradicinis bigbendinis džiazas. Dainininkai, formavę mano skonį yra Neilas Armstrongas, Frenkas Sinatra, Rėjus Čarlzas. Iš grupių galėčiau išskirti „Led Zeppelin“, „The Beatles“ (Lietuvoje žinomi kaip „Bitlai“).“
Gerbėjai nebe tokie įkyrūs kaip anksčiau
Paklaustas, ar nepervargsta nuo gerbėjų dėmesio, dainininkas, sako, kad viskas priklauso nuo situacijos. „Būna, kad žmogus pamato mane ir pradeda dainuoti „Švieski man vėl“, bet aš prie to pripratęs, tai nekreipiu dėmesio. Tačiau jeigu koks nors „pakalęs“ eina prie manęs ir sako - „Ei, Stasai“, tikrai suerzina. Tuomet stengiuosi tokiam žmogui ką nors švelniau pasakyti ir paprašau, kad nutoltų“, - patirtimi su gerbėjais pasidalijo S. Povilaitis.
Estrados karalius prasitarė, kad išvykti į užsienį vien dėl to, kad ten niekas jo nepažįsta, nebandė, tačiau pripažįsta, jog tai jam visai malonu.
„Visai smagu pakeliauti po užsienį, kur niekas tavęs nepažįsta. Vaikštau sau po Holivudą, matuojuosi išskaptuotus žvaigždžių atspaudus ir niekas nekreipia dėmesio. Džiaugiausi ir Leningrade po Ermitažą vaikščiodamas, nors ir ten koks nors lietuvis į mane pirštu pabaksnodavo. Bet tokia jau mūsų dainininkų dalia“, - atsidūsta S. Povilaitis.
Vis dėlto atlikėjo teigimu, šiuolaikiniai gerbėjai nebėra tokie įkyrūs kaip anksčiau: „Pasitaiko, kad kai kurie vis dar laiškutį atsiunčia, pakalbinti bando, bet dabar įkyrių gerbėjų apsauga neprileidžia. Įvairiose salėse nuo jų esame apsaugoti. Anksčiau tai ateidavo ir pralįsdavo pro visur. Tuomet apsaugos nebuvo, tik koks nors persenęs budėtojas pabudėdavo.“
Autobiografijos rašyti nenori
Nuo darbo estrados karalius ilsisi Palangoje ir Vilniuje. Tačiau daugiau laiko praleidžia pajūryje. „Gyventi labiau patinka Palangoje. Mažo miestelio privalumai didesni - jokių kamščių, oras grynas. Į Vilnių važiuoju tik tada, kai reikia. Be to, namo ilgai be priežiūros negaliu palikti. Butas be priežiūros gali likti, namas – ne“, - sakė S. Povilaitis.
Dainininkui laisvalaikį patinka leisti ramiai. Jis mėgsta pabūti prie vandens telkinių ir skaityti knygas. Lietuvos popmuzikos žvaigždė turi sukaupusi nemažą knygų biblioteką. Dažniausiai skaito klasikinę grožinę literatūrą. Labiausiai mėgsta detektyvus ir fantastiką.
Artimiausiai ateičiai nieko neplanuoja arba bent jau apie savo planus nutyli. Sako, kad garbingas amžius neleidžia per daug planuoti į ateitį. Vis dėlto aišku viena - gruodžio mėnuo šiam dainininkui bus tikrai įtemptas. Koncertų nusimato didelė gausybė.
„Bandžiau kažkada šventes praleisti ramiai, tik nelabai išėjo, seni įpročiai daro savo. Sėdėjau su žmona prie stalo, prisivalgiau. O po to žiūriu, kad sėdžiu čia kaip ‚,durnius“, kol kiti pinigus uždirbinėja. Pavalgiau, nu ir ką, o kur šventė?“ - pats savęs retoriškai paklausė S. Povilaitis.
Paklaustas, ką gyvenime dar norėtų padaryti, bet iki šiol sau neleido, dainininkas atsakė: „Noriu suvalgyti tą ir aną, bet turiu save varžyti, nes esu diabetikas.“
Pastaruoju metu itin madinga, savo gyvenimiškas istorijas surašyti knygoje. Tačiau estrados karalius savo gerbėjus turi nuvilti. Pasirodo, savo biografijos jis niekam atskleisti nenori. „Siūlo man rašyti tų autobiografinių knygų, bet ne, nenoriu. Yra daugiau žymių, iškilių asmenybių, kurių gyvenimą reikėtų nušviesti vien dėl to, kad iš tiesų daug Lietuvai padarė. Dabartinė mada leisti tokias knygas man šiek tiek juokinga. Nežadu viešinti savo gyvenimo vien dėlto, kad esu dainininkas“, - pabrėžia maestro.
S. Povilaitis: „Bandžiau kažkada šventes praleisti ramiai, tik nelabai išėjo, seni įpročiai daro savo. Sėdėjau su žmona prie stalo, prisivalgiau. O po to žiūriu - kad sėdžiu čia kaip „durnius“, kol kiti pinigus uždirbinėja. Pavalgiau, nu ir ką, o kur šventė?“
