„Per šiuos metus, kurie prabėgo nuo tėčio mirties, aš beveik neklausiau jo dainų. Morališkai būdavo per sunku. Jei netyčia kur išgirsdavau – ašaros upeliais pasipildavo. Tačiau dabar jaučiu, kad jau noriu, eisiu ir galėsiu išklausyti“, – sakė Agnė Povilaitytė besirengdama dalyvauti šį savaitgalį Kaune ir Klaipėdoje vyksiančiuose jubiliejiniuose koncertuose, kuriuose garsiausias Stasio Povilaičio dainas atliks jo scenos kolegos iš ansamblio „Nerija“ ir kviestinės žvaigždės.
A. Povilaitytė iki šiol negali kalbėti apie tėvą be ašarų. „Aš iki paskutinės minutės tikėjau, kad jis pasveiks. Aš tiesiog atsisakydavau manyti kitaip. Galvodavau, kad toks geras žmogus, koks buvo mano tėtis, negali mirti“, – pasakojo moteris, kuri drauge su mama, S.Povilaičio žmona Birute, iki paskutinio atodūsio slaugė tėvą namuose Palangoje.
„Man visos laidotuvės buvo kaip migla ir po to dienos slinko taip, kad net neturiu, ką apie jas pasakyti. Per šiuos metus netekome ir močiutės, tėčio mamos. Ji buvo jau labai sena ir sunkiai sirgo, todėl kiekvieną kartą atvažiavus lankyti, klausdavo „kaip Staselis?“. Tai būdavo kaip peiliu per širdį“, – pasakojo A.Povilaitytė.
Moteris prisiminė, kad paskutines savaites jie visi trys leido kartu ir stengėsi neprarasti nė vienos akimirkos. Maestro dukra prisimena, kad S.Povilaitis mėgdavo tiesiog sėdėti virtuvėje ir ilgai žiūrėti į ją. „Tada ir aš atsisėsdavau priešais ir mes be žodžių vienas į kitą žiūrėdavom“, – sakė Agnė.
Maestro taip pat kartais dainuodavo. Tačiau ne „Sudegintus tiltus“ ar „Švieski man vėl“, o daug mažiau žinomą savo dainą „Aš–daktaras“. „Jis turėjo nepakartojamą humoro jausmą“, – šypteli prisiminusi A.Povilaitytė.
