Aukščiausias Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) apdovanojimas už žurnalistinę veiklą – Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ 2014 metais šeštadienį įteikta LRT žurnalistui Vitalijui Karakorskiui. Apdovanojimo ceremonija įvyko Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune.
Premija paskirta dvidešimt metų Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje transliuojamos laidos apie Lietuvos žydus „Menora“ kūrėjui V.Karakosrkiui, kuriančiam laidas daugiausiai skirtose mūsų šalies istorijai, mūsų valstybės dabarčiai ir praeičiai, kurios integralia dalimi yra ir Lietuvos žydų bendruomenė.
Pats laureates V. Karakorskis ceremonijos metu citavo istorinį Stasio Lozoraičio vyresniojo laišką,kuriame teigiama: „Praktiški žmonės sako, kad paaiškinus aiškius dalykus jie darosi dar aiškesni. Eidamas tuo patyrimu, manau esant tikslinga išdėstyti čia kai kuriuos pasiūlytus mūsų politinei terminologijai tvarkyti. <...> neleistini tokie pavadinimai kaip Lietuvos tarybinė socialistinė respublika, Lietuvos TSR, tarybinė ar sovietų Lietuva. Vieninteliai tikslūs terminai yra Lietuva arba, žiūrint aplinkybių, okupuotoji Lietuva. Pastarasis išsireiškimas ypač privalo būti vartojamas laikraščių skyriuose, kuriuose pateikiamos žinios iš okupuotojo krašto, Taigi, tie skyriai turi būti vadinami - Žinios iš okupuotosios Lietuvos, o ne - Žinios iš Lietuvos.
Toliau, tiek iš rašto, tiek ir kasdieninės kalbos turi būti pašalintas žodis - tarybinis, kiek jis liečia Sovietų Sąjungos ar jos okupacijos įstaigų Lietuvoje dalykus. Jo vieton reikia rašyti ir sakyti - sovietų ar sovietinis. Lygiu būdu atitinkamos įstaigos vadintinos ne tarybomis, bet sovietais, k. a., Maskvos miesto sovietas, Sovietų Sąjungos aukščiausias sovietas, gi minint tokias okupacijos įstaigas Lietuvoje reikia pridėti - vadinamasis - t.y., vadinamasis Vilniaus miesto sovietas, okupuotosios Lietuvos vad. aukščiausias sovietas, arba tie pavadinimai statyti į svetimženklius. Termino - sovietas - vartojimo svarba yra tame, kad, viena, jis pabrėžia tokios įstaigos svetimumą, o antra, turi blogybinę reikšmę. Aiškus dalykas, toks išsireiškimas kaip Lietuvos aukščiausia taryba, kurį, deja, esu matęs viename laikrašty, yra absoliučiai neleistinas. Taisyklinga bus pasakyti - okupuotosios Lietuvos vad. aukščiausias sovietas. Tais pačiais sumetimais kolūkiai reikia vadinti kolchozais, o valstybiniai, tarybiniai ūkiai - sovchozais. Tačiau Lietuvos ūkininkai visados palieka ūkininkais ir tik tas garbingas vardas gali būti jiems taikomas, vistiek kur jie bebūtų priversti dirbti, kolchozuose ar sovchozuose.“
Tai, anot V. Karakorskio, turėtų tapti testamentu šių dienų žurnalistams, kurie neretai painioja sąvokas ir klaidina skaitytojus bei žiūrovus.
Ceremonijos dalyviams buvo parodyta viena „Menoros“ laida iš ciklo, skirto Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui.
Laureatą sveikino Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, premijos ilgametis mecenatas ūkininkas ir politikas Kazys Starkevičius, Kauno miesto tarybos narė Edita Gudiškauskienė, Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas ir kt.
K.Starkevičius sveikinimo kalboje pažymėjo, kad V. Karakorskis buvo vienintelis nacionalinės žiniasklaidos atstovas, kuris ėmėsi ginti legendinį Lietuvos partizaną Juozą Lukšą Daumantą, kuomet šiam buvo mėginta priklijuoti „žydšaudžio“ etiketę.
„Jūs iš tikrųjų papasakojote, kad viskas buvo ne taip ir kaip buvo iš tiesų. Darykite tai ir toliau. Kalkite ir kalkite, nes to reikia. <...> Visiškai sutinku, kad ir ūkininkas yra ūkininkas,o ne valstietis. Kad nėra kolūkio, o yra kolchozas. Labai svarbu,kad ir jūsų laidos padeda išgryninti sąvokas,“- sakė K. Starkevičius.
Bobruiske (Baltarusija) gimusio ir 1989 metais į Lietuvą atvykusio žurnalisto Vitalijaus Karakorskio profesiniai interesai, anot LŽD vadovų ir premijos vertinimo komisijos, neapsiriboja vien senąja ir naująja mūsų valstybės istorija. "Kiekviename savo darbe ar projekte, kuriame dalyvauja, jis parodo aiškią ir nedviprasmišką asmeninę pilietinę poziciją. Pvz., agituodamas už stojimą į euroatlantines struktūras laidose „Faktų aNATOmija“ ir „Atlanto krantas“ ar imdamasis visuomeninės publicistikos laidose „Akiračiai“ ir „Presingas“. Visos jos skirtingu metu transliuotos Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo eteryje. Be to, svarius, gerai argumentuotus V. Karakorskio straipsnius bei komentarus galima skaityti žurnale „Veidas“, interneto naujienų portale „Balsas.lt“",- nurodoma pranešime spaudai.
Premijos istorija 1998-aisiais Lietuvos žurnalistų draugija Centro valdybos tuometės pirmininkės Romos Grinbergienės iniciatyva įsteigė premiją, kuri pagerbiant diplomato bei politiko Stasio Lozoraičio (1924–1994) atminimą buvo pavadinta „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Pirmajai laureatei – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos žurnalistei, įspūdingo TV laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėjai Nijolei Baužytei ši premija įteikta 1998 m. vasarą. Antrajam laureatui Vaidotui Žukui premija paskirta už 1999 m. transliuotas aktualias radijo laidas. Nuo tada premija įteikiama po Naujųjų metų, maždaug apie Trijų Karalių šventę. Trečiasis laureatas – kaunietis Kazys Požėra (2000 m.). Deja, prieš nepilnus metus staigi mirtis pakirto 66-erių tesulaukusį iškilųjį žurnalistą, redaktorių, publicistą. Ketvirtuoju laureatu 2001 m. tapo šiaulietis žurnalistas ir rašytojas, almanacho „Varpai“ steigėjas bei leidėjas Leonas Peleckis-Kaktavičius. Penktasis šios premijos (2002 m.) laureatas Viktoras Alekna tada buvo vienas vyriausių Lietuvos žurnalistų (gim. 1915 m.) – dar prieš karą darbavosi „Naujojoje Romuvoje“. Iki pat mirties 2008-aisiais jis nepadėjo plunksnos: rašė straipsnius, prisiminimus, eilėraščius. Šeštąja premija 2003 m. pagerbtas Romos Grinbergienės – garsios rankininkės, vėliau žurnalistės bei redaktorės, LŽD Centro valdybos pirmininkės atminimas (tikroji pavardė – Danutė Marija Šapokaitė; 1939–2003). Septintąją premiją 2004 m. LŽD skyrė katalikų spaudos atkūrėjui, Naujojo Testamento lietuviškojo vertimo redaktoriui, buvusiam žurnalo „Katalikų pasaulis“ vyr. redaktoriui bei tokio paties pavadinimo leidyklos direktoriui kun. Vaclovui Aliuliui MIC. Aštuntoji laureatė – žurnalistė Liudvika Pociūnienė. Jai 2005 m. premija skirta už daugeliui žiūrovų ilgam įsiminusį televizijos kultūros laidų ciklą „Laiko ženklai“. Devintoji laureatė – ilgametė krikščioniško žurnalo „Artuma“ redaktorė Vanda Ibianska (2006 m.). Sukaktuvinė – dešimtoji premija už žurnalistinę veiklą 2007 m. įteikta buvusiam partizanui, kariui savanoriui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Antanui Seikaliui. Vienuoliktąja premija 2008 m. pagerbtas kun. Julius Sasnauskas OFM – vienuolis pranciškonas, katalikų radijo „Mažoji studija“ vadovas, publicistas, rašytojas. Dvyliktosios premijos (2009 m.) laureatas – publicistas Edmundas Simanaitis (Jonava). Tryliktoji premija 2010 m. paskirta „Bernardinai.lt“ dienraščio redaktoriui Andriui Navickui. Keturioliktąja premija 2011 m. įvertinta kauniečio žurnalisto, retų faktų gebančio surasti ir gilių įžvalgų pateikiančio apžvalgininko Zenono Mikalausko profesinė veikla. 2012 m. penkioliktąja laureate tapo rašytoja, publicistė, vertėja Marytė Kontrimaitė, Armėnijos Mokslų Akademijos garbės daktarė. 2013-aisiais šešioliktoji premija už ilgametę ir nenuilstamą dorovinių vertybių sklaidą visuomenės komunikavimo priemonėse paskirta leidinio ,,Bažnyčios žinios“ redaktoriui Kastantui Lukėnui. Ilgametis premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ mecenatas – politikas Kazys Starkevičius, turintis šeimos ūkį pakaunėje.
