Lietuvos ralio sporto profesionalai rinkosi prie Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos Etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko. Pirmoji iššūkio dalis vyko lazerinėje šaudykloje. Šaudymo rungtis buvo puiki proga lenktynininkams pademonstruoti tikslumą ir kantrybę. Palikus šaudyklą ir nuvykus į Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ batalioną, projekto dalyviai greitai suprato, kad diena buvo tik beprasidedanti ir jų dar laukia labai sudėtingos užduotys.
Šlovės Takas – tai Lietuvos kariuomenės vykdomas, itin daug jėgų ir ištvermės pareikalaujantis iššūkis. Penktadienį jam įveikti jėgas sujungė Lietuvos ralio pasaulio meistrai bei „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo“ mechanizuoto pėstininkų bataliono, mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ ir krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai.
Dalyviai buvo suskirstyti į komandas po du – po vieną lenktynininką ir vieną karį. Komandų laukė virtinė viena už kitą sunkesnių užduočių. Jiems teko grumtis su itin sudėtingomis sąlygomis, bėgti į stačius kalnus, komandiniu būdu perkopti sieną, šliaužti vandens pilnu ir spygliuota viela apkarstytu grioviu. Fizinės jėgos, ištvermės bei technikos reikalaujanti šliaužimo virve rungtis komandoms buvo itin sunki, o apačioje teliuškuojantis vandens tvenkinys pasiglemžė daugelį rungties dalyvių. Kovodami su šalčiu, purvu ir nuovargiu dalyviai rankų nenuleido ir toliau sėkmingai įveikinėjo rungtis. Lenktynininkai ir kariškiai toliau skynėsi kelią per vandens pilnus griovius, šokinėjo per padangas, įvykdė klasikinę „Dengiu-judu“ rungtį, kurioje jie turėjo brautis per apkasus, kur klampus vandens ir molio mišinys siekė pažastis, o kiekvienas judesys kainavo itin daug jėgų. Lenktynininkai iš tiesų patyrė ką reiškia būti profesionaliu kariu, o vienoje užduotyje jie net turėjo sviesti granatą iš apsemto apkaso.
Daugelyje rungčių persvarą lėmė ne tik nepriekaištingas fizinis pasirengimas ir atsidavimas, tačiau ir protingas komandinis darbas. Visą dieną trukusios varžytuvės išvargino visus dalyvius.
Po itin sunkios dienos, susumavus visų komandų rungčių įveikimo laikus, „Karys-Lenktynininkas“ organizuoto Šlovės Tako nugalėtojais tapo daugkartinis Lietuvos ralio čempionato nugalėtojas Vytautas Švedas ir jo komandos narys Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karys Paulius Kairys.
Štai kelios mintys iš pokalbio su ralio sporto meistru ir Lietuvos ralio vicečempionu Giedriumi Notkumi:
Iššūkis buvo labai stiprus, ne kartą buvau pradėjęs abejoti ir galvoti „kam gi man čia to reikia?“ Buvo šlapia ir šalta, tačiau kitų lenktynininkų pavyzdys konkuruoti ir lenktyniauti neleido nuleisti rankų ir privertė kovoti iki galo.
Mane nustebino, kad kai kurie lenktynininkai tam tikrose rungtyse atrodė net pranašesni už karius ir visi dalyvavę sportininkai pademonstravo aukštą meistriškumo lygį.
V. Švedo komanda startavo pirma, ji „užkrėtė“ likusius ralistus ir įžiebė norą konkuruoti bei kautis dėl pergalės. Ir nors pirmoje dienos dalyje nemenkai sušalome ir vietomis atrodė, kad rungčių tiesiog nebetęsime, finišuoti buvo privalu.
Atsiradus antram kvėpavimui pradėjome domėtis ir kitų komandų rezultatais, o likusias rungtis įveikėme nusiteikę itin kovingai ir azartiškai. Visas Šlovės Tako iššūkis man labai patiko, esu patenkintas savo komandos pasirodymu bei visų lenktynininkų rezultatais.
Jei turėčiau išsirinkti Šlovės tako labiausiai patikusią rungtį, turbūt tai būtų granatos metimas stovint vandens pilnoje duobėje. Vykdydamas šią rungtį apie šaltį ir vandenį visai nebegalvojau – vienintelis svarbus dalykas buvo numesti granatą kuo toliau.
Sunkiausia ir daugiausiai jėgų reikalavusi rungtis man buvo šliaužimas grioviu, pilnu vandens, stengiantis neatsiremti į virš galvos kabančią spygliuotą vielą. Ledinis vanduo šaldė galūnes ir slenkant su kiekvienu metru atrodė, kad rungties galiu ir neįveikti.
Taip pat noriu nuoširdžiai padėkoti savo porininkui Ignui Biliui. Jis buvo labai šaunus komandos narys, visos rungties metu jis mane palaikė ir drąsino, kai reikėjo tempė ir stūmė per sudėtingiausias trasos dalis. O kai stabtelėjau prieš šliaužimo grioviu rungtį ir šiek tiek suabejojau savo jėgomis, Ignas padrąsindamas sušuko mano šūkį „NO RALLY NO SEX“, tai išgirdęs net nedvejodamas puoliau į šaltą ir purviną vandenį.
