Ką tik tapęs tėvu, žinomas atlikėjas, rašytojas ir prodiuseris Stanislavas Stavickis-Stano prakalbo ne tik apie džiaugsmingiausią pasaulyje žinią, bet ir apie menininko gyvenimą finansinio sunkmečio metu.
Per savo dar gana trumpą gyvenimą spėjai daug ką nuveikti: ir knygas rašei, ir albumus kepei, dabar prodiusuoji kitus atlikėjus. Ar esi neišsemiamas?
Neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad nekurčiau. Pagrindinė priežastis, kodėl nuolat kuriu: negaliu to nedaryti - mano vidus reikalauja kūrybos. Į ką tas noras pavirsta: geras dainas ar kokią knygą, tai jau kitas klausimas. Ar sugebu tą kūrybinį produktą parduoti ir už tai gauti pinigus, vėlgi kita tema.
Svarbu žinoti - neįmanoma būti kūrėju ir verslininku. Jei kurdamas galvosi tik apie pinigus, gali greitai išsisemti, tapti neįdomus, atsibodęs.
Neseniai išleidai dar vieną solinį albumą. Per pristatymą teigei, kad jis neatsipirks. Iš kur toks pesimizmas?
Tai ne pesimizmas, tai realizmas. Labai mėgstu į gyvenimą žiūrėti realistiškai. Manau, kad gražiausia žmogaus savybė - teisingas savęs vertinimas, sugebėjimas įžvelgti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas savo savybes.
Tvirtai žinau, kad albumas nebus pelningas. Neįmanoma šiais laikais iš albumo užsidirbti Lietuvoje. Per brangi savikaina, per daug laiko išeikvota jam sukurti.
Tačiau noriu pabrėžti vieną dalyką: kažkada, kai pradėjo formuotis lietuviškoji POP kultūra, išleisti albumą buvo garbės reikalas, siekiamybė, kurios trokšta kiekvienas pradedantis dainininkas. Bet per pastaruosius metus įvyko paradoksas: atlikėjo gali „nebūti“, bet jis jau yra išleidęs albumą. Kiekvienam tai tapo įkandama, užteko tik rėmėją rasti ar pačiam prie pinigų būti. Nepaisant to, kad atlikėjas yra vidutiniškas ar niekam tikęs, iš tokio albumo anksčiau būdavo galima uždirbti pinigus.
Dėl to esu iš dalies laimingas, kad ekonominis sunkmetis sustatė viską į savo vietas – dabar žmonės leidžia albumus ne todėl, kad užsidirbtų, o todėl, kad myli muziką ir nori, kad jų meilę įvertintų aplinkiniai žmonės.
Savo nauju albumu noriu pasakyti, kad man ir mano kūrybai nebaisios jokios finansinės krizės – dirbsiu, kursiu ir publikuosiu.
Kaip ekonominis sunkmetis paveikė tave ir tavo šeimą?
Pradėjome mąstyti, skaičiuoti, taupyti ir žiūrėti į priekį – žodžiu, tik teigiami dalykai. (O kokie neigiami?) Atsirado daug daugiau nervų, sveikatos gadinimo. Pergyvename ir nežinome, kas mūsų laukia ateity.
Tikriausiai tos pačios problemos kamuoja ne tik tave, bet ir tavo kolegas?
Taip. Tai liūdina. Šou verslo atstovai visada pasižymėdavo tuo, kad yra atsparūs tiek kūrybinėms, tiek finansinėms krizėms. Nuolat mokėdavo išsisukti, prasimanyti pinigų ir atnešti naudos ne tik sau ir klausytojams, bet ir valstybei. O dabar mūsų valdžia naujais įstatymais mus taip užspaudė, kad menininkai pagaliau gali drąsiai ištarti: „Esame finansinėje krizėje“. Na, bet gal pakalbėkime apie linksmesnius dalykus.
Kuo skiriasi dabartinis Stano nuo ankstesniojo, pirmaisiais karjeros metais?
Pirmiausia Stano pagedo per tą laiką (šypteli). Kai pagalvoju apie karjeros pradžią, suprantu, kad anksčiau žiūrėjau į pasaulį pro rožinius akinius: maniau, kad gėris suka pasaulį ratu, nuoširdumas yra pagrindinis aspektas žmonių santykiuose ir panašiai. Dabar suprantu, kad taip nebuvo ir nebus.
Tokiu požiūriu gyvenau, nes neturėjau jokio atsakomybės jausmo, neturėjau jokių rūpesčių. Dabar, kai atsirado žmona, butas ir panašūs veiksniai, supratau, kad vien tik būnant geru ir užsisvajojusiu menininku - neprasimaitinsi.
Kuo Stano mus nustebins ateityje?
Dažniausiai dalykai, kurie nustebina aplinkinius, atsiranda spontaniškai. Tad nenoriu nieko žadėti ar pasakoti, nes jie gali neišsipildyti ar pasikeisti.
Neseniai tapai tėvu. Nuoširdūs sveikinimai.
Ačiū.
Tai koks gi jausmas būti tėvu?
Neapsakomas jausmas, labai džiaugiuosi, tiesiog spurdu iš laimės. Nėra dalykų, kuriuos galima būtų palyginti su šiuo jausmu.
Ar po tapimo tėvu, pasikeis ir tavo kūryba?
Na, nežinau... Gal ir pradėsiu kurti lopšines vaikams, bet nemanau, kad smarkiai pasikeisiu kaip kūrėjas. Juk vedęs vien žmonai rašyti dainų nepradėjau. Nors reiktų pripažinti: kiekvienas gyvenimo vingis menininką kažkiek įtakoja.
Ką pajutai pirmąkart pamatęs sūnų?
Supratau, kad anksčiau mano gyvenimas buvo ne toks reikšmingas palyginus su dabartimi. Dabar turiu atžalą, kurią netrukus galėsiu auklėti, skiepyti vertybes, formuoti pasaulio suvokimą.
Jokie pasaulio pinigai, joks populiarumas ar įtakingumas neatstoja tėvystės jausmo. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti ir suprasti.
Miroslavas Siniavskis
