Garsūs investuotojai vis dažniau peržengia Lietuvos slenkstį. Žiniasklaida jau spėjo pakrikštyti premjerą Baltijos šalių investavimo caru. Vyriausybė džiūgauja, darbo ištroškę lietuviai – taip pat. Tačiau mažai diskutuojama apie tai, kokius aukso kalnus jiems už tai pakloja Lietuva.
Neseniai Lietuva vėl džiūgavo – vyriausybė greta „Barclays“, „Western Union“ prisiviliojo ir IBM. Aišku, ne už dyką – per penkerius metus iš Europos Sąjungos paramos ir bankų paskolų įmonei bus skirta 210 mln. litų. Vienokią ar kitokią finansinę valstybės paramą gavo ir kiti į Lietuvą atvesti stambūs žaidėjai.
Nelygios žaidimo sąlygos
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė tokias dotacijas vadina didžiausia blogybe.
„Konkurentas į žaidimą patenka nelygiomis sąlygomis. Visos pasekmės, kurios po to kyla, būna su dideliu klaustuku. Tiesiog mes nebegalime įvertinti, ar sumokėjome ne per didelę kainą. Apskaičiavimai, kad jei mes sumokėsime 1 mln. litų, tai atgal sugrįš 6 mln., yra beprasmiai ir bevaisiai“, – sakė ji.
Būtent tokiais argumentais vyriausybė gina investuojamus milijonus – įdėtas kapitalas per daugelį metų su kaupu grįš mokesčių pavidalu. Tačiau nepriklausomas finansų analitikas Sigitas Jakeliūnas ragina nepamiršti, kad po seimo rinkimų, vyksiančių 2012 metais, dabartinis siekis, pritraukti kuo daugiau stambesnių užsienio investuotojų, gali pasikeisti.
Tylus sabotažas
„Ši vyriausybė orientuota į bendrovių pritraukimą, bet po dvejų metų gali būti visai kita situacija. Sakys: kam mums kišti pinigus, turime savo specialistus ruošti. Viena iš rizikų – politinio tęstinumo nebuvimas. Neaišku kokia bus nuostata pasikeitus politinei konjunktūrai“, – sakė S. Jakeliūnas.
Pasak analitiko, pasikeitus valdžiai, nebūtinai viskas radikaliai keisis. „Galima tylomis sabotuoti procesus, ko nors nevykdyti, investuotojui pakišti nedidelę kiaulę. Nebūtinai taip bus daroma, bet pasikeitęs požiūris gali pavirsti negatyvia investicijų grąža“, – kalbėjo analitikas.
Išlaikyti sunku
Kiti pašnekovai taip pat teigė, kad tokio dydžio bendrovių pasitraukimas gali skaudžiai smogti Lietuvos ekonomikai. Banko „Swedbank“ Ekonominių tyrimų departamento vadovas Nerijus Mačiulis atkreipė dėmesį, jog prisivilioti tokio rango bendroves yra viena, o jas išlaikyti – kita.
„Jeigu nekursime stabilios mokesčių politikos, neugdysime darbuotojų kompetencijų, tokios įmonės ateis ir išeis, nes joms perkelti veiklas į kitas šalis nėra labai sudėtinga. Pritraukti yra viena, bet išlaikyti – didelis darbas, kurį reikia dirbti, o ne džiaugtis pasiekimais dešimt metų“, – sakė jis.
Storesnė piniginė
Užsienio investuotojai norėdami gauti subsidijas už darbo vietų kūrimą ar darbuotojų apmokymą, naujai įdarbintiems žmonėms turi pasiūlyti solidžius atlyginimus. Trumpiau tariant, gerokai didesnius nei Lietuvos vidurkis.
Anot personalo paieškos bendrovės „Strategic staffing solutions“, ieškančios darbuotojų tiek „Barclays“, tiek „Western Union“ kompanijoms, vadovo Andriaus Franco, specialistams šios bendrovės dažniausiai moka 10–20 procentų didesnius atlyginimus.
Politinė reklama?
Garsių kompanijų viliotinį pametant riebų kąsnį prieštaringai vertina ir politikai. Krikščionių partijos frakcija abejoja ir IBM mokslinių tyrimų centro už mokesčių mokėtojų pinigus sandorį vadina „naudingesniu garsiai privačiai tarptautinei kompanijai, o ne Lietuvai, kuri per brangiai gali sumokėti už tokią politinę reklamą“.
Frakcija atkreipia dėmesį, kad taip vyriausybė sudaro nelygias konkurencijos sąlygas kitoms šalyje veikiančioms užsienio kapitalo įmonėms.
