Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos inžinieriai pastatė milžinišką miestą Kaspijos jūroje, netoli Azerbaidžano krantų. Tai buvo naftos platformų tinklas, sujungtas šimtais kilometrų kelių ir galėjęs apgyvendinti 5 tūkst. darbuotojų. Mieste buvo įrengtas kino teatras, parkas, gyvenamieji namai ir kita miesto infrastruktūra. Pamažu griūnantis, tačiau vis dar griežtai saugomas miestas net įkvėpė vieną Džeimso Bondo sceną, rašo „Spiegel Online“ istorijos portalas einestages.de.
Kaspijos jūroje esantis Neft Dašlari miestas nuo senų laikų garsėjo gausiais naftos klodais. „Skystoji ugnis“, su kuria Konstantinopolis nuo miesto sienų nuvijo arabų užpuolikus VII-ajame amžiuje, susidėjo daugiausiai iš naftos, kuri be jokios pagalbos iškildavo į paviršių Juodosios ir Kaspijos jūros pakrantėse. Persai šią teritoriją vadino „Ugnies žeme“, kur dvasininkai uždegdavo savo šventyklas pasinaudodami šiais gamtiniais ištekliais.
Naftos produktų pramonė neišpopuliarėjo iki 1870 metų, kai Rusija užkariavo šią teritoriją. Po to sekusiais metais tokie pramonininkai kaip Liudvikas Nobelis ir broliai Rothschildai pavertė sostinę Baku į rytietišką Prancūzijos Viduržemio jūros miesto Nicos repliką. 1941 metais Azerbaidžanas, kuris tuo metu priklausė Sovietų Sąjungai, jau išgaudavo po 175 mln. barelių žaliavinės naftos per metus, kas sudarė 75 proc. visos šalies naftos produkcijos. Būtent todėl Vokietijos karinės pajėgos taip norėjo užimti miestą ir aplink jį esantį Apšerono pusiasalį. Tačiau to padaryti jiems nepavyko.
Plieno ir medienos milžinas
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sovietų inžinieriai atidžiau išnagrinėjo rifą, kurį jūreiviai vadino „juoduoju akmeniu“. Nedidelėje saloje jie pastatė angarą ir tęsė bandomuosius gręžimus. 1949 metų lapkričio 7 dienos naktį 1100 metrų po jūros dugnu jiems pavyko aptikti aukščiausios kokybės naftos telkinį. Netrukus po to toje vietoje buvo pastatyta pirmoji pasaulyje jūroje esanti naftos platforma, kuri šiuo metu pavadinta Neft Dašlari (liet. naftos akmuo). Vis dėlto žodis „platforma“ tiksliai neapibūdina milžiniško plieno ir medienos milžino, kuris per kelis metus iškilo virš jūros.
Pagrindinės gyvenvietės pamatą sudaro septyni nuskandinti laivai, tarp kurių yra ir Švedijoje pastatytas pirmasis naftos tanklaivis „Zaratustra“. Neft Dašlari pakilimo laikais 30 kilometrų spinduliu buvo išdėstyta apie 2 tūkst. gręžimo platformų, sujungtų 300 kilometrų ilgio tiltų ir viadukų sistema. Per tiltus kasdien pravažiuodavo tūkstančiai sunkvežimių, o 5 tūkst. darbuotojų buvo apgyvendinti aštuonių aukštų daugiabučiuose. Kai kurie iš jų čia praleisdavo kelias savaites. Kelionė atgal į sausumą priklausomai nuo laivo užtrukdavo nuo 6 iki 12 valandų. Saloje buvo atskira gėrimų gamykla, futbolo aikštė, biblioteka, kepykla, skalbykla, 300 vietų kino teatras, pirtis, daržovių sodas ir net medžių parkas, kuriam žemės buvo atgabentos iš žemyno. Tai buvo stalinistinė utopija darbininkų klasei.
Bangos pasiglemžia miestą
Tačiau statant miestą ant vandens ir virš naftos telkinių yra tam tikrų pavojų. Sovietų Sąjungos žlugimas paskatino šio plūduriuojančio miesto nuosmukį, nes buvo atrasta naujų naftos telkinių, o naftos kaina pradėjo smarkiai svyruoti. Darbo jėga sumažėjo perpus iki 2,5 tūkst., o dauguma gręžinių šiuo metu nebenaudojami arba nepasiekiami dėl to, kad sugriuvo iki jų vedantys tiltai. Iš 300 kilometrų ilgio kelių tinkamais naudoti liko vos 45 kilometrai. Prieš kelis metus per potvynį kai kurių gyvenamųjų pastatų pirmąjį aukštą užliejo vanduo. Neft Dašlari darbininkai vis dar uždirba apie 130 JAV dolerių per mėnesį ir tai yra dukart daugiau nei sausumoje tą patį darbą dirbantys darbuotojai. Tačiau jau kelis metus naftos gamykla yra neefektinga. Po vandeniu atsidūrusios plieninės konstrukcijos kelia grėsmę laivams, nuolat įvyksta naftos nutekėjimai, o pasenę įrenginiai paprasčiausiai tampa netinkamais naudoti.
Vis dėlto išardyti Neft Dašlari greičiausiai kainuotų daugiau nei tiesiog palikti sumažintą naftos gavybą. Azerbaidžano vyriausybei ši vieta vis dar kelia pasididžiavimą keliančia ir akylai saugoma paslaptimi. Užsieniečiams čia patekti nėra taip paprasta, ši vieta net nėra parodyta „Google“ žemėlapiuose.
Valdžia turėjo planų atnaujinti Neft Dašlari ir net paversti miestą tropine atostogų vieta, tačiau šie planai liko neįgyvendinti. Šiandien šioje vietoje išgaunama nafta sudaro nežymia dalį visos Azerbaidžano naftos produkcijos. Ekspertai skaičiuoja, kad po miestu esančios naftos užteks artimiausiems 20 metų. Per kelis dešimtmečius virš bangų iškilę rūdijantys plieno stulpai ir seni jūrlapiai bus vieninteliai dalykai, kurie liks iš šio gigantiško labirinto jūroje.
