Kretingos rajone Kristina praleido visą vaikystę, ten mokėsi, tačiau jau tada širdyje degė noras padėti kitiems, būti ramsčiu ir pagalba tiems, kam to reikia.
Moteris svarsto, galbūt toks noras kilo iš asmeninių patirčių: ji visada buvo jautri, uždara, vis trūkdavo pasitikėjimo savimi. Sako, visas blogas mintis apie save, apnikusias jaunystėje, galėtų apibūdinti vienu žodžiu: neapykanta.
Stotis ir eiti į priekį visada padėjo tikėjimas – jos tėveliai buvo tikintys, tad ir pačią nuo mažų dienų jis vedė gyvenimo keliu.
Prancūzijoje užgimusi meilė
Ieškant tikrojo savo gyvenimo kelio, K. Ballouard likimas atvedė į „Arkos“ bendruomenę, kuri rūpinasi žmonėmis su psichine negalia.
„Bendruomenės ištakos – Prancūzijoje, todėl galvojau, gal pabandysiu išvažiuoti ten. Kažką reikėjo daryti su savo gyvenimu, pagalvojau, kad ten galėsiu būti savanore ir padėti žmonėms“, – apie tai, kaip gyvenimo vėjai nubloškė į Prancūziją, pasakojo moteris.
Išvykusi į Prancūziją ilgai bendruomenėje neužsibuvo – suprato, kad jei nori padėti kitam, perduoti pasitikėjimą ir ramybę, pati turi būti stipri.
„Jei pats to neturi, kitas žmogus iš karto pajunta, ypač su negalia, nes jie yra atviresni viskam“, – priduria ji.
Sulaukusi pasiūlymo vykti į Bretanijos regioną Prancūzijos šiaurės vakaruose, kur Švento Juozapo kaimelyje įsikūrusi šeima, priimanti žmones, kuriems reikalinga pagalba susitvarkyti su savo vidumi, Kristina nesudvejojo.
„Išvykus ten buvo keletas veiklų, kurias galima pasirinkti. Juk reikėjo kažką daryti, nes jei nieko nedarai, niekas ir nesigauna. Viena iš veiklų buvo mozaikų kūryba, kurios pradėjau mokytis ir vis labiau atsistojau ant kojų“, – prisimena pašnekovė.
Gyvenimas ten atnešė ne tik mėgstamą veiklą, bet ir meilę – čia ji susipažino su Jeanu Noeliu, kuris gyveno netoliese ir atvykdavo į kaimelį padėti.
Po vyro mirties širdis dužo į šipulius
Užgimus meilei, neilgai trukus gimė ir pirmasis judviejų sūnus Linas. Tvirto gyvenimo pagrindo Prancūzijoje sutuoktiniai dar nebuvo susikūrę, tad nusprendė – ateitį bandys kurti Lietuvoje.
„Vyras jau nuo mažens norėjo ūkininkauti, galvojome, čia galėsime lengviau įkurti ūkį. Grįžome į Raseinių rajoną, čia gimė mūsų dukra Marija, bet ten ilgai neužsibuvome – nesijautėme gerai.
Ieškojome, kur toliau, bet keliai mus atvedė į Zarasų rajoną. Tam buvo kelios priežastys, viena jų – gamta, natūralesnės gyvenimo sąlygos.
Daug įtakos turėjo ir tai, kad čia įsikūrusi Tiberiados brolių bendruomenė, kurių dauguma yra iš Belgijos, Prancūzijos, tad mano vyrui buvo labai gerai, nes galėjo kalbėti, melstis prancūziškai“, – grįžimą į Lietuvą prisiminė Kristina.
Radus širdžiai mielą kampelį atrodė, kad viskas klostosi pagal planą, bet nė nespėjus įsikurti ištiko skaudi nelaimė – 2020 metų pavasario gale mirė 49-erių Kristinos vyras.
„Viskas įvyko labai greitai, per keletą savaičių jis neteko jėgų, svorio. Neieškojome priežasties – žinojau, kad jau nieko nebepakeisiu.
Tai buvo šokas visai šeimai. Niekas tam nėra pasiruošęs. Laimei, kad aš pati turiu stiprų tikėjimą, o šalia buvo žmonių, kurie palaikė, didelė pagalba buvo Tiberiados brolių bendruomenė, buvusi šalia. Nesijautėme vieni, tuo metu tai buvo labai didelė pagalba“, – atviravo K. Ballouard.
Sudaužytą širdį lipdė iš naujo
Gyvenimas pilnas netikėtumų, iššūkiai smogia iš pasalų tada, kai mažiausiai to tikimės, tačiau Kristina sako visada jaučianti vyrą šalia.
„Mes širdimi žinome, kad Jeanas Noelis yra šalia mūsų, mus globoja. Vaikai tiki, kad jis globoja iš dangaus, prižiūri. Jis yra arčiau, nei mes įsivaizduojame, nors jo nematome. Nors jo fiziškai nėra, mes jį jaučiame.“
Moteris neslepia – ir jai, ir vaikams reikėjo pereiti nelengvą gedėjimo laikotarpį, bet būtent tada sulaukė pasiūlymo, kuris padėjo pačiai sulipdyti dužusią širdį iš naujo.
Kadangi draugės kaimo turizmo sodyboje buvo daug molinių indų, buvo ir nemažai jų duženų, kurių nesinorėjo išmesti, tad žinodama apie Kristinos gebėjimą prikelti jas antram gyvenimui, pasiūlė gaminti mozaikas.
„Tai labai simboliška, kad pradėjome daryti mozaikas iš duženų, nepradėjome iškart imti mozaikinių plytelių, kurios jau paruoštos. Mano gyvenimas tuo metu irgi buvo sudaužytas.
Galėjau sulyginti save pačią su tuo indu, kuris pabiręs į šukes. Per mozaikų kūrimą galėjau ir vėl save surinkti iš šukių, o tai priminė, kad net iš to gali išeiti kažkas gražaus. Kaip ir mozaika, taip ir tu pats atgimsti iš naujo“, – šypteli pašnekovė.
K. Ballouard sako – mozaikų kūrimo procesas yra tarsi terapija, padedanti paleisti visus sunkumus, slypinčius viduje. Visų svarbiausia, kurti vedamiems širdies, o ne proto, tai duoda nuostabiausius rezultatus.
„Visada prieš edukacijas sakau žmonėms, kad kai darysite mozaiką, nedarykite su protu, bet su širdimi, kaip ji sako, veda. Ir pati stengiuosi atsiverti širdies vedimui“, – priduria.
Kiekvieno viduje slypi kūrėjas
Mozaikų kūrybai Kristina naudoja įvairiausių indų duženas, vis dažniau panaudoja ir skilusį automobilio stiklą, iš kurio galima sukurti gražiausius žibintus ar kitus kūrinius. Mozaikų kūrimo paslapčių ji moko ir kitus.
„Stengiuosi parodyti žmonėms, kad iš tų pačių duženų – lėkščių, puodelių, kitų indų, taip pat keramikinių sienų ar grindų plytelių, kurių galima rasti beveik kiekvienuose namuose, galima kurti.
Kiekvienas žmogus gali pasidaryti mozaiką, atsinaujinti visiškai savo namus tomis medžiagomis, kurios yra namuose – lentele, indų ar plytelių duženomis, replėmis ar plaktuku ir pasidaryti sau mozaiką“, – dalinosi pašnekovė.
Į dirbtuvėles atvyksta ir šeimos, ir ugdymo įstaigų darbuotojai, ir norintys pabėgti nuo lėkimo, susitelkti į buvimą čia ir dabar:
„Tai tikrai gera terapinė priemonė, iš žmonių ne kartą esu girdėjusi, kad per dirbtuvėles jie visiškai užsimiršta, laikas sustoja, pailsi. Mūsų kasdienybė dabar yra bėgimas, nerimas – mozaikos yra labai geras būdas sustoti, nusiraminti ir pamatyti, kad gali kažką sukurti.
Kai kurie galvoja, kad negali, nesugeba, neturi jokios kūrybinės ugnelės ar kantrybės, bet tai metodas, kuriuo kurti gali kiekvienas. Čia nereikia būti menininku, kūrėju. Svarbiausia, kad žmogus sustotų ir darytų iš širdies, nes ji kiekvieną gali vesti ir gimsta nuostabūs kūriniai.“
