Irake, įskaitant autonominį jo regioną Kurdistaną, gyvena apie 40 mln. gyventojų, kurie etniškai ir religiškai skirstomi į arabų sunitus, arabų šiitus ir kurdus – pastarieji pagal religiją dažniausiai būna musulmonai sunitai. Kurdai sudaro apie 15-20 proc. šios šalies populiacijos. Kaip tik iš Kurdistano į Lietuvą ir vyksta dauguma migrantų.
Kai Irakas buvo valdomas diktatoriaus sunito Saddamo Husseino, jis buvo laikomas pakankamai stabilia, nors nelabai prognozuojama, valstybe. Diktatorius šaltojo karo metais pats inicijavo 1980-1988 metų karą su Iranu, 1990 metais užpuolė Kuveitą, bet labiausiai pagarsėjo panaudoję cheminį ginklą prieš iraniečius bei prieš savo piliečius kurdus.
Al-Qaeda teroristams įvykdžius didžiausią ataką Vakaruose ir susprogdinus Pasaulio prekybos centrą bei Pentagoną, Vašingtonas buvo šokiruotas ir pradėjo pasaulinę kovą prieš terorizmą. Iš pradžių natūraliu taikiniu tapo Afganistanas, kuriame Talibano režimas suteikė prieglobstį tuometiniam Al-Qaeda lyderiui Osama bin Ladenui, bet paskui su teroristiniu aktu viešoje retorikoje pradėtas sieti ir S. Husseinas, jo režimas apkaltintas masinio naikinimo ginklo vystymu. Abu šie teiginiai vėliau buvo paneigti.
2003 metais JAV vadovaujama koalicija, kurioje dalyvavo ir Lietuva, nuvertė S. Husseino vyriausybę. Ši data laikoma šalies nestabilumo pradžia, mat nepaisant didelių koalicijos pastangų užtikrinti saugumą ir suformuoti demokratines institucijas Irake suklestėjo įvairių grupuočių tarpusavio karai, šiitai ir sunitai vieni prieš kitus rengė teroristinius aktus, Irakas tapo užsienio jėgų žaidimo aikštele.
2014 metais Sirijos ir Irako teritorijoje iškilo sunitų teroristinė grupuotė „Islamo valstybė“, kuri sugebėjo sumušti Irako saugumo pajėgas, skerdė kurdų teritorijose gyvenančią jazidų mažumą – Irakas tapo tik linijomis žemėlapyje, bet iš tiesų nebeegzistavo.
Kaip rašoma 2021 metų balandžio mėnesio NATO Parlamentinės asamblėjos raporte apie Iraką, JAV su koalicija vėl turėjo įsitraukti į Irako kovas. Laikoma, kad „Islamo valstybė“ buvo nugalėta 2017 metais, kai išlaisvintas Mosulo miestas. Šiuo metu Irake dar likę apie 2500 JAV karių.
Kaip Irakas atrodo šiuo metu, ar ten saugu gyventi, kokia šalies ekonominė padėtis – kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, Vidurio Rytų ekspertu Egdūnu Račiumi.
Ar Irake gerai veikia saugumą užtikrinančios institucijos: kariuomenė, policija ir kitos struktūros? Kitaip tariant, ar saugu šioje šalyje civiliams piliečiams, ar jie turi kur kreiptis, jeigu patiria kažkokią skriaudą?
Pirmiausia mes turime suvokti, kad Irakas nėra vientisa valstybė, kurioje situacija pradedant saugumu, baigiant ekonomika būtų vienoda. Mes Lietuvoje galime sakyti, kad skirtinguose rajonuose šiek tiek skiriasi nedarbas ar panašūs dalykai, bet Lietuva vis tiek atrodo kaip vienalytė šalis pagal daugelį kriterijų.
Tuo tarpu kalbant apie Iraką reikia apsibrėžti, apie ką tiksliai kalbame. Pavyzdžiui, šiaurinė Irako dalis, Kurdistanas, sakyčiau, veikia kaip suverenus vienetas mažiausiai nuo 1992 metų. Tam tikrą autonomiją Kurdistanas buvo gavęs dar 1970 metais, bet tai buvo butaforija, bet nuo 1992 metų mes galime kalbėti, kad Kurdistanas yra beveik savarankiškas vienetas. Tai jei kalbame apie Kurdistaną, ten situacija visiškai skirtinga visomis prasmėmis nuo bet kur kitur Irake.
Tačiau tas „bet kur kitur“ irgi turi būti matomas ne kaip vienalytė teritorija. Viena vertus, yra pietinė Irako dalis, apgyvendinta arabiškai kalbančių šiitų. Šiuo atveju konfesiniai skirtumai gal nėra svarbu, bet tai grupė, kuri buvo įgalinta po Saddamo Husseino nuvertimo ir kuri daugiausia laimėjo iš JAV okupacijos.
Antra vertus, yra centrinis ir vakarinis Irakas, kur gyvena arabiškai kalbantys sunitai. Negalima pasakyti, kad jie visi S. Husseino laikais buvo režimo šalininkai ar parankiniai, bet didelė dalis vis dėl to buvo. Po S. Husseino nuvertimo būtent šita visuomenės dalis tapo atstumtaisiais, labiausiai nukentėjo. Taigi mes galime išskirti šias tris Irako dalis. Jeigu imtume Bagdadą, tai galėtume ir ketvirtą išskirti.
Vertinant pastaruosius trisdešimt metų Kurdistane nebuvo kovos veiksmų, išskyrus vietinio lygmens susidūrimus. Po S. Husseino nuvertimo Kurdistanas pradėjo klestėti ekonomiškai, saugumo padėtis ten visuomet buvo geresnė nei vakariniame Irake, kur iškart po režimo žlugimo pradėjo veikti įvairios ginkluotos draugovės ir teroristinės organizacijos.
Pietų Irake, nepaisant to, kad šiitai buvo įgalinti ir pastaruosius du dešimtmečius dominuoja valdžioje, bet vis dėl to, jie buvo nusiteikę labai antiamerikietiškai ir ten įvyko keletas sukilimų prieš okupaciją, panašiai kaip Vakarų Irake. Bet svarbu žinoti, kad pietiniame Irake, kaip ir Kurdistane, nesiautėjo „Islamo valstybė“, nes tiesiog nepasiekė tų teritorijų.
Taigi viskas, kas Irake įvyko per pastaruosius dvidešimt metų politinėje, karinėje ir saugumo srityje, yra diametraliai priešinga bei nepalyginama: Kurdistane kūrėsi gerovė, o vakariniame ir centriniame Irake buvo visiškai sugriauta infrastruktūra. Ir, pavyzdžiui, „Islamo valstybei“ besiplečiant Irake, daugybė žmonių, pirmiausia etnokonfesinės mažumos, pabėgo į Kurdistaną, kaip į labai saugų regioną. Jie turi perkeltųjų asmenų statusą.
Ar šiuo metu kurioje nors Irako dalyje veikia jūsų minėtos sukarintos organizacijos ar draugovės, ką jos veikia ir koks jų egzistavimo tikslas?
Jos veikia visiškai visur. Jeigu mes kalbame apie šiitų organizacijas, tai jos susijusios su valdančiosiomis partijomis. Šios draugovės yra tokios partijų paralelinės struktūros, skirtos užtikrinti saugumą. Bet kiekviena iš jų turi skirtingus ideologinius interesus: kai kurios siekia islamizacijos, kitos – artimesnių santykių su Iranu ir taip toliau.
Šiitų valdančiosios partijos tas draugoves mato kaip savigynos būrius: pavyzdžiui, jeigu iškiltų pilietinio karo šešėlis arba jeigu sunitai išprotėtų ir sukurtų ką nors panašaus į „Islamo valstybę“, kad būtų galima apsiginti.
Sunitai dažniau turi nelegalias sukarintas draugoves, kurios vienaip ar kitaip istoriškai koketavo su Al-Qaeda, paskui su „Islamo valstybe“. Dabar jos nėra tokios matomos, bet egzistuoja.
Tam tikra prasme tai paralelinės struktūros vyriausybinėms institucijoms. Kai klausėte dėl kariuomenės ar policijos, tai yra regionai, kur sukarintų organizacijų atstovai patys ir vilki policininkų uniformą, arba policininkai neina į tuos regionus, todėl ten centrinės valdžios atstovavimo praktiškai nėra.
Kurdistane visus tuo tris dešimtmečius yra tik kurdų pajėgos. Tai de facto Kurdistano kariuomenė, Kurdistano policija. Jie vadinami Pešmerga, kas pažodžiui reiškia „nebijantys mirties“. Šis pavadinimas apima visas saugumo struktūras.
Tačiau ir Kurdistano demokratinė partija bei Kurdistano patriotinė sąjunga turi sukarintas draugoves, tik jos integruotos į Kurdistano pajėgas.
Taip. Kol jos kovojo prieš S. Husseiną, tol egzistavo kaip neformalios partizaninės grupės, kurios vėliau institucionalizavosi, jų politiniai sparnai susitarė dalintis valdžia ir iki šiol beveik sėkmingai tą ir daro. Kariniai šių partijų sparnai susijungė į formalias Kurdistano saugumo struktūras, bet vis tiek teritoriškai jos pasidalijusios atsakomybės sritis. Ginklų regione yra pakankamai daug, bet dalis tų kovotojų yra aktyvūs, kiti jau pensijoje. Galų gale, tas pats asmuo dieną gali būti policininkas, o vakare gali saugoti įtakingą partijos pareigūną. Tų pilkųjų zonų yra begalė.
Grįžtant prie sukarintų organizacijų veikimo Irake: ar jos atakuoja civilius gyventojus, ar kaip tik neliečia jų? Šiuo atveju apimkime ir šiitų, ir sunitų draugoves.
Aš sakyčiau, kad eilinis valstietis ar bakalėjininkas iš principo neturėtų nukentėti, nes tai tokios struktūros, kurios yra labai netoli didžiųjų verslo struktūrų, netoli organizuoto nusikalstamumo. Iš principo tai teritorijų, įtakų, pelnų dalijimasis, kai kada legalių, kai kada negalių verslų vystymas, žmonių gabenimas, ginklų prekyba ir taip toliau.
Eilinis žmogus gali atsidurti netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir nukentėti, bet kad eilinis žmogus taptų tokių struktūrų taikiniu, bent aš nesu girdėjęs. Sakyti, kad tikrai ne, gal nebūtų labai tikslu.
Praėjusiais metais nuskambėjo atvejis, kai Bagdade buvo pagrobta vokiečių menininkė Hella Mewis. Kiek vėliau Irako pajėgos ją iškeitė į sulaikytą vieną iš neįvardintos grupuotės narių.
Taip gali būti. Galbūt buvo įsivaizduojama, kad taip galima pasipelnyti. Kad egzistuoja nusikalstamos struktūros, kurios iš to pelnosi, nuostabos man nekelia. Bet iš to daryti išvados, kad visiems eiliniams Irako gyventojams dėl to yra nesaugu, kad jie gali būti grobiami, tikriausiai negalėtume. Bagdadas yra didžiulis miestas, jame veikia visokio plauko veikėjų. Pavyzdžiui, tos pačios šiitų draugovės tikrai turi ką veikti ir be grobimų, nes turi gausybę nesuvestų sąskaitų. Vienos yra labiau proiranietiškos, kitos – mažiau, jie tikrai labai užsiėmę vieni kitais.
Koks „Islamo valstybės“ likimas šiuo metu? Ši teroristinė organizacija teritorijų nebevaldo, bet, pavyzdžiui, Europos prieglobsčio paramos biuras savo ataskaitoje apie Iraką priskaičiavo apie 1300 išlikusių „Islamo valstybės“ teroristų ir apie 12 700 asmenų, užtikrinančių jiems paramą.
Kai „Islamo valstybė“ susikūrė, vienu metu skirtingais skaičiavimais jos teritorijoje gyveno nuo 6 iki 10 mln. žmonių. Dalis jų gyveno Sirijos pusėje, dalis – Irako. Ir tuomet kyla klausimas – ar jie visi buvo paprasčiausi eiliniai piliečiai, kurie atsidūrė neteisingoje teritorijoje, ar tai žmonės, kurie gana džiugiai sutiko „Islamo valstybės“ įsikūrimą, kai kurie galbūt jai dirbo, kai kurie tarnavo ginkluotose pajėgose.
Šiandien iš mūsų perspektyvos žvelgiant tai buvo teroristai. Bet jeigu jie būtų sukūrę valstybę, su kuria galop Europos Sąjunga ar Lietuva būtų užmezgusi diplomatinius santykius po kokių trisdešimties metų, tai sakytume, kad tai buvo laisvės kovotojai. Tas pats buvo buvo žydų valstybe: kažkada teroristu vadintas Menachemas Beginas vėliau gavo Nobelio premiją.
Tai jeigu kažkas vertina, kad išlikusių teroristų yra vos 1300, tai čia yra niekinis skaičius. Mes turime kalbėti apie šimtus tūkstančių „Islamo valstybės“ „piliečių“, kurie vienaip ar kitaip gyvendami joje kolaboravo su „Islamo valstybės“ valdžia. Nesvarbu, ar jie buvo smogikai, ar eiliniai kalėjimų prižiūrėtojai. Tokių žmonių yra daug daugiau ir jie niekur nedingo. Jie yra tų teritorijų gyventojai, kurie laukia nesulaukia antro, trečio ar ketvirto šanso, kad vienokia ar kitokia „Islamo valstybė“ atsikurtų. Su tuo turime susitaikyti. Didelė dalis irakiečių sunitų, ypač konservatyviųjų, nori ne kažkokios demokratinės respublikos, kuri apima etnokonfesinę įvairovę, o labai griežtos tvarkos, kurią „Islamo valstybė“ buvo pasiūliusi.
Teroro aktai taip pat vis dar vyksta. Tarptautinė spauda nuolat rašo apie išpuolius, kuriuose nukenčia gyventojai: neseniai kalbėta apie ataką prieš laidotuvių procesijos dalyvius šiauriniame Irake, apie sprogdinimus Bagdado turguje.
Teroro aktai atsinaujino. Buvo šioks toks štilio laikotarpis, kai „Islamo valstybė“ buvo nugalėta tiek teritoriškai, tiek morališkai ir, atrodė, jau nebeturėjo pretenzijų bei dantų, bet, panašu, kad ne tai svarbu. Galime jos net nebevadinti „Islamo valstybe“, bet ta ideologija nenumirė ir žmonės neišnyko. Pasireiškia noras iš vienos pusės kenkti Irako valdžiai, iš kitos – kurti savo vizija paremtą tvarką.
Tai apibendrinus galima tarti, kad Kurdistane yra saugu ir ramu, tuo tarpu kitose Irako dalyse situacija ne tokia palanki civiliams gyventojams?
Ir Kurdistane nėra visiškai saugu ir ramu. Tos dvi Kurdistano partijos yra sudariusios tokias „vedybas iš išskaičiavimo“. Šias dvi partijas amerikiečiai sugebėjo susodinti už stalo ir pasakė: jeigu jūs norite turėti kažkokį normalesnį gyvenimą, mes garantuojame jums neskraidymo zoną (nuo 1992 metų), S. Husseino kariuomenė jums netrukdys, bet jūs turite nesipešti tarpusavyje ir kurti tą savo išsvajotą Kurdistaną. Tai abi partijos tą daro, bet tarp jų yra įtampų ir tai pasireiškia visokiais nesusipratimais ir susidūrimais. Bet tai nėra didelė problema.
Pagrindinė problema yra ta, kad Irako Kurdistano vyriausybė įsileido iš Turkijos Kurdistano darbininkų partiją, tiksliau visą ginkluotą sparną, kurį Turkija išstūmė. Tai čia formuojasi panaši problema kaip su palestiniečiais Libane – veikia valstybė valstybėje. Kurdistano darbininkų partija nesiskaito su Erbilio valdžia, absoliučiai ignoruoja Bagdadą ir yra įsitvirtinę tam tikrose teritorijose. Išeina taip, kad Turkija beveik legitimiai bombarduoja Irako Kurdistano teritoriją, kurioje įsikūrę Kurdistano darbininkų partijos smogikai.
Be to, nors skaičiai nėra labai reikšmingi, į Kurdistaną yra atvykusi viena ar kelios ginkluotos Irano kurdų draugovės. Jie irgi bando užsiimti tam tikrą teritoriją, į kurią pretenduoja ne tik oficialioji Kurdistano valdžia, bet ir Kurdistano darbininkų partija. Taigi yra ir tų vidinių įtampų, kurios kai kada perauga į ginkluotus susidūrimus, kurie saugumo neprideda. Bet pirmiausia kaimiečiams, apie miestus kol kas nekalbama.
Kaip įvertintumėte ramybę ir saugumą penkiabalėje sistemoje skirtinguose Irako regionuose?
Kurdistane – 4 balai, pietiniame Irake – 4 balai, o vakarinėje dalyje – 2 balai. Bagdade – tarp 3-4 balų.
Kokia yra ekonominė padėtis Irake? 2020 metais labai krito pasaulinės naftos kainos, o Irako ekonomika paremta gamtinių išteklių prekyba: tokios valstybės nukritus naftos kainoms nebeturi, iš ko mokėti atlyginimų. O dar prisidėjo pandemija. Kaip tai priima visuomenė?
Vieni sektoriai nukentėjo labiau, kiti mažiau, bet čia vėl prasideda įtampos: Kurdistanas nesugeba su Bagdadu atsidalinti pajamų iš naftos. Irakas iš principo nori, kad visos pajamos iš naftos pirmiausia patektų į biudžetą ir paskui būtų perskirstytos, Kurdistanas tam priešinasi.
O kalbant apie ekonominę padėtį bendrai įtampos visuomenėje pradėjo labai augti nuo 2017 metų. Iki 2016 metų pabaigos visi buvo užsiėmę „Islamo valstybe“, tai apie ekonomiką nebuvo galvojama. Po to „Islamo valstybė“ buvo nugalėta, Kurdistanas paskelbė referendumą ir galvojo, kad bus nepriklausoma valstybė, o tada prasidėjo neramumai dėl ekonominės padėties, dėl korupcijos. Galima sakyti, kad prasta situacija tęsiasi apie ketverius metus su įvairiais paūmėjimais, vyriausybių atsistatydinimais, naujomis vyriausybėmis. Padėtis negerėja, o pandemija tuo labiau nieko gero nepridėjo.
Kitaip tariant, galime sakyti, kad pastaruosius trejus-ketverius metus ekonominė padėtis visame Irake, įskaitant Kurdistaną, negerėjo, o atskiruose regionuose dar ir prastėjo. Pridėkime ir tai, kad Kurdistanas turėjo didelių lūkesčių dėl savo valstybės sukūrimo, bet tai neįvyko. Tai Kurdistane yra didžiulis nusivylimas perspektyvomis, ypač tarp jaunimo. Bet ir visame Irake panašiai. Nepateisinti lūkesčiai, pirmiausia jaunimo, kurio nedarbas yra labai aukšta.
Tam tikra prasme jie neturi pasirinkimo. Nes sėdėti ant bačkos ir rūkyti neatrodo labai perspektyvu. Žmonės bando įvairiais, nelegaliais ir labai rizikingais būdais ištrūkti, įsivaizduodami, kad jie galbūt susikurs gerovę Europoje. Jie nenori prarasti dešimtmečių.
S. Husseinas buvo nuverstas 2003 metais. Iš tų žmonių, kurie dabar bėga į Lietuvą, dauguma gal net nebuvo gimę ir neprisimena tų laikų, bet jie augo „ant pažadų“, kad jau ryt-poryt padėtis tikrai pagerės. Bet ta padėtis nėra tokia gera net lyginant su S. Husseino laikais, o per tam tikrus parametrus galime sakyti, kad kažin, ar dabar yra geriau nei praeityje – ar kalbame apie sveikatos apsaugą, ar apie švietimą. Tikrai ne.
Irakas dažnai išskiriamas kaip valstybė, kurioje klesti korupcija, patronažinė bei klientelistinė sistema. Daug kur rašoma, kad šioje šalyje valstybės sektorius yra nepagrįstai išsipūtęs, nes visi, kas tik gali, stengiasi ten įsidarbinti ar kitaip pasipelnyti, kadangi tai vienas ir nedaugelio būdų pragyventi. Iš kitos pusės teigiama, kad Irakui būdinga „pirkti“ tam tikrų grupių ar asmenų paramą formaliai įdarbinant pažįstamus asmenis. Pernai Irako finansų ministras Ali Allawi paskelbė, kad tokia praktika lėmė, jog viešajame sektoriuje esama apie 300 tūkst. darbuotojų-vaiduoklių. Tai darbuotojai, kuriems mokamas darbo užmokestis, bet realiai jie nedirba.
Tai labai būdinga ir atpažįstama daug kur Vidurio Rytuose ir Subsacharinėje Afrikoje bei Centrinėje Azijoje. Nuostabos tai nekelia, bet kad ta sistema tikrai yra tokia ir veikia tarp šiitų, sunitų, kurdų ir visų kitų grupių, tikrai tiesa. Klientelizmas yra vienas būdingiausių šių visuomenės bruožų, kai ranka plauna ranką, visi yra įsitinklinę, bet ne interneto prasme, o žmonių ryšių tinkluose, kurie gal pradžioje būna legalūs, paskui – pusiau legalūs, o galop gal tampa ir nelegaliais. Tada žmonės vieni nuo kitų priklauso, regioninė kilmė tampa atskaitos tašku, nuo ko atsispiriant dalyvaujama vienose ar kitose veiklose.
Kai 2019 kilo protestai, kurie nunešė tuometinę vyriausybę, tai juose gyventojai piktinosi ne tik žemu pragyvenimo lygiu, bet korupcija ir neteisybe... Čia tikriausiai apie tai, ką kalbėjome.
Visiškai natūralu, kad dalis žmonių yra nepatenkinti. Tarp jaunimo yra nemažai žmonių, kurie nebemąsto tokiomis kategorijomis, kaip jų tėvai ar seneliai, nors jie nebūtinai yra prodemokratiški ar provakarietiški.
Pasipiktinęs Europos Sąjungos sankcijomis, priimtomis po priverstinio civilinio orlaivio nukreipimo iš Vilniaus į Minską, Baltarusijos režimas atvėrė savo sieną migrantams per Lietuvą. Tai lėmė, kad nuo šių metų pradžios į Lietuvą nelegaliai atvyko 4110 asmenų. Didžioji dalis prieglobsčio Europos Sąjungoje besiprašančių asmenų Lietuvoje yra iš Irako, dažniausiai tai Irako kurdai.
