Rusija gruodį pareikalavo, kad NATO atšauktų 2008-ųjų nutarimą dėl pritarimo Ukrainos ir Gruzijos narystei, o netrukus buvo smulkiau išdėstyti ir kiti reikalavimai, įskaitant NATO karinių dalinių (ir ginkluotės) atitraukimą iš Baltijos, Rytų ir Centrinės Europos šalių. Iš esmės tai yra Kremliaus reikalavimas sukurti „buferinę zoną“, kurios nebuvimas tariamai kelia grėsmę Rusijos saugumui.
JAV ir kitų Vakarų šalių lyderių komentarai šiuo klausimu buvo nepaliekantys vietos interpretacijoms: šalys pačios turi apsisprendimo laisvę, niekas negali tartis ir sudarinėti sutarčių dėl kitų šalių likimo.
Kremliui tokie pareiškimai nepatiko: „Maskva yra itin nusivylusi signalais, kuriuo gauna iš JAV ir NATO dėl Rusijos saugumo garantijų siūlymo“, – pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas.
Putinas piktinasi Ukrainos pasirinkimu
Gruodžio 21-ąją V. Putinas, kalbėdamas Gynybos ministerijos posėdyje, pažymėjo, kad „mums reikia ilgalaikių, teisiškai įpareigojančių garantijų“.
Pasak V. Putino, Ukrainos atveju „Rusijai tiesiog nėra kur trauktis“. Kokių konkrečiai dėl to veiksmų imsis Kremlius, jis nepaaiškino, tačiau ekspertai mano, kad gali būti bandoma „užsitikrinti saugumą“ puolant kaimyninę Ukrainą.
„Daro, ką panorėję. Bet tai, ką jie dabar daro ar bando ir planuoja daryti Ukrainos teritorijoje – tai juk ne už tūkstančio kilometrų nuo mūsų valstybės sienos, tai (vyksta) prie mūsų namų slenksčio. Jie turi suprasti, kad mums tiesiog daugiau nėra kur trauktis“, – kalbėjo V. Putinas.
Kodėl Putinui prireikė „rašytinės sutarties“?
Politologo Roberto D. Kaplano teigimu, Rusija „ne visiškai pripažįsta“ buvusių sovietinių respublikų ir net buvusių Varšuvos pakto narių Rytų Europoje suverenitetą.
„Jis mano, kad šių valstybių likimas gali būti sprendžiamas derybose tarp Rusijos ir JAV“, – „Amerikos balsui“ pasakojo ekspertas.
Ne pelno siekianti pasaulinės politikos ekspertų grupė RAND vyr. mokslinis bendradarbis, buvęs JAV pasiuntinys Kazachstane ir Gruzijoje Williamas Courtney pažymėjo, kad V. Putino reikalavimas, jeigu iš tiesų tikimasi sulaukti bent kokios teigiamos reakcijos, yra išties keistas.
„Reikalavimai, kurie skamba nuo 1997-ųjų – apie negalimą patekimą į NATO tokioms šalims kaip Ukraina ar Gruzija ir kitos – nėra normalu žiūrint per tarptautinės praktikos prizmę. Vakarams tai yra iš esmės nepriimtina, – aiškino politikos ekspertas. – Ir tai jau seniai žinoma Kremliui. Todėl kelia nuostabą, kuomet vėl ir vėl internete rašinėjama apie tokius siūlymus. Jeigu ten iš tiesų mano: o gal tai iš tiesų yra priimtina – tai tik reiškia, kad Maskva nesupranta Vakarų daug labiau, negu mes visi galvojome. Tačiau greičiausiai Kremlius supranta, kad tokie pasiūlymai bus atmesti, tačiau nori pasinaudoti atsisakymu kaip pretekstu savo įsiveržimui į Ukrainą“.
Buvęs Billo Clintono patarėjas Rusijos, Ukrainos ir Eurazijos klausimais priminė 1970-1980 istoriją, kuomet Sovietų Sąjunga pareikalavo, kad NATO nedislokuotų Europos šalyse vidutinio nuotolio raketų su branduolinėmis galvutėmis. Pastarosios turėjo būti atsaku sovietinėms balistinėms raketoms SS-20, kurias Kremlius slapta dislokavo europinėje dalyje. „Akivaizdu, NATO atmetė reikalavimą, suformavo sistemų tiekimo grandinę. Kremlius, panašu, pervertino savo jėgų santykį su NATO. Ir tik vėliau, kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, SSRS ir JAV sudarė sutartį, kuri leido iš abiejų pusių likviduoti sistemas“.
Tokiu būdu, analitiko teigimu, karinės eskalacijos taktika, palydima „didėjančių statymų“ ir reklaminės politinių nuolaidų reikalavimų akcijų – Kremliui nėra nauja.
„Šiandien Kremlius, panašu, vėl kelia reikalavimus, kurie demonstruoja neteisingą jų pačių vertinimą, koks yra Rusijos ir Vakarų jėgų pasiskirstymas, – mano W. Courtney. – Vakarai nesiruošia vykdyti tų reikalavimų Rusijai reikalaujant“.