Krasnojarsko oro uoste mus pasitiko apšepusi ir šiukšlina Rusija. Autobuse pilna dulkių, gatvės šiukšlinos ir duobėtos. Žygiui reikalinga įranga pasirūpino Krasnojarsko turizmo agentūra. Gavome senas rusiškas baidares, palapines, miegmaišius, maisto visai savaitei – duonos, mėsos konservų, bulvių, makaronų. Kaip tarybiniais metais, kai traukdavome į žygius, prisikrovę kuprines „Turisto pusryčių“.
Iki vietos, nuo kurios turėtume pradėti kelionę upe, dar reikia važiuoti 200 kilometrų. Mus nuveš autobusas – senas apšepęs pazikas, nedidelis, su atsikišusia nosimi, tarškantis, kretantis, smirdantis. Vairuotojas Miša sibirietis, didele nosimi, liesas, kaulėtais skruostais, linksmai juokauja ir, atrodo, visiškai pasitiki savo senutėliu draugu. Pazikas prieš kalną taip sunkiai traukia, jog imame melstis, kad tik nesulūžtų. Tačiau laimingai pasiekiame Manos aukštupyje esantį kaimą Vyjiezžij Log. Nuo čia ir pradėsime kelionę Manos upe.
Atakavo spiečiai uodų
Saulė jau suko vakarop, tačiau karštis neslūgo, buvo apie 30 laipsnių. Kai tik išlipome iš mus atvežusios tarškalynės į gryną orą, puolė į ataką baisūs spiečiai mašalų, uodų, sparvų ir musių. Vabzdžiai lindo į burną ir į akis, neįmanoma buvo net kalbėti. Puolėme ieškoti priemonių nuo uodų. Tik tada, kai jomis išsitepėme ar išsipurškėme, tikrieji Sibiro gyventojai nuo mūsų pasitraukė. Čia, netoli aukštupio, Mana tokia srauni, kad baisu net pagalvoti, jog rytoj teks sėsti į baidarę ir plaukti. Tačiau keliautojai kažkodėl atrodo ramūs. Vanduo be galo šaltas, neįmanoma į upę net įbristi. Praustis reikia labai greitai, dažnai šokinėjant ant kranto pasišildyti kojas.
Mūsų kelionės vadovas vardu Vitalijus. Kad būtų linksmiau, jis atvyko ne vienas – su drauge blondine Vera.
Pirmąjį vakarą, kol mes statėme palapines ir konstravome baidares, vakarienę virė blondinė Vera. Bulvių, plaukiojančių vandenyje ir apipiltų dviem dėžutėmis „tušonkos“ su kiaulienos riebalais. Nebuvo skanu, bet alkį numarinome. Gerai, kad naktį iš kaimo atėjo šuo ir suėdė vakarienės likučius.
Naktį palapinėje klausiausi, kaip dunda traukiniai ir šniokščia upės vanduo. Gąsdino mintis, kas bus rytoj. Sapnavau, kad virstu į šaltutėlį vandenį...
Žemyn srauniąja upe
Mudu su vyru šioje kelionėje – „čainikai“, į žygį baidarėmis išsiruošėme pirmą kartą. Gerai, kad mus sodina į skirtingas baidares, kad irsimės su patyrusiais irkluotojais. Aš plaukiu su septyniolikmečiu kapitonu Simu, vyras Aloyzas – su Olekų sūnumi Juozuku.
Įsėdame į baidares. Simas lekia didžiuliu greičiau kaip nuo grandinės paleistas šuniukas, ir aš smagiai irkluoju, nenoriu nusileisti. Perplaukiame slenksčius, bangos užpila baidarę, tačiau neapvirstame. Mus paveja Vitalijaus ir blondinės ekipažas, perspėja neskubėti, nes pražiopsosime ežerą.
Pagaliau – poilsis ant kranto. Ežeriukas negilus, skaidrus, švarus. Simas ir Judita demonstruoja „sinchroninius šuolius į vandenį“, o mes paprasčiausiai plaukiojame. Verdame grikių košę. Geriame kavą, šildomės saulutėje.
Sibiro kaimuose želia dilgėlės
Rytą mus prikėlė J.Olekas, sugiedodamas kaip gaidys. Jis moka puikiai giedoti prie burnos sudėjęs delnus. Juozas ir laužą jau buvo sukūręs – dar gulėdami palapinėse, girdėjome degančių malkų traškesį. Sklaidėsi rūkas, kilo saulė, kvepėjo laužo dūmais, o puode kunkuliavo vanduo kavai.
Pirmasis sustojimas – kaimas Koja. Tokio nušiurusio kaimo dar niekur neteko matyti. Viskas taip apleista, jog sunku patikėti, kad čia gyvena žmonės. Pasipuošusi auksine grandinėle takeliu eina šio kaimo felčerė. Gerokai nutukusi, raudonai dažytais plaukais, ryškiai raudonomis lūpomis ir iš tolo šviečiančiais žaliais akių šešėliais. Štai ir jos darbo vieta – „Medpunkt“. Raudona lentelė su užrašu prikalta prie lūšnos sienos. Aplink tą lūšną – dilgėlių darželis. Ir kituose kiemuose nėra nė vienos gėlelės, nė vienos morkelės. Tik dilgėlės. Šiandien plauksime ypač ilgai, apie 45 kilometrus, nes norime pasiekti Biriusiukos kaimą, kuriame vaikystę praleido mūsų bendrakeleivė Vida.
Išlipusi iš baidarės, ji bėga per aukštą žolę aplankyti pažįstamų vietų. Niekas jai netrukdo pabūti vienai. Grįžta Vida paraudusiomis akimis.
Kitoje upės pusėje – aukšti krantai, o šitame – lyguma, čia kažkada stovėjo lietuvių tremtinių kaimas. Išliko tik kapinaitės, kuriose ilsisi Vidos draugė Anytė. Kai sutemo, uždegėme žvakeles, sustatėme ant beržo tošies ir paleidome upe. Anytei ir visiems kitiems lietuviams, besiilsintiems toli nuo Tėvynės.
Nakvojome Biriusiukoje, o šiandien turime perplaukti Narvos kaimą ir pasiekti Juozo gimtinę – Mažąjį Ungutą. Vitalijus mus perspėjo nenuklysti nuo pagrindinės vagos, neatsiskirti vieniems nuo kitų, nes upė labai išsišakoja. Tačiau Aurelija ir Juozas Olekai – nuotykių ieškotojai – pasuko į kairę ir pakliuvo į sraunią Manos atšaką. Srovė baidarę pasuko, trenkė į nuvirtusį medį ir apvertė. Atsitrenkę į tą patį medį vos neapvirto ir kiti ekipažai. Tačiau laivo kapitonas Simas, pamatęs, kas nutiko, sušuko – reikia gelbėti Olekus! Vaikinas sugebėjo pasukti ir sustabdyti baidarę, vandenyje padėjo Juozui ir Aurelijai atversti laivą ir išgelbėti daiktus.
Daiktai liko beveik sausi, tik duona sušlapo. Aurelija prarado akinius ir kepurę, o vandenyje dingo Lietuvos trispalvė, kelionės metu plevėsavusi ant Olekų baidarės. Srovės nešamus Aurelijos ir Juozo irklus pagavo į priekį nuplaukę keliautojai. Kai jau išnirome iš pavojingojo užutėkio, ramiame skaidriame Manos vandenyje pastebėjau už žolių užkliuvusią mūsų vėliavą. Ištraukėme ją ir išdžiovinome.
Pagaliau – Mažasis Ungutas, kaimas, kuriame gimė Juozas. Iš čia likusių gyventi kelių lietuvių tik viena Albina dar moka lietuviškai. Laima supranta, bet atsako tik rusiškai. Keturi Albinos sūnūs tarnauja rusų kariuomenėje. Gaila, galėtų būti puikūs Lietuvos kariai, juk tikriausiai aukšti ir gražūs vyrai, ne tokie sudžiūvėliai kaip sibiriečiai.
Žygis baigėsi
Juozo Oleko gaidys šįryt gieda anksčiau – norime greičiau nuvykti į paskutinio sustojimo vietą, išardyti ir išdžiovinti baidares.
Vakarop Vitalijus upėje pagavo... butelį degtinės! Atsisveikinimo puota. Mūsų kelionės vadovas padainavo dainą: „Kaip gerai, kad žygis baigėsi be didelių bėdų (jis dainavo „bez trupikov“). Padainavome žygio dainą „Mana, divnaja rieka“ (Mana, upe nuostabi). Jau ir žodžius beveik išmokome.
Atvažiavo Miša su savo „tarataika“ ir 30 kilometrų vežė baisiai duobėtu keliu, paskui – jau geresniu iki Krasnojarsko elektrinės. Didžiulis krioklys – lyg Niagara, o Jenisiejaus bangos šalia elektrinės ne mažesnės nei jūroje. Galinga gamtos ir žmogaus sukurta stichija.
Vakarieniavome pas Krasnojarske gyvenančią lietuvę tremtinę Romualdą. Ji labai pasiilgo lietuvių, norėjo pamatyti mus ir kalbą išgirsti. Čia, netoli miesto, moteris augino obelį, kuri kasmet vis nušaldavo, tačiau kartą jai pavyko – jos obelis užaugino vieną obuolį. Romualda taip juo džiaugėsi. Jos gražūs sūnūs dirba Rusijai, net lietuviškai nemoka ir į Lietuvą grįžti nesiruošia. Išardė, išdraskė Lietuvą, o dabar sunku ją sudėti.
