„Lietuvos žinių“ straipsnis „Iš manipuliacijos ūko kylantis „stebuklas“ (2008 10 22, Nr. 240), skirtas aptarti vilnietiškąjį Guggenheimo-Ermitažo-Fluxus muziejaus hibridinį variantą, manau, turėtų apraminti šio ambicingo „moderniojo Vilniaus“ projekto stūmėjų entuziazmą.
Nereikia nė dviejų milijonų JAV dolerių kainavusios galimybių studijos, kad suprastum, jog ši Vilniaus modernizuotojo Artūro Zuoko galvoje kilusi ir trejus metus puoselėta idėja yra dar vienas, ir didžiausias, jo kuriamo fasadinio Vilniaus kultūros perlas. Nereikia būti Algirdo Paleckio šalininku, kad susitapatintum su argumentacijos logika kritikuojant šią idėją. O kultūrologės Skaidros Tribupaitytės rami ir objektyvi šio globalaus projekto bei jo vilniškio konteksto analizė parodo viso to sumanymo dirbtinumą.
Išsamiau apie tai galime pasiskaityti jos pačios straipsnyje „Ką darysime su Fluxus kolekcija“, išspausdintame „Kultūros barų“ 2008/7-8 numeryje. Pateikiu kelias reziumuojančias šio straipsnio mintis: „Iš viršaus nuleista idėja apvesdinti Fluxus su globaliu muziejumi, kuris šiam sąjūdžiui yra, švelniai tariant, abejingas, sunkiai pateisinama galvojant tiek apie Fluxus gyvybingumo užtikrinimą, tiek apie unikalias kultūrines programas“; „Vietinių statybos bendrovių diktuojamos „pažangos“ kontekste vargu ar galima būtų sugalvoti ką nors tradiciškesnio ir svetimesnio avangardo dvasios įprasminimui.“
O kodėl ne? Kaip rodo patirtis, tai statybos ir kitokių bendrovių diktuojama „pažanga“ pralaužia bet kokias užtvaras. Joms nereikia nei jokių viešųjų konkursų, nei referendumų. Kalbant apie Guggenheimo-Ermitažo muziejaus atvejį, buvo galima prieš skelbiant architektūrinį konkursą, jei ne Tautos, tai bent jau Vilniaus savivaldybės Aplinkos apsaugos visuomeninės komisijos paklausti: tinka ar ne tokiam galingam statiniui žalioji Neries slėnio terasa? Vertindama Šnipiškių mikrorajono plėtros viziją mūsų komisija, be kitų kritinių pastatų, neigiamai atsiliepė apie bet kokių stambių ir daugiaaukščių objektų statybą žaliojoje zonoje tarp Konstitucijos prospekto ir Upės gatvės. Tačiau čia, „iškėlus“ per šimtą pačių pasodintų liepaičių, jau išaugo galingas dviejų korpusų architekto A.Ambraso suprojektuotas „Hansabanko“ (dabar „Swedbank“) daugiaaukštis. Kad „prestižinės statybos“ bus permestos į kitą Upės gatvės pusę, į patį Neries slėnį, net minties negalėjo būti.
Ir še kad nori, žiūri į paveikslėlį ir savo akimis netiki - plastikinė amfibija, lyg iš upės išropojusi didžiulė varlė, kaip buvus įsitaisė čia pat, ant kranto. Sakytume, dar gerai, kad ne daugiaaukštis. Bet ponai, vertinimo komisijos nariai, ar kas nors, be viso kito, pagalvojo apie proporcijas, apie statinio santykį su aplinka, su upe, jos pločiu. Ant vandenyno kranto, kaip Sidnėjaus opera, jis gal ir tiktų. Matyt, dešiniojo Neries kranto daugiaaukščiai atšipino bet kokį mastelio ir proporcijų pojūtį. Vienintelė viltis, jog tai tik dar vienas pinigų plovimo pokštas, kuriam valdžia neskirs žmonių pinigų, neskirs ir tokios vietos.
Rašytojas Romualdas Lankauskas tame pačiame „Kultūros barų“ numeryje, negailėdamas „komplimentų“ tai gigantiškai „sraigei“ su užrašu „Ermitaž-Guggenheim“, išvardija daugybę nepadarytų namų darbų ir skolų nacionalinei kultūrai, kurios nerūpi „globalizatoriams“. Nevardydamas ir nekartodamas tų skolų pasakysiu, kad ambicingieji fasadinio Vilniaus kūrėjai, desperatiškai ruošdami mūsų miestą būti Europos kultūros sostine ir, matyt, pertekę byrančių kaip iš gausybės rago Europos paramos pinigų, švaistydami juos prarado bet kokį saiko ir proporcijų pojūtį. Įsižiūrėkime į, sakytume, tobulai suprojektuotus baigiamo atnaujinti Gedimino prospekto mažosios architektūros elementus, šaligatvių nuolydžius, šiukšliadėžes ir visa kita - tiesiog sviestas sviestuotas, o specialiai nulieti šviestuvai - aiškiai per stori, lyg būtų atkeliavę iš Sankt Peterburgo Nevos prospekto. Atnaujintoje Rotušės aikštėje ir aplink ją šviestuvai žmoniškesnio dydžio, bet už tai atsigriebta priešais Šv. Kazimiero bažnyčią. Pasižiūrėkime, kaip ant jų sukabintos "liustros" šviečia vakare. Jau toks kičas! Užtat „bagota“, taip ir emanuoja eurais.
Taigi Gedimino prospektas, Rotušės aikštė, kavinių ir parduotuvių blizgesys Pilies gatvėje, o jai skersinių Skapo, Bernardinų, Šv. Mykolo ir Literatų gatvelių šaligatviai nušiurę ir išdūlėję, kanalizacijos dangčiai kaip senais „gerais laikais“ kartais dvokia silkių rasalu ar kuo nors panašiu, tas pats kvapas, irgi kaip senais gerais laikais, tvyro Vilniaus autobusų stoties tualetuose. Senamiestyje nekvepia, nes iš tikrųjų čia tualetų kaip ir nėra (belieka „daryti“, jei nevalia ant prezidentūros sienų, gal ant tų galingų šviestuvų?).
Štai čia ir atsimušam į esminį skirtumą tarp Vilniaus ir Linco. Šis miestas, kaip Europos kultūros sostinė, ruošiasi kitaip. Teko girdėti reportažą, kad Linco gyventojai ketina asmeniškai sutikti, globoti ir vaišinti svečius savo namuose. Ar tai įmanoma Vilniuje? Sovietinės statybos „blokuose“, kurių laiptinės užterštos, jų durys - išklerusios, o liftai dvokia šlapimu.
Bet užtat Vilniaus fasadas su mirgančiomis kazino reklamų ugnimis ir Europos aikštės daugiaaukščiais tviska kaip kokiame reklaminiame filme.
Vytautas Narbutas
