Mokosi kentėti
Aurimas ir Edvinas pernai Brazilijoje triumfavo irkluodami 200 metrų. Jie finišą pasiekė treti ir į Lietuvą parvežė bronzos medalius.
Rio de Žaneirio olimpinės žaidynės buvo paskutinės, kuriose dvivietės baidarės įveikė 200 metrų. Šios šiauliečių pamėgtos distancijos 2020-aisiais Tokijuje nebus.
„Tarptautinis olimpinis komitetas siekia, kad visose sporto šakose būtų lyčių lygybė – vienodas skaičius moterų ir vyrų varžybų. Baidarių sporto šakoje pridėta moterų rungčių ir panaikina vyrų. Taip išėjo, kad išbraukta ir mūsų distancija. Visi sakydavo, kad sprintas – pati įdomiausia, gražiausia žiūrovams rungtis. Tikriausiai tai – politinis klausimas ir stiprios federacijos, turinčios pajėgių ilgų nuotolių sportininkų, paėmė viršų“, – tv3.lt aiškino E. Ramanauskas.
Jam ir A. Lankui teko rinktis iš kelių variantų. Vienas jų – dvivietė baidarė ir 1000 metrų distancija. Vaikinai abejoja, kad šis pasirinkimas būtų geras, jo sėkmę įvertina dviem procentais iš šimto, mat abu baidarininkai – sprinteriai.
Taigi olimpiniai prizininkai sėdo į keturvietę ir varžosi 500 metrų nuotolyje. Kartu su jais – broliai Mindaugas bei Simonas Maldoniai.
„Labai sudėtingas iššūkis – susiderinti irklavimo technikas. Jau vien dviese būdavo pakankamai sunku, nes Edvinas vienaip irkluoja, aš kitaip. Kildavo daug ginčų, o dabar esame keturiese, tad ištobulinti sinchroniją yra pakankamai sudėtinga, – tv3.lt pasakojo A. Lankas. – Be to, kadangi nuotolis vos ne trigubai ilgesnis, beveik trigubai ilgesnis ir darbas. Anksčiau tiesiog susprogdavome ir arba pavykdavo iškovoti medalį arba ne. Dabar reikia išmokti kentėti. Tiksliau, prisiminti jaunių laikus, kai šią distanciją dviviete įveikdavome visai neblogai.“
„Kalbėti apie medalius kol kas neverta. Bandysime, stengsimės, pamatysime, kaip viskas susiklostys“, – šypsojosi Edvinas.
Lietuvos keturvietė savaitgalį Bulgarijoje vykstančiame Europos čempionate užėmė 14-ąją vietą.
Senojo žemyno pirmenybės – vienas pagrindinių šio sezono baidarininkų startų. Svarbiausias – pasaulio čempionatas rugpjūčio 23–27 dienomis Čekijoje.
„Šis sezonas – ne prioritetinis, o įvadinis. Tikrai nenusiminsime, jei jis nepavyks. Mūsų tikslas – patekti į 2020-ųjų olimpiadą. Tik įdėjus daug darbo per ateinančius sezonus, galima kažką pasiekti“, – mano Aurimas.
Ne auksinės ir ne šilkinės sąlygos
Vaikinai Europos čempionatui pastaruoju metu rengėsi Trakuose ir gimtuosiuose Šiauliuose. Sportininkai žiemomis vyksta į Portugaliją, Italiją, Kroatiją, Izraelį.
Aurimas bei Edvinas treniruojasi visiškai kitokiomis sąlygomis nei anksčiau. Vaikinai įprastai baidarėmis skrosdavo Šiauliuose esantį Talkšos ežerą. Tačiau žiemą jame ledų apklotas likdavo ilgiau nei Ventos upėje. Vos tik joje ledai išsisklaidydavo, A. Lankas ryte ir vakare sportuoti keliaudavo po 20 kilometrų – į Kuršėnus.
„Šių laikų niekada nepamiršime. Tik dėl jų pasiekėm tai, kas esame. Tikrai ne dėl auksinių ar šilkinių sąlygų. Niekas nebuvo padėta, atnešta. Viskas dėl mūsų noro“, – kalbėjo A. Lankas.
Jo dienos stovyklose prasideda veliau. Šiauliuose – 4.50 ryte.
„Treniruotė, darbas, treniruotė, šeima“, – savo įprastas dienotvarkes vardijo Aurimas.
31-erių vaikinas – ne tik sportininkas. Jis – vienos Šiaulių kredito unijų direktorius, o 2015-aisiais išrinktas į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą.
„Kaip viską spėju? Nežinau… Kažkaip susiderinu. Kartais juokauju, kad nė vieno darbo neatlieku tinkamai, – šmaikštavo A. Lankas. – Įpratau prie ritmo. Manau, per dideles pastangas viskas įmanoma.“
Aurimas ir porininkas Edvinas ne vienus metus treniravosi atskirai. A. Lankas gyveno Šiauliuose, E. Ramanauskas – Londone. Vaikinai susitikdavo stovyklose, pasitreniruodavo ir vykdavo į varžybas.
„Anglijoje dirbau, o treniruodavausi tada, kai turėdavau laisvo laiko. Sportavau be trenerio, vienas. Kartais prisijungdavo vietiniai veteranai, mėgėjai, bet jų lygis nekoks“, – pasakojo Edvinas.
Jis į Lietuvą grįžo 2013-aisiais. Tada vaikinai net neįsivaizdavo, kad 2016-aisiais lips ant olimpinės pakylos.
„Man olimpiada turbūt nuo dešimties metų buvo kažkas tokio, nepasiekiamo… Ją visą laiką stebėdavau. 2000-aisiais žiūrėjau turbūt visas Sidnėjaus olimpiados krepšinio rungtynes. Buvau ką tik pradėjęs irkluoti, naktimis keldavausi stebėti, kaip sekasi mūsų baidarininkams. Vieną naktį prabudau, laukiu ir, pasirodo, dėl didelio vėjo varžybos buvo nukeltos, – prisiminė E. Ramanauskas. – Į 2012-ųjų olimpines žaidynes Londone vykau kaip žiūrovas, pasigirti už savus. Net neatėjo tokia mintis, kad po ketverių metų pats būsiu olimpiadoje, o jei dar kas nors būtų pasakęs, kad tapsiu prizininku, būčiau sakęs: nebejuokauk.“
Dabar Aurimas ir Edvinas Šiauliuose vakarais treniruojasi kartu, šiokiadienių rytais – atskirai. Jei A. Lanko diena prasideda labai anksti, E. Ramanausko – vėliau.
Irklus laužė sporto funkcionieriai
Anksčiau Aurimo ir Edvino irklus laužė bei vandens į baidarę pylė sporto funkcionieriai.
Šiauliečiai į olimpinės atrankos varžybas nevykdavo, nors laimėdavo Lietuvos čempionatus. A. Lankas ir E. Ramanauskas likdavo už borto, o į įvairias varžybas keliaudavo kiti.
Kartą šiauliečiai kreipėsi į teismą, kuris baigėsi taikos sutartimi, sportininkams išmokėtos kompensacijos.
„Tada buvome labai entuziastingi bei labiau principingi. Galvojome, kad esame verti ir turbūt ne be reikalo. Kovojome už galimybę kaupti patirtį, – prisiminė A. Lankas. – Labai keista, kai dabartiniai sporto funkcionieriai ir kiti asmenys, kurie tada sakė, kad esame žemo lygio, sveikina su medaliais ir sako, jog mes – šaunuoliai.“
„Tuo metu mūsų federacijoje buvo tokie žmonės, kurie kenkė sporto šakai, nežiūrėjo į priekį, ateitį. Jie turėjo elitinius sportininkus, kurie gerai gyveno, kiti nebuvo įdomūs, – porininkui antrino E. Ramanauskas. – Pastaruosius šešerius metus situacija visai kitokia. Pasikeitusi valdžia rūpinasi kiekvienu jaunu sportininku. Dabar tokių problemų su atrankomis nekyla.“
Pavasarį šiauliečiams vėl teko nelikti nuošalyje – kovoti už savo ir kitų sportininkų rentas. Iki šiol nusipelniusiems atletams buvo skiriama 1,5 vidutinio darbo užmokesčio (šiuo metu apie 1 200 eurų) sudaranti renta. Pavasarį dydžius ketinta diferencijuoti, rentas gaunančių sportininkų skaičių sumažinti.
„Buvau vienas iniciatorių, kurie surašė konkretų laišką Prezidentei, Vyriausybei, Seimui, Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD). Tam tikros nuostatos, nurodytos įstatyme, prieštarauja daugumai teisės, konstitucinių principų. Jei žmogus iškovojo rentą tuo metu, kada ji buvo vienokia, po to ją dėl kažkokių priežasčių mažinti iš socialinės pusės neteisinga“, – kalbėjo A. Lankas, esantis ir teisės magistru.
Balandžio pabaigoje KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius tv3.lt sakė, kad „sportinininko tikslas turėtų būti tapti čempionu, o ne iškovoti rentą, mat sportas dėl jos nėra sportas“.
„Kai išgirstu politikų mintis, kad sportuojame dėl rentų ar esame pinigų vergai, nenoriu sutikti, – prieštaravo Aurimas. – Tokiais atvejais politikų paklausiu: ką jūs padarėte savo tautai, kad ją išgarsintumėte ir kada jūsų garbei kur nors gros himną? Dauguma tiesiog nieko neatsako ir užtyla amžiams.“
Gimtojoje bazėje – apgriuvę pastatai
Nuo bronzinės Rio de Žaneiro olimpiados praėjo beveik metai. Dabar baidarininkai suteikiamomis sąlygomis skųstis negali. Išskyrus gimtuosiuose Šiauliuose. Tačiau ten Aurimo ir Edvino pergalė dar labiau įsiūbavo senas kalbas apie vietos irklavimo bazės rekonkstrukciją. Turėtų būti skelbiamas konkursas dėl techninio projekto, kitąmet tikimasi gauti lėšų statyboms.
„Galbūt ir savivaldybės vadovai supranta, kad ketvirtam pagal dydį šalies miestui truputėlį gėda turėti tokį ežerą miesto centre ir ten laikyti 60-ies metų senumo apgriuvusius medinius pastatus“, – kalbėjo A. Lankas.
Šiaulių sporto mokykloje „Atžalynas“ daugelį metų dirba Aurimo tėtis – baidarininkų treneris Antanas Lankas. Po jo sūnaus pergalės irklavimo bazėje padaugėjo sportuojančių vaikų. Jiems itin sunkų kelią nuėję olimpiniai prizininkai duoda patarimų, įpėdinius ragina nenukabinti nosių.
„Treniruotėse mėgaujamės kiekviena minute. Džiugu, kad palaiko šeima. Ji pyksta, kai trims savaitėms išvykstu į stovyklą, bet tai praeina. Rezultatai rodo, dėl ko viskas daroma. Smagu, kai už savo aistrą esi apdovanojamas medaliais“, – šypsojosi E. Ramanauskas.
Aurimui ir Edvinui – po 31-erius metus. Kiek tęsis profesionalios olimpinių prizininku karjeros?
„Žiūrėsim, kaip kaulai, raumenys ir smegenys“, – juokėsi vaikinai.
