Naujoje šokiruojančioje knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“ po 15 metų tylos pirmą ir paskutinį kartą vienišu sprogdintoju vadinamas, 7 kartus iki gyvos galvos nuteistas samdomas žudikas Valerijus Januškevičius smulkiai dėsto, kaip tapo samdomu žudiku, apiplėšinėjo, šaudė ar prisidėjo grobiant žmones, reikalavo išpirkų iš ne visai sąžiningai pralobusių Lietuvos sostinės verslininkų.
Dabar 58 metus skaičiuojantis Valerijus Januškevičius su ginkluotais bendrininkais XX amžiaus paskutinį dešimtmetį (1992 – 1998 metais) anapilin nusiuntė 13 žmonių, dar kelis kėsinosi nužudyti. „Daugelis nusikaltėlių net ir po daugybės metų nelinkę pripažinti savo nusikaltimų. Kadangi nesu toks veikėjas kaip Henrikas Daktaras ar Sigitas Gaidjurgis, manau, kad man nėra ką prarasti, todėl atėjo laikas savo išpažintimi pasidalinti su visuomene”, – per vieną susitikimų su šiomis dienomis pasirodžiusios knygos autoriumi Lukiškių kalėjime kalbėjo V. Januškevičius.
Atskleidė aukų sąrašą
1995-ųjų gegužę vilnietis ėmėsi sprogdintojo amato ir tapo pačios žinomiausios visų laikų mūsų šalyje užsakytos žmogžudystės, kai šalia Vyriausybės rūmų Vilniuje susprogdino tuometį bankininką Rimantą Grainį, bendravusį su čečėnų mafijos atstovais, vieninteliu vykdytoju.
Įdomu, kad vėliau jis buvo sulaukęs užsakymų susprogdinti net senosios „Vilniaus brigados” veteranus ir tuomet įžūliai galvą kėlusių miesto gaujų lyderius. Tada į orą vienas po kito buvo pakelti ir garsiausių mafijos bosų automobiliai Maskvoje, kurioje knibždėjo nemažai mūsiškių nusikaltėlių.
Įsirašęs keliasdešimt valandų V. Januškevičiaus ir kitų iki šiol gyvų svarbiausių bylos liudytojų pasakojimų, sulaukęs daugybės laiškų ir apdorojęs didžiulės apimties kriminalines bylas, knygą parašęs žurnalistas suvokė, kad laikė tikrą informacijos bombą savo rankose.
Šokiravo milžinišku mastu
Tad kas išties buvo 1995-ųjų gegužės 26-osios vidurdienį pačiame Vilniaus centre, prabangiame „Mercedes-Benz“ automobilyje susprogdintas bankininkas Rimantas Grainis – sėkmingai iš banditų į verslininkus persikvalifikavęs asmuo ar banditas, kuris savo rankomis siekė valdyti banką?
„Žulikas-bankininkas. Juk istorija atskleidė, kad visų komercinių bankų steigėjai ir vadovai negalėjo atsispirti kriminalams ir visi jie savo veiklą baigė skandalingai”, – taip knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis” kalba vienas buvusių V. Januškevičiaus bendrų Genadijus Bazurinas. Vėlesniais metais jo parodymų dėka buvo identifikuotas tikrasis R. Grainio mirties užsakovas – kaunietis lenktynininkas Arvydas Albrechtas.
Nepaisant tamsių R. Grainio praeities dėmių, jo žūtis Lietuvos sostinėje sukėlė dar negirdėtą atgarsį – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio iki tol įvykdytų užsakomųjų nužudymų ne tik Vilniuje, bet ir visoje šalyje. Bene pirmą kartą kriminalinės policijos operatyvininkams teko skubėti į sprogimo vietą gatvėje pačiame sostinės centre.
Atrodė, šio nusikaltimo akiplėšiškumas juos vertė dar aktyviau imtis tirti šią užsakytą žmogžudystę.
Po R. Grainio laidotuvių surengtose šermenyse anų dienų verslininkai ir kriminalinio pasaulio autoritetai ne kartą svarstė: kas išdrįso surengti tokią žiaurią akciją?
Tikriausiai ne vienas kapinėse atsisveikindamas su R. Grainiu mintyse savęs klausė: kas kitas? Kieno eilė dabar? Kas užsako ne tik banditų, bet ir verslininkų žmogžudystes? Kodėl taip atsitiko, kad samdomi žudikai nuo kulkų persimetė prie galingų sprogmenų?
Klausimų buvo daug, bet tomis dienomis niekas negalėjo į juos atsakyti. Kaip ir niekam į galvą neatėjo mintis, kad tai galėjo padaryti tvarkingai šeimoje gyvenęs vilnietis V. Januškevičius. Deja, kaip parodė vėlesni įvykiai, tai nebuvo paskutinė užsakomoji žmogžudystė Lietuvos širdyje.
Apie sprogimą Vilniaus centre tą pačią dieną pranešė visos didžiausios pasaulio naujienų agentūros. Operatyviausiai apie įvykį informavo „Reuters“ agentūra. Ši žinia buvo išplatinta praėjus tik šiek tiek daugiau kaip valandai nuo sostinę sudrebinusio sprogimo.
Faktiškai visos agentūros savo pranešimuose pabrėžė, kad sprogimas įvyko vidurdienį pačiame Vilniaus centre, prie pat Lietuvos Vyriausybės rūmų. Tą pačią dieną Vokietijos DPA agentūra teigė, kad Vilniuje buvo jau keli automobilių sprogimai, kurie tikriausiai yra mafijos grupuočių tarpusavio kovos dėl įtakos rezultatas. Anot agentūros pranešimo, sostinėje dažnai gali išgirsti ir susišaudymų, o kartais sąskaitoms suvesti pasitelkiamos ir granatos. Vokietijos agentūra pažymėjo, kad pastaraisiais metais kriminogeninė situacija Lietuvos sostinėje jau buvo pagerėjusi.
ITAR-TASS agentūra informavo, kad nukentėjęs verslininkas buvo glaudžiai susijęs su Čečėnijos mafija.
Agentūra pranešė, kad R. Grainio ryšiai daug padėjo užmezgant draugiškus Čečėnijos ir Lietuvos santykius.
Alius iš Kauno
2000-aisiais liudydamas Vilniaus apygardos teisme V. Januškevičius atvirai išdėstė bankininko R. Grainio susprogdinimo planą. Jis prisipažino, kad tą dieną mieste išgirdęs sprogimą nesusilaikė ir pats nuėjo pažiūrėti: „Tačiau arti nėjau, nes ten filmavo aplinką“.
Nors teisėsaugininkams V. Januškevičius prisipažino susprogdinęs R. Grainį, tikrasis užsakovas vis dar nebuvo atskleistas. Tačiau bylą tiriančių pareigūnų užrašuose vis dažniau ėmė šmėžuoti veikėjas, vadinamas Aliumi iš Kauno. 2005-ųjų gegužės 26 dieną sukako lygiai dešimt metų, kai buvo įvykdytas didelį atgarsį šalyje sukėlęs R. Grainio susprogdinimas.
Tą dieną Vilniaus antrasis apylinkės teismas trims mėnesiams leido suimti garsų šalies automobilių lenktynininką, 2001 metų ralio maratono „Aplink Lietuvą” pagrindinio prizo – Prezidento taurės laimėtoją Alvydą Albrechtą, gimusį 1962-ųjų liepos 21-ąją Kėdainiuose.
Tąsyk vienam labiausiai patyrusių šalies ralio meistrų nugalėtojui skirtą taurę įteikė tuometis premjeras, jau velionis Algirdas Brazauskas.
Ne mažiau reikšmingas žingsnis R. Grainio žmogžudystės byloje buvo žengtas, kai su teisėsaugininkais gana aktyviai 2005-ųjų pradžioje pradėjo bendradarbiauti G. Bazurinas, anksčiau palaikęs ryšius su V. Januškevičiumi ir kitais jo bičiuliais.
„1995-ųjų balandžio mėnesį, po to, kai suorganizavau Gariūnų turgavietės direktorės G. Jurgaitienės apiplėšimas, per kurį ji buvo nušauta, su manimi susisiekė Zelionų grupuotės lyderis O. Lysenka, – 2005 metų vasario 5-ąją prokurorams kalbėjo G. Bazurinas. – Jis žinojo, kad verčiuosi tokiais nusikaltimais, todėl pasiūlė už užmokestį organizuoti stambaus verslininko R. Grainio nužudymą. Klausė, ar negalėčiau jo su- vesti su žmogumi, kuris tai galėtų padaryti. Jau šio pirmo pokalbio dėl nužudymo metu O. Lysenka nurodė, kad jis yra tik tarpininkas. Minėjo, kad nužudyti R. Grainį reikia ne jam, o vienam kauniečiui, vardu Alius.“
Su pasiūlymu nužudyti R. Grainį G. Bazurinas kreipėsi į kitą buvusį jaunystės laikų bičiulį Ivaną Matulevičių ir patarė jam pačiam susitikti su nužudymo užsakovu.
„Tačiau I. Matulevičius susitikti su O. Lysenka atsisakė, nurodė, kad visus klausimus dėl šio nusikaltimo padarymo spręs tik su manimi. Sutiko tarpininkauti tarp manęs ir tuo metu man dar nežinomo R. Grainio žudiko. Su juo apsitaręs I. Matulevičius nurodė, kad vykdytojas sutinka R. Grainį nužudyti už 10 000 JAV dolerių, o vėliau paprašė dar 2000 dolerių“, – sakė G. Bazurinas.
Suteikė leidimą žudyti
Rengiantis žmogžudystei G. Bazurinas iš O. Lysenkos sužinojo, kad nužudymo užsakovas Alius iš Kauno yra buvęs automobilių lenktynininkas, susijęs su Kauno nusikaltėliais, artimai bendrauja su R. Daškevičiumi-Daške, verčiasi spirito ir cigarečių kontrabanda. Be to, yra vienas Lietuvoje garsios įmonės akcininkų, turėjo partnerį kontrabandos versle, kuris 1995 m. mirė nuo kraujo vėžio.
„Kadangi pats buvau susijęs su nusikalstamomis grupuotėmis, žinojau tuo metu egzistavusią tvarką – norint nužudyti įtakingą asmenį, reikėjo gauti autoriteto leidimą, – prokurorams aiškino G. Bazurinas. – Manau, kad būtent dėl to – gauti leidimą nužudyti R. Grainį – 1995-ųjų gegužės antroje pusėje, prieš įvykstant pokalbiui su Aliumi dėl R. Grainio nužudymo, Alius, kurį atpažinau kaip A. Albrechtą, ir O. Lysenka vyko pas Daškę. Sprendžiant iš jų veiksmų, leidimą nužudyti R. Grainį iš Daškės jie gavo.“
Vėliau prisimindamas minėtą epizodą ilgametis prokuroras J. Laucius sakė: „R. Grainio atvejis – grynai mafijinis nužudymas, su leidimais žudyti iš aukščiau, su pasitarimais ir pan.“
Nors R. Grainio žmogžudystės byloje yra pakankamai duomenų, kad su H. Daktaro vyrais nuolat konkuravęs, tačiau vėlesniais kriminalinės karjeros metais juos gerokai pranokęs išskirtinėmis pažintimis ne tik tarp banditų, bet ir garsių verslo, sporto, kultūros žmonių R. Daškevičius bendrininkavo tyčiniame jo nužudyme, šioje byloje 2005-ųjų lapkričio 11 dieną ikiteisminis tyrimas Daškės atžvilgiu buvo nutrauktas.
Kaip žinoma, keletą metų anksčiau, 2001 m. lapkričio 24-osios vakarą, Daškė buvo nušautas Vilniuje, prie italų picerijos „St. Valentino”, esančios Trakų ir Vilniaus gatvių sankirtoje.
Sandoris kainavo gyvybę
Kalbėta, kad A. Albrechtą galutinai parklupdė jo pokalbis įkalinimo įstaigoje su policijos kontroliuojamu slaptuoju agentu. Remiantis bylos medžiaga, suėmus A. Albrechtą ir jam būnant įkalinimo įstaigoje, anoniminiam liudytojui Nr. 1 jis atvirai išdėstė R. Grainio nužudymo scenarijų.
Buvęs lenktynininkas nurodė, kad 1995 metais su V. Markevičiumi sudarė sandorį dėl didelio kiekio sviesto pirkimo. Užsitęsus sviesto realizavimui, iškilo problemų dėl pinigų – apie 150 000–200 000 dolerių – grąžinimo.
Ikiteisminio tyrimo tyrėjams A. Albrechtas minėjo, kad su R. Grainiu 1995-ųjų pavasarį buvo keletą kartų susitikęs Vilniuje ir Kaune, tarėsi dėl pinigų grąžinimo terminų, tačiau susitarimo šiuo klausimu nepasiekė.
Ralio meistras taip pat minėjo, kad šiame ginče dėl skolų grąžinimo dalyvavo ir O. Lysenka. Jis nurodė, kad A. Albrechtas pinigus, kurių reikalauja R. Grainis, perduotų jam.
Kadangi R. Grainis pinigų reikalavo atkakliai, O. Lysenka su vairuotoju nuvyko į susitikimą Kaune. Čia Zelionų veikėjas iš A. Albrechto ir išgirdo, kad nepavyksta susitarti su bankininku, todėl reikia skubiai organizuoti jo nužudymą.
Prokurorai nustatė, kad 1995 m. kovą tarp UAB „Era“ (kurios savininkas buvo V. Markevičius) ir SBA prekybos namų UAB „Animus“, atstovaujamos A. Albrechto, sudarytam kontraktui dėl sviesto pirkimo be R. Grainio žinios ir sutikimo buvo panaudota vilniečiui priklausanti įspūdinga pinigų suma – nuo 230 000 iki 280 000 JAV dolerių.
„Pagrindinis šio nusikaltimo motyvas – negrąžinta didžiulė skola. Dabar toks sandėris atrodo juokingas, tačiau tais laikais į Azerbaidžaną buvo gabenami lėktuvai sviesto, tai buvo rimtas biznis, – pasakojo bylą ištyręs prokuroras J. Laucius. – Pinigai, kaip sumanė SBA, dingo, todėl R. Grainis ėmėsi aktyvių žygių siekdamas juos susigrąžinti.”
12 metų tampymasis
Verslininko R. Grainio nužudymo užsakovas – A. Albrechtas. Tokį galutinį nuosprendį 2012 metų gegužės 8 dieną paskelbė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Taškas šioje byloje padėtas po septynerius metus trukusio teismų maratono, kurio metu kaunietis A. Albrechtas dukart buvo išteisintas, tačiau vėliau vėl nuteistas.
Aukščiausiojo Teismo galutiniu ir neskundžiamu nuosprendžiu A. Albrechtui skirta 8 metų nelaisvės bausmė. Pravieniškių pataisos namuose jis laikomas nuo 2011-ųjų rudens, kai apkaltinamąjį nuosprendį paskelbė Apeliacinis teismas.
Vilniaus apygardos teismas A. Albrechtą buvo nuteisęs dar 2006 metais. Tąkart jam buvo skirta 8 metai nelaisvės. Prokurorams ši bausmė pasirodė per švelni – jie nuosprendį apskundė. Skundus rašė ir pats nuteistasis. Aukštesnės instancijos teismas A. Albrechtą du kartus išteisino. Aukščiausiasis Teismas du kartus panaikino išteisinimą ir sugrąžino bylą Apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Kodėl ši byla teismuose taip buksavo? „Esu tvirtai įsitikinęs, kad A. Albrechtas visiems mokėdavo kyšius, todėl ir buvo priimami jam palankūs teismo sprendimai“, – kalbėjo G. Bazurinas.
Prokuroro J. Lauciaus teigimu, A. Albrechtas tiek per apklausas, tiek vėliau vykusiuose teismuose kategoriškai neigė, kad buvo prisidėjęs prie šio garsaus nužudymo.
Planavo nušauti
Knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“ autorius išklausęs V. Januškevičiaus pasakojimų apie jo padarytus nusikaltimus kartą tiesiai pasakė, kad bene įdomiausias iš jo surengtų sprogdinimų – R. Grainio atvejis. Tiek kriminalistikos, tiek technologine – originaliai pagamintos savadarbės bombos panaudojimo – prasme.
Tačiau V. Januškevičius šio atvejo, didžiulei žurnalisto nuostabai, nesureikšmino. Jis leido suprasti, kad jo kruvinoje biografijoje būta ir kur kas įdomesnių nusikaltimų.
V. Januškevičius teigė, kad už šį nusikaltimą gavo 8000 dolerių – 4000 prieš nusikaltimą ir lygiai tokią pat sumą atlikęs užduotį.
„Iš pradžių planavau jį nušauti, – prisimena Valera. – Namas, kuriame R. Grainis gyveno buvo judrioje vietoje, ten visada daug žmonių. Žinojau, kad jis važinėja ne vienas. Taigi nušauti R. Grainį buvo sunku, todėl nusprendžiau susprogdinti. Bet viską gerai apgalvojau: aplinkiniai asmenys, sprogęs automobilis galėjo susidurti su kitais automobiliais, todėl stengiausi padaryti taip, kad kuo mažiau nukentėtų niekuo dėti žmonės. Sprogmenį padariau kryptingo veikimo – sprogimo banga buvo nukreipta į automobilio vairuotoją.”
Nustebino pasirinkimas
„G. Bazurinas minėjo, jog reikia, kad R. Grainis nespėtų pasirašyti ar atiduoti kažkokių dokumentų. Vėliau, po sprogimo, G. Bazurinas mano akivaizdoje skambino mobiliuoju telefonu ir klausė, ar R. Grainis nespėjo pasirašyti ar kažkam atiduoti kažkokių dokumentų, popierių“, – tvirtino I. Matulevičius.
Išgirdęs tokias kalbas G. Bazurinas apstulbo ir pavadino jas prasimanymais.
„Po R. Grainio susprogdinimo ėmiau gailėtis, kad susidėjau su I. Matulevičiumi, nes jie su V. Januškevičiumi kaskart darydavo nęsamones: susitari vienaip, o jie padaro kitaip, – sakė G. Bazurinas. – Jam buvo aiškiai nurodyta, kad R. Grainį reikėtų nušauti, o ne sprogdinti. Tą dieną, kai jis buvo nužudytas, važiavau automobiliu šalia Seimo ir įsijungęs radiją išgirdau pranešimą, kad susprogdintas bankininkas R. Grainis.
Pamaniau, kad šitie veikėjai visai išprotėjo – sumanė susprogdinti pusę miesto. Nuvairavau iki I. Matulevičiaus namų. Iškart ėmiau reikšti priekaištus, kodėl jie pasirinko tokį pavojingą būdą atsikratyti nereikalingo žmogaus. Man iki šiol mįslė, kodėl Valera sprogdino R. Grainį. Gal jis norėjo eksperimentuoti, o gal šiaip nemąstydamas ėmėsi tokių veiksmų? Kai pamačiau, kad jie daro tokias nesąmones, nusprendžiau daugiau su jais nebedirbti. Kaip galima turėti bendrų reikalų su žmonėmis, kuriems vienaip sakai, o jie viską padaro antraip? Esu šventai įsitikinęs, kad jei jie iki šiol būtų nesučiupti, būtų spėję susprogdinti ir sušaudyti dar mažiausiai dvidešimt žmonių.”
TIK FAKTAI
424 puslapių knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”, kurioje išspausdinta daugiau kaip 80 unikalių iliustracijų, skelbiami anksčiau nepaviešinti duomenys ne tik apie V. Januškevičių ir jo gaujos narius, bet ir kitus garsiausius Lietuvos bei pasaulio sprogdintojus.
Ši knyga – tai trečioji žurnalisto D. Dargio knyga.
Autoriaus pirmos dvi knygos - „Tikroji Daktarų istorija” (2010 m.) ir „Kruvinasis mafijos maršrutas” (2011 m.) sulaukė milžiniško skaitytojų susidomėjimo. Abi išleistos tūkstantiniais tiražais. Šių knygų elektroninės versijos sulaukė sėkmės ir tarptautiniame internetiniame prekybos tinkle „iTunes / iBookstore”.
