Ne paslaptis, kad profesionaliems sportininkams stiprus psichologinis pasiruošimas yra toks pat svarbus kaip fiziškumas, ištvermė ir panašūs dalykai. Visgi, sporto psichologas Andrius Liachovičius teigia, kad šį aspektą didelė dalis atletų pamiršta, o kylančius psichologinius sunkumus tiesiog stengiasi nustumti į šalį.
Naujienų portalui tv3.lt psichologas papasakojo, kokios akimirkos sportininkams yra sunkiausios ir kaip įveikti kylantį spaudimą bei įtampą.
Pirmiausia įžvelgia minusus
„Dažniausiai, kai paklausiu sportininkų, ką tau duoda sportas, jie dažniausiai pirma vardina neigiamus dalykus, o apie naudą dažnai nesusimąsto“, – paklaustas, kokią naudą žmogui duoda sportas kalbėjo A. Liachovičius.
Psichologas sakė, kad tada, kai sportas tampa darbu, o aplink supa tik tokį patį profesinį kelią pasirinkę žmonės, pasimiršta fizinės veiklos pliusai. Būtent todėl, psichologas yra linkęs klausti, ką atletams sportas duoda be gerų rezultatų.
„Kai jie truputį atsitraukia nuo sporto, jie pastebi, kad savyje turi tą discipliną, valią, daugiau streso įveikos būdų ir pan. Bet kai sportuoja, jie dažniausiai mato tik tai, ką aukoja.“
Net ir suprantant sporto naudą, aukšto meistriškumo sportininkus persekioja psichologiniai sunkumai. Daugybės sirgalių, trenerių ar kolegų lūkesčiai kiekvienoms varžyboms ar rungtynėms kelia sportininkams nemažą stresą, tačiau A. Liachovičius papasakojo, kaip jį galima numalšinti.
„Dažniausiai sportininkams mes sakome, kad jie atkreiptų dėmesį, jog bijo to, kas dar bus ateityje. Ten, kur jie yra tuo metu, dažniausiai nieko nebijo, todėl reikia sutelkti dėmesį į tai, kur esi, į čia ir dabar.
Visada sportininkų klausiu: ar jūs bijote savo rankos, ar bijote savo kojos? Dažniausiai mes jų nebijome, bet baiminamės, koks bus viso to rezultatas, nes vis tiek viską daro sportininkų kūnai.
Jeigu reikia spirti kamuolį, mes juk žinome, kaip techniškai tai atlikti, įtempti koją, pėdą, bet galvojame, kur po to spyrio skries kamuolys. Kadangi mes negalime to nuspėti, tai pradedame dėl to nerimauti.
Dėl to prašome sportininkų sutelkti dėmesį tik į tai, ką daro mūsų kūnas ir po to tas stresas po truputį mažėja“, – sakė pašnekovas.
Už rezultatus svarbiau savijauta
Kaip ir visose kitose srityse, sporte taip pat yra neišvengiami ne tik pakilimai, bet ir nusileidimai. Visi sportininkai žino nesėkmės kartėlį, kad ir kaip trokštų džiaugtis puikiais rezultatais.
Nors daugelis po nesėkmingo starto ar rungtynių fokusuojasi į tai, kaip kitą kartą tai pakeisti, sporto psichologas sako, kad tai – „blogiausias tikslas, kurį galima išsikelti.“
„Mes turime kelti sau tikslą ne pagerinti rezultatą, bet pažiūrėti, kas mums padeda sumažinti jaudulį, kur sutelkiant mintis ir ką darant pagerėja mano pojūtis atliekant sportinę veiklą.
Dažnai sportininkų galvose galioja klaidingas įsitikinimas, kad pasiekus geresnį rezultatą jiems pagerės. Turi būti svarbu ne rezultatas, o tai, kaip aš jaučiuosi. Varžybos visada bus vienodos, o stresas tik didės. Nesvarbu, ar bus pasiektas geras rezultatas, ar blogas, stresas tik didės“, – sakė jis.
Žinoma, dėl prastų rezultatų dažnai kaltinami ne tik patys sportininkai, tačiau ir juos rengiantys treneriai. A. Liachovičius pastebėjo, kad treneriams kartais nerimas gali būti ir didesnis, nes jie negali atsidurti sportininko vietoje ir suprasti, kas yra gerai ar negerai.
„Dažnai treneriui kyla didesnis stresas, kai jis nebežino, ką galima padaryti. Sportininkas, kai atlieka veiksmus, žino, kaip veiks, turi daugiau informacijos apie save, žino, kas yra jo galvoje, o treneris – ne.
Kai jie nebegali nieko padaryt, jie pradeda apmąstyti galybę variantų galvoje, o tas, kuris daro, su tokia problema nesusiduria.“
Sirgalių priešiškumas gali ir padėti
Neretai komandinių sporto šakų sportininkai susiduria su milžinišku kitos komandos sirgalių priešiškumu. Nors tai pasitaiko ne visur, tačiau kai kada sportininkų link skrieja ir įžeidimai ar pašiepimai.
Paklaustas, ar toks faktorius gali lemti prastesnę sportininko savijautą ar blogesnius rezultatus, A. Liachovičius sakė, kad požiūris į tai yra labai individualus.
„Vieniems patinka didesnis palaikymas, kitus – skatina priešiškumas. Šis faktorius veikia labai skirtingai. Yra ne vienas krepšininkas, kuris yra pasakęs, kad jam priešiškas nusiteikimas labai patinka, nes jis skatina įrodyti, kad priešiškumo jie nėra verti.
Visgi, kalbant, ar svarbus toks sirgalių nusiteikimas, kyla klausimas, kur sportininkas sutelkia savo dėmesį. Ar jie girdi, kas yra aplinkoje? Be abejo. Ar jie gali kontroliuoti priešiškai nusiteikusius žiūrovus? Nelabai. Kam tada sutelkti energiją į tai, ko negalime kontroliuoti?“, – dėstė sporto psichologas.
Vengti psichologinių problemų negalima
Nors jau galima suprasti, kad psichologinis atsparumas yra tiek pat svarbus, kiek geras kūno parengimas, tačiau A. Liachovičius pabrėžė, kad tinkamą pasiruošimą sudaro iš viso keturios dalys: fizinis, techninis, taktinis ir psichologinis rengimas.
„Aukšto meistriškumo sportininkas negali pasirodyti aukščiau nei jo žemiausiai treniruota dalis. Jeigu mano fiziniai gabumai neleidžia pasirodyti aukščiau, tai aukštesnio rezultato ir nepasieksi. Lygiai taip pat ir su psichologija. Jeigu aš nesugebu susidoroti su savo stresu, tai čia ir bus mano riba, kiek man stresas leidžia pasiekti.
Žemiausiai treniruotas įgūdis iš šių keturių ir bus jūsų lubos svarbiausiuose startuose“, – aiškino specialistas.
Psichologas atkreipė dėmesį, kad psichologinis faktorius yra mažiau svarbus jauniems sportininkams, tačiau kylant karjeros laiptais jis tampa vis svarbesnis. Tiesa, net ir tada atletai jam skiria mažiausiai dėmesio.
„Jeigu, tarkime, turite netreniruoto bicepso problemą, tai tikriausiai eisite ir treniruosite būtent tą kūno dalį. Bet jeigu mes turime problemą su stresu, tai darome viską, kad stresas kažkur dingtų.
Mes nebandome treniruoti savęs strese, mes norime, kad ta situacija neįvyktų. Išeina juokinga situacija – fizinius dalykus mes sprendžiame tiesiogiai, o psichologinius bandome panaikinti.
Jeigu turėčiau jėgos trūkumą bicepse, tai pagal šitą logiką aš daryčiau visus pratimus išskyrus bicepsui, kad nejausčiau tos problemos, bet tai nereiškia, kad tas raumuo užaugs. Greičiausiai aš jį paslėpsiu po kitais raumenimis, bet žinosiu, kad jis vis tiek yra mano silpnoji dalis“, – sakė A. Liachovičius.
