Spektalyje vaizduojami dviejų kaimynystėje gyvenančių šeimų santykiai, kurie išlenda į dienos šviesą. Pjesė atskleidžia mums visiems suprantamą ir atpažįstamą žmonių santykių žiaurumą, parodo, kiek žmogui reikia, kad jis atsiskleistų. Šioje pjesėje pabrėžiamas konfliktų absurdiškumas, subjektyvumas, kuomet kalbama apie vaikus, nenoras nei girdėti, nei matyti, nei kalbėti.
Intelektuali pramoga
D. Kazlausko teigimu, aktorių komandos pasirinkta pjesė yra vertinga savo tema, istorija bei puikiu vertėjos Erikos Umos Domarkienės vertimu – adaptacija Lietuvos žiūrovams.
„Ši pjesė grąžina žmogų į teatrą – grąžina aktualias temas, įdomias visiems. Skaitant ją apima jausmas lyg skaitytumei V. Šekspyrą ar A. Čechovą“, – sako režisierius. Anot jo, prancūziško konteksto pjesė atskleidžia savotiškus Lietuvos visuomenės bruožus.
„Nemanau, kad Prancūzijoje socialinis statusas ką nors lemia. O Lietuvoje – lemia. Prancūzijoje užtenka būti žmogumi“, – spektaklio niuansus pažymi D. Kazlauskas. Jo nuomone šis spektaklis – tai intelektuali pramoga, priverčianti mąstyti.
„Apskritai negalima teatro talpinti į kokius nors rėmus. Arba yra gera istorija, tema arba – ne. Nėra komercinio ir nekomercinio teatro. Nėra tikro ir netikro teatro“, – sako jis.
A. Tamulytės nuomone šis spektaklis deklaruoja didžiąsias žmogaus moralines vertybes.
Pabaigą kiekvienas žiūrovas susikurs pats
„Mūsų gyvenimas sudėtingas, kasdien susiduria skirtingi požiūriai ir tikslai. Vadinasi, vyksta amžinas karas. Kur yra žmogus, ten visada bus karas – vienoks ar kitoks. Tačiau, režisuodamas šį spektaklį, aš pasirinkau poziciją žiūrovui nieko neatskleisti, neperduoti, neįpiršti. Noriu išlikti objektyvus, kad pasirinkti galėtų pats žiūrovas. Dėl šios priežasties be žiūrovo šis spektaklis niekada nebus baigtas, – aiškina D. Kazlauskas.
Režisierius sako, kad pabaigą kiekvienas žiūrovas susikurs pats – pagal savo išprusimą, patirtį, suvokimą. Vienam galbūt spektaklyje vaizduojama situacija pasirodys labai artima ir pažįstama, kitam, priešingai, – visiškai nesuvokiama, trečiam – galbūt komiška.
„Juk iš esmės visi žmonių santykiai, jų konfliktai yra labai komiški, jei pasižiūrėsi į juos iš šalies. Todėl ir ši pjesė tiek pat juokinga, kiek ir rimta“, – sako D. Kazlauskas.
Pjesė puikiai įvertinta visame pasaulyje
Spektaklis „Karo dievas“ statomas pagal talentingos naujosios kartos prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos 2006 metais parašytą pjesę „Skerdynių dievas“ („God of Carnage“). Kūrėja pagarsėjo ir tuo, jog būdama ir aktorė, ir dramaturgė, ir gera psichologė į teatrus atvedė net ir tuos žmones, kurie jame niekada nesilankė. Pasaulio kritikai jos kūrybą dažnai įvardina kaip aukso viduriuką tarp rimtojo ir pramoginio žanro.
Pjesė „Karo dievas“ buvo pastatyta, Ciuricho, Paryžiaus ir Londono teatruose. 2009 metais pjesė pasiekė ir Amerikos teatrų centrą – Brodvėjų, o vieną iš pagrindinių vaidmenų – Mišelį Uljė – vaidino TV serialo „Sopranai“ žvaigždė – mafijos bosas Jamesas Gandolfinis. Visi keturi spektaklyje vaidmenis sukūrę aktoriai buvo nominuoti „Tony“ apdovanojimams kaip „Geriausi pagrindiniai pjesės aktoriai“.
Praėjusiais metais pagal pjesę „Karo dievas“ lenkų režisierius ir scenaristas Romanas Polanskis sukūrė filmą „Carnage“ („Skerdynės“), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokios Holivudo žvaigždės kaip Jodie Foster ir Kate Winslet.
2009 metais pjesė triumfavo prestižiniuose Didžiosios Britanijos „Olivier“ apdovanojimuose, kur buvo pripažinta „Geriausia nauja pjese“. Geriausios vardą ji pelnė ir tais pačiais metais Niujorke vykusiuose kasmetiniuose „Tony“ apdovanojimuose.
Spektaklio „Karo dievas“ premjera įvyks vasario 16 d..