Tomas į „Atžalyno“ progimnaziją dirbti atėjo prieš 11 metų, baigęs specialiosios pedagogikos studijas Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultete. „Šiauliuose studijavo mano vyresnioji sesuo, ji džiaugėsi įdomia studijų programa, galimybe mokytis tokių neįprastų dalykų kaip daktilinė kalba, neurologija, psichopatologija ir pan. Tai mane labai sudomino, tebedomina iki šiol. Be to, rinktis pedagogo profesiją paskatino ir noras padėti žmonėms, įskiepyta pagarba mokytojui“, – sako pedagogas.
Pagalbos mokiniui vyresnysis specialistas šiuo metu teikia pagalbą dviejų mokyklų mokiniams – prie „Atžalyno“ progimnazijos prijungtas ir Zibalų pagrindinės mokyklos ugdymo skyrius. Kaip logopedas jis dirba su 30 mokinių, o kaip specialusis pedagogas – su 22.
Pasak T. Labanausko, įtraukųjį ugdymą abiejose mokyklose koordinuoja Vaiko gerovės komisija. Už sėkmingą specialiųjų poreikių turinčių mokinių įtraukimą į ugdymo procesą jis pats atsakingas tik iš dalies: „Žodžius „iš dalies“ paminėjau neatsitiktinai, nes mokykloje veikia bendroji įtraukiojo ugdymo sistema, kur funkcijos numatytos ir klasės vadovui, ir dalyko mokytojui, ir pagalbos mokiniui specialistui. Šie žmonės nuolat bendrauja tarpusavyje, aptaria specialiųjų poreikių turinčių mokinių pažangą, adaptacijos sunkumus.“
Specialiojo pedagogo pagalbos poreikis aptariamas su mokyklos mokytojais. Specialistas nuolat bendradarbiauja su pedagogais, klausia, kaip vaikui sekasi vienas ar kitas dalykas, ar jam pavyko įsisavinti ankstesnių pamokų temas. Jei nepavyko, temos kartu su specialiuoju pedagogu kartojamos.
„Kaskart matau realią situaciją. Dažniausiai vaikai pas mane ateina dėl mokymosi sunkumų, rečiau – dėl emocijų valdymo ar dėmesio koncentravimo. Nuolat bendradarbiaujame su socialine pedagoge, psichologe. Norint padėti vaikams, labai svarbus komandinis darbas“, – teigia Tomas.
Jo teigimu, sėkmingas įtraukusis ugdymas prasideda nuo planavimo: „Konsultuoju dalykų mokytojus bendrųjų mokymo programų pritaikymo ir individualizavimo klausimais. Rengiant pritaikytas programas, būtina didesnį dėmesį skirti ne tik mokinių ugdymosi sunkumams įvardyti, bet ir mokinių stiprybėms, išskirtinumui pabrėžti. Dažno specialiųjų ugdymosi poreikių turinčio mokinio kompensaciniai mechanizmai būna gana išlavėję ir gali suteikti daugiau pasitikėjimo ne tik mokiniui, bet ir pačiam mokytojui.“
Atsižvelgiama į stiprybes
Pašnekovas sako, kad labai svarbu atrasti kiekvieno mokinio stiprybes ir suteikti galimybių joms atsiskleisti. Kiekvienu atveju darbas su mokiniu būna individualus, specialisto siekis – kuo geriau pažinti kiekvieną vaiką.
„Kartais mokinių galimybės nustebina. Štai vienas berniukas, tylenis, augantis lietuviškai kalbančioje šeimoje, turintis rimtų socialinių, emocinių, tarties, mokymosi problemų, savarankiškai išmoko rusų kalbą – vien tik stebėdamas vaizdelius internete“, – pasakoja specialistas.
Tomas pasakoja, kad kartą mokinys nemokėjo lietuviškai įvardinti paveikslėlyje rodomos Lochneso pabaisos ir ją pavadino „Морское чудовище“ („Jūrų baidykle“). „Buvau labai nustebęs, kai į rusų kalba užduodamus klausimus mokinys sklandžiai ir rišliai atsakė rusų kalba. Vaikas noriai pasakojo apie šia kalba stebimų internetinių vaizdelių turinį ir „jutuberio“ karjerą, apie kurią svajoja. Taip pat mokinys užsidegęs pasakojo apie garso ir vaizdo įrašymo programas, aiškino, kaip jas reikia įdiegti bei jomis naudotis. Galiu pasidžiaugti, kad viena iš mokinio rekomenduotų programėlių sėkmingai naudojausi dirbdamas nuotoliniu būdu“, – šypsosi pedagogas.
Jo teigimu, ypatingų galių turi ir didelių ugdymosi poreikių bei autizmo spektro sutrikimo požymių turintys vaikai. „Vienas iš tokių mokinių pasižymėjo loginiu mąstymu ir gana gerais šachmatų žaidimo įgūdžiais, – pasakoja Tomas. – Kartą jis atėjo į mano kabinetą tada, kai čia buvo ypač aukštais mokymosi rezultatais pasižymintis mokinys. Pasiūliau abiem sužaisti šachmatų partiją. Vyko lygiaverčių priešininkų kova, kurią pirmūnas pralaimėjo. Tiek man, tiek abiem mokiniams tai buvo didelis siurprizas. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas nuoširdžiai didžiavosi savo pergale, o jo priešininkas suprato, kad intelektualiame žaidime už jį pranašesnis gali būti ir pagal pritaikytą programą besimokantis draugas.“
Pasak specialisto, labai svarbu pastebėti tas savybes ar gebėjimus, kurie kiekvienam vaikui padėtų labiau pasitikėti savimi. Jis pasakoja, kad progimnazijoje mokėsi iš užsienio grįžęs mokinys, kuris turėjo labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir buvo labai nedrąsus – vengė bendrauti su bendraamžiais. Pastebėjęs, kad ilgą laiką Didžiojoje Britanijoje gyvenęs berniukas puikiai, be akcento, kalba angliškai, T. Labanauskas nusprendė išnaudoti šį mokinio gebėjimą – per specialiąsias pratybas ar per pertraukas prašydavo jo žodžiu išversti lietuvišką tekstą į anglų kalbą.
„Pastebėjau, kaip prašvinta berniuko akys, kai jis gali padėti pagalbos prašančiam mokytojui, pademonstruoti kitiems puikius anglų kalbos įgūdžius. Taip jis pakilo bendraamžių akyse, geriau įsiliejo į jų gretas. Vien dėl šio gebėjimo mokinys pradėjo labiau pasitikėti savimi, puikiai integravosi į bendraamžių grupę“, – pasakoja Tomas.
Amžius
Persirgtos ligos
Vartojami vaistai
Jokios
Iššūkiai logopedo darbe
T. Labanauskas stengiasi padėti mokiniams ir dirbdamas logopedu. Pedagogo teigimu, logopedui labai svarbu matyti kiekvieno vaiko stiprybes, rasti netradicinių, individualių kalbos tobulinimo būdų.
„Vienam mokiniui, turinčiam fonetinę artikuliacinę dislaliją, sunkiai sekėsi įtvirtinti garso „r“ tarimą rišliojoje kalboje. Dėl to vaikas kaskart darėsi vis nekalbesnis, nustojo ruoštis logopedijos pratyboms. Per vienas pratybas sužinojau, kad mokinio aistra – kompiuterinių algoritmų kūrimas ir testavimas. Paprašiau jo man paaiškinti esminius algoritmų kūrimo principus. Tai padaryti jis turėjo pabrėždamas „r“. Visą užsiėmimą mokinys dėstė man sunkiai suvokiamus terminus, demonstravo „paprasčiausias programos funkcijas“ ir puikiai įtvirtino šio garso tarimą rišliojoje kalboje“, – tikina logopedas.
Pasak jo, dažnai specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams trūksta ir dėmesingumo, jie nedrausmingi, tekstus skaito ignoruodami skyrybos ženklus ir „nukąsdami“ žodžių galūnes. Tokioms problemoms šalinti logopedas siūlo vadinamąjį vaidmenų sukeitimą, kai mokinys atsiduria mokytojo vietoje. T. Labanauskas pasakoja, kad su mokiniais prieš užsiėmimą aptaria, kas yra geras mokinys ir geras mokytojas, kokiomis savybėmis jie pasižymi, kalbasi apie bendravimo stilių, diktuojamo teksto tempą, aiškumą ir rišlumą. Aptaria ir savybes, kurios piktina, liūdina tiek mokytoją, tiek mokinį. Pamoką padalija į dvi lygias dalis.
„Pasiūlau mokiniams pagal sudarytą eilę užimti mokytojo kėdę ir mokytojiškai padiktuoti diktantą. Didžiausias efektas pasiekiamas tada, kai naujasis „mokytojas“, neaiškiai ištaręs žodį ar žodžio galūnę, pastebi, kad mokiniai liaujasi rašyti diktantą, pradeda sukinėtis, aiškintis tarpusavyje, ką padiktavo mokytojas, – pasakoja T. Labanauskas. – Tada „mokytojas“ būna priverstas tekstą diktuoti atsakingiau. Po kiekvieno tokio apsikeitimo vaidmenimis aptariame mokytojo ir mokinių įspūdžius. Pastebėjau, kad šis būdas efektyvus tiems specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, kuriems bendraamžių nuomonė ypač svarbi. Taip mokiniai paprasčiau priima bendraamžių kritiką ir adekvačiau į ją reaguoja.“
T. Labanausko teigimu, kad logopedo ir specialiojo pedagogo darbas būtų sėkmingas, reikia įvairių mokymui bei ugdymui būtinų priemonių. Jis pasidžiaugia, kad „Atžalyno“ mokyklos vadovai pasirūpina moderniausiomis naujovėmis – jis gali naudotis interaktyviąja lenta, skirtingomis relaksacinėmis, koordinacinėmis priemonėmis. Tai – didelė paspirtis mokiniams ir pedagogui.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
