Pastarųjų dienų žiniasklaidoje mirga antraštės apie žinomo atlikėjo Edmundo-Mundžio Štengerio ir jo žmonos Violetos Štenger šeimyninę dramą, kuomet moteriai po atviro interviu vienai televizijos laidai teko atremti vyro įniršį, kurio rezultatas – rimti kūno sužalojimai ir nuolatinis stresas. Pramogų pasaulyje šis skandalas greitai įgavo porą labai skirtingų pavidalų – vieni atlikėjo kolegos suskato smerkti mušeiką, kiti – atvirkščiai – negailėjo aštrių pasisakymų apie žmoną, kuri neva viešai išdžiaustė šeimos skalbinius.
Veikiausiai bus iškelta dar ne viena versija apie tai, kas paskatino žinomą moterį prabilti apie tamsiąją šeiminio gyvenimo pusę, bet akivaizdu, kad tai padaryti jai prireikė daug drąsos.
Pirmą žingsnį žengti labai sunku
Viešosios įstaigos „Moters pagalba moteriai“ projektų vadovė ir socialinė darbuotoja Ernesta Butkuvienė, paklausta, kokių gyvenimo aplinkybių priverstos moterys dažniausiai kreipiasi į pagalbą teikiančias organizacijas, sakė: „Dažniausiai skambina ar apsilanko ištiktos krizės moterys: komplikuoti, kriziniai santykiai, patiriamas smurtas, netektys.“
Apie tai, kodėl apie patiriamą smurtą moterys dažniau linkusios nutylėti, pašnekovė sakė: „Nors dabar apie patiriamą smurtą kalbama drąsiau, pradėti tai daryti nėra paprasta. Labai sunku į viešumą iškelti tas problemas, su kuriomis susiduriama šeimoje ar artimojoje aplinkoje. Labai ilgas procesas, kol žmogus išdrįsta atvirai prabilti apie savo situaciją, patirtis, nes pirmą žingsnį žengti yra labai sudėtinga.“
Pasiryžusių nesitaikstyti nereikia skubinti
Paklausta, kodėl vis tik dažniau moterys pasirenka kitą kelią – tylėti ir laukti, kol galbūt vieną dieną kas nors pasikeis, E. Butkuvienė sakė: „Tai ne viena priežastis, bet keletas jų: baimė ir gėda. Jaučiama ir kaltė. Dažni atvejai, kuomet smurtą patiriančios moterys pačios save kaltina, kad neva tai išprovokavo. Būna atvejų, kai moterys apie tai, kas vyksta šeimoje, neišdrįsta prisipažinti net patiems artimiausiems žmonėms.“
Lietuviai nuo seno labai „puoselėja“ tradicijas, ir ne paslaptis, kad vis dar esama nuomonių – „jei muša, vadinasi myli“ arba „taip turi būti, nes prieš šimtą metų taip buvo. Į klausimą, ar bendraujant su smurtą patyrusiomis moterimis tenka išgirsti ir tokių „argumentų“, pašnekovė sakė: „Pasitaiko įvairiausių atvejų. Žinoma, mūsų mąstymą veikia tam tikri iš praeities atėję kultūriniai dalykai, bet tokį mąstymą nors ir po truputį, bet būtina keisti. Labai svarbu, kad žmogus pasiryžtų nors pirmam žingsniui – kreiptųsi pagalbos, ir tuomet jau galime ką nors daryti. Būna atvejų, kuomet atrodo, kad pirmieji žingsniai žengti, bet žmogus nėra pasiryžęs eiti toliau, tad pagalbą teikiantys specialistai turėtų jausti, kokia yra situacija, ir primygtinai pokyčių neskubinti – žmogus turi pats prie to prieiti.“
Pagalba turi būti kompleksinė
Kalbėdama apie kompleksines pagalbos priemones smurtą patiriančioms moterims, pašnekovė sakė, kad užsienio šalyse pagalbos tokioms moterims sistema veikia kompleksiškiau, o dažnai ir pačios valstybės požiūris į šią problemą yra kur kas rimtesnis. „Žinoma, Lietuvoje taip pat yra gerų pokyčių – nuo praėjusių metų gruodžio vidurio, bet tai tik pirmieji žingsniai, tad vargu, ar problema spręsis greitai. Šioje srityje daug ir aktyviai dirba nevyriausybinės organizacijos, bet labai svarbu, kad pagalba būtų gerai organizuota ir sistemiška, tiek iš valstybinių, tiek iš nevyriausybinių institucijų.
E. Butkuvienė, paklausta, ar jos darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kuomet pagalba smurtą kenčiančiai moteriai buvo suteikta laiku ir iš esmės pakeitė esamą situaciją, sakė: „Tokių atvejų tikrai buvo, tik etikos sumetimais nesinorėtų šių istorijų detalizuoti. Orientuojamės į kompleksinę pagalbą – socialinę, teisinę, psichologinę, turime galimybę apgyvendinti smurtą patyrusias moteris – labai svarbu, kad žmogui nereiktų sugrįžti į aplinką, kurioje jis patiria smurtą, ir kartu turi būti suteikiama proga „atsitraukti“ ir ramiai pamąstyti, kokiu keliu toliau norėtų eiti. Labai svarbu neskubėti priimti sprendimus: kai žmogus ilgą laiką patiria smurtą, sprendimo priėmimas taip pat užtrunka ilgesnį laiką.“
Žinomų moterų istorijos – padrąsina
Ne viena žinoma moteris dalyvavo socialinėse akcijose, kurios ragino visuomenę rimtai reaguoti į smurto šeimose problemą. Į klausimą, ar vieši žinomų moterų pareiškimai ir prisipažinimai padeda kovoti su šia problema ir įkvepia tas moteris, kurios kenčia smurtą šeimose, sakė: „Tai, kad žmogus pasiryžta ir apie savo išgyvenimus papasakoja viešai, svarbu ir jam pačiam, ir kitiems smurtą patiriantiems žmonėms. Tai yra tarsi pastiprinimas pasiryžti kalbėti.“
Į klausimą, ką patartų moterims, kurios kenčia smurtą ir kol kas niekur nesikreipė, specialistė sakė: „Jei jaučiate, kad priėjote tam tikrą ribą ir norite ką nors savo gyvenime keisti, taip ir padarykite. Yra daug įvairių organizacijų, kurios gali jums padėti judėti savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi keliu. Svarbiausia – išdrįsti keisti situaciją“.
Taip pat skaitykite:
Apie smurtą garsenybių šeimose: nuo įžeidinėjimų iki bauginimų
