Apie prekybos žmonėmis atvejus, tėvus, kurie savo vaikų ieško visą gyvenimą, vaikų pabėgimus iš namų, suaugusių dingimo be žinios priežastis – interviu su Dingusių žmonių šeimų paramos centras vadove Natalja Kurčinskaja.
Ar tiesa, kad dingimo atvejų daugėja? Kiek Lietuvoje per metus dingsta žmonių, kokia dalis iš jų –vaikai?
Aš negalėčiau atsakyti, ar daugėja, kadangi statistika svyruoja. Jei, pavyzdžiui, 2018 metais paieškos registre turėjome 4166 užregistruotus asmenis, o iš jų vaikų buvo 3046, tai 2020 metais dingo 3096 asmenys, iš jų 2278 vaikai.
2021 metais iš viso buvo dingę 2243 žmonės (užregistruoti paieškos registre, žmonės, dėl kurių kreiptasi į policiją), iš jų 1575 vaikai, kadangi buvo kovidas, vaikų bėgimas iš namų buvo apribotas, dėl to ir atvejų sumažėjo dvigubai.
O 2023 metais iš viso paieškos registre buvo užregistruoti 2870 asmenų, iš jų – 2212 vaikų. Tai ta statistika svyruoja, o kad daugėja tų atvejų, tai nepasakyčiau, bet, aišku, norisi, jog tų atvejų būtų mažiau, ypač vaikų. Tiesa, jei tas pats vaikas pabėga dešimt kartų, tai jis bus dešimt kartų toje statistikoje.
Kiek dažni tokie atvejai, kai asmuo dingsta ir neatsiranda? Kokia pagalba tada suteikiama artimiesiems?
Daugiausiai tokie atvejai būna susiję su dingusiais suaugusiais žmonėmis. Jie gali būti įtraukiami į prekybą žmonėmis ir neturėti galimybės apie save pranešti. Taip pat suaugęs žmogus turi teisę pats save pradanginti. Ir nors tam dingusiajam 30 ar 40 metų, tėvai vis tiek jų ieško visą gyvenimą, kreipiasi į policiją. Tokių atvejų priežastys dažniausiai būna nesutarimai šeimoje.
Buvo toks įsimintinas atvejis, kai mama nenuleido rankų ir savo vaiko ieškojo keturis metus. Ji kreipėsi ir į mus, sakė, kad ji ieškos visą gyvenimą. Jos suaugęs sūnus dingo Didžiojoje Britanijoje, mes pradėjome visais kanalais jo ieškoti ir suradome tą žmogų. Jis buvo įkalintas ir jis nusprendė šios žinios nepranešti šeimai, nes tai įstatymai leidžia.
Tai yra labai daug liūdnų atvejų, kai nežinome, kur asmenys yra. Tai dažniausiai tėvai savo vaikų ieškos visą gyvenimą, kol bus gyvi. Dingusių šeimoms visada teikiame psichologinę pagalbą, ypač jei dingsta vaikas. Prisimenu, mūsų kolegė naktį tris valandas kalbėjo su mama, kurios vaikas iš namų pabėgo pirmą kartą. Mama vaiką augino viena pati, tai jai buvo labai didelis stresas. Paskui tas vaikas buvo surastas, bet artimųjų būsena tokiais atvejais būna siaubinga.
O kokios pagrindinės priežastys, kodėl dingsta vaikai? Dėl nesutarimų šeimoje, mokykloje?
Dažniausiai tai būna tiesiog maištas. Kartais bėga dėl to, nes nori laisvės, gali bėgti ir dėl nesutarimų šeimoje, dėl labai griežtų reikalavimų. Yra tokių atvejų, kai vaikai bijo grįžti namo, kadangi gavo blogą pažymį ir bijo bausmės. Na, tai tikrai yra labai liūdna.
Tėvai turi kalbėtis su savo vaikais. Aš visada kitus raginu prisiminti save, gi daugelis paauglystėje buvo maištininkai. Aš irgi buvau maištininkė. Turime rasti tą bendrą kalbą, kad vaikai su tėvais dalintųsi viskuo. Tai yra labai sunku, bet dėl vaiko gerovės to reikia. Vaikas yra asmenybė ir tėvai turi tą suprasti. Tiesa, situacija gerėja, dažniau vaikai dabar bėga iš globos namų.
Tiesa, tėvai dabar nelaukia nė minutės, skambina į policiją iškart, kai pastebi, kad vaikas dingo. Tas yra sveikintina. Aišku, kai kurie tėvai nesikreipia, nes bijo, ką kiti pagalvos.
Buvo vienas atvejis, kai šeimoje mama su savo pilnamete dukra pykosi ir ji dingo. Man iškart kilo įtarimų, kad su mama kažkas negerai, ji sakė man, kad dukrą visada sekdavo ir dingimo dieną pamatė lyg žinutes, kuriose kažką apie nusižudymą minėjo. Ta mama man sakė, kad dukra specialiai taip padarė, jog mama pasinervintų. Aš ją raginau būtinai kreiptis į policiją, o ji manęs prašė niekam nieko nesakyti, nepranešti policijai, nes ką gi pasakys giminės? Ir taip išėjo, kad tą mergaitę vėliau rado pasikorusią miške.
Mes akcentuojame, kad koks skirtumas, ką žmonės pagalvos, svarbiausia yra rūpintis savo šeima ir vaikais, todėl skatiname iškart kreiptis į policiją tokiais atvejais. Dėl policijos darbo – žmonės turi pasitikėti, policija tikrai ieško. Tikrai ieško. Nėra taip, kaip anksčiau, kad jei nepareis tris dienas ar savaitę, tada ieškos. Dabar policija ieško iškart nuo pranešimo gavimo. Tik primename, kad policijai nereikia trukdyti dirbti. Iš kitos pusės, jei asmuo neatsiranda kokį mėnesį, tai reikia policijai priminti, jog ieškotų ir toliau.
Žmonės dažnai klausia, kodėl kai kurių asmenų paieškai pasitelkiami savanoriai, o kitų ne. Paaiškinkite, kokiais atvejais pasitelkiami savanoriai, o kokiais ne?
Sutikite su manimi, kad tokie savanorių susitelkimai prasidėjo neseniai. Nebuvo anksčiau tokių pas mus, tai prasidėjo nuo Mykolo dingimo. Dingusios devynmetės irgi ieškojo savanoriai.
Nepamirškime, kad savanoriai gali ir trukdyti paieškai, juos kartais reikia net tramdyti, nes kai kurie ateina girti ir panašiai. Paskutinis atvejis, kai dingo trylikametė, ten irgi susitelkė savanoriai.
Dingusios 13-metės ieškojo labai daug žmonių, tačiau po savaitės ji rasta pas draugę. Kodėl tokios situacijos išvis atsitinka? Ar būna, kad dingusius žmones priglaudžia kiti iš artimo rato ir nepraneša policijai?
Aš nežinau, ar kažkas iš tėvų gali slėpti tą informacija, jei yra paskelbta paieška. Gal draugės namuose tėvų nebuvo, mes šito nežinome, gal tėvai buvo kažkur išvykę.
Vaikai visada už vaikus, mes jaunystėje galėjome pasislėpti ir apgauti, tai tas pats yra ir dabar, bet keista, kad penkias dienas jos nerado, kol buvo pas draugę. Tokias situacijas būtina pranešti, gi vaikas dingo. Tačiau mes nežinome, kaip ten viskas įvyko.
Reikia tik akcentuoti – būtina bendrauti su vaikais. Tėvai dažnai supranta problemas tik tada, kai vaikas pabėga. Kiekviena šeima ir vaikas yra rizikos grupėje.
Nuvilnijus rezonansinių nusikaltimų bangai, pavyzdžiui, kai sausio mėnesį buvo pagrobta devynmetė, dalis visuomenės išsigando, negalėjo patikėti, kad tokių atvejų būna ir Lietuvoje. Kalbant apie pagrobimo atvejus, kiek tai dažna problema Lietuvoje?
Kad vaiką įsodintų į automobilį ir išvežtų per prievartą, tai beveik nėra tokių atvejų. Kitas reikalas yra tada, kai patys tėvai grobia. Tėvas ir mama pykstasi, vyksta skyrybos ir jie negali pasidalinti vaiko. Yra baisu, kai tėvai pešasi tarpusavyje, o vaikas tampa auka. Čia baisūs ir tie įstatymai, kad kiekvienas gali tą vaiką kankinti, siekiant keršto antrai pusei.
Būna, kad tėvai išveža vaikus į kokią Kombodžą, pas mus kreipiasi, nes negrąžina vaiko. Buvo istorija, kai viena moteris susidėjo su afganistaniečiu. Ji turėjo vaiką iš pirmos santuokos ir du vaikus nuo to afganistaniečio. Mama atvažiavo pas tą afganistanietį su vaikais ir vaikų pasiimti atgal negalėjo, kadangi tėvas yra afganistanietis, o anyta parašė pareiškimą, kad ją ta lietuvė apvogė, tai ta moteris buvo uždaryta į kalėjimą. Lietuva nieko negalėjo padaryti. Paskui vaikas iš kitos santuokos galėjo grįžti į Lietuvą, o mama dabar gyvena viešbutyje ir negali išvykti iš šalies, nes iškart areštuos.
Sutuoktiniai negalvoja apie vaikus tokiose situacijose, kad gali būti pasekmės, gi vaikai gali ir pabėgti, neduok Dieve, kažkas jiems atsitiks ir tada tėvai kaltins save. Tai turime iš karto žiūrėti į ateitį.
O kalbant apie nusikaltimus, seksualinį išnaudojimą, prekybą žmonėmis, ar šios problemos išties didžiulio masto Lietuvoje?
Dėl seksualinio išnaudojimo – turėjome tokį atvejį, kai septyniolikos metų mergina pamelavo mamai, kad vyksta nakvoti pas draugę, o po to ryte eis į mokyklą. Iš mokyklos ji negrįžo, mama iš karto mums paskambino, pasakė, kad ji turėjo draugą. Tas draugas jai pasiūlė važiuoti į kelionę, į Ispaniją. Ta mergaitė turėjo leidimą, nes sportavo, vykdavo į konkursus, turėjo tėvų leidimą vykti į užsienį. Tam vaikinui, su kuriuo išvyko, buvo lyg ir devyniolika metų.
Mama pranešė policijai, policija nustatė, kad jie Ispanijoje. Egzistuoja Europos dingusių vaikų karštosios linijos numeris 11600, kuri skelbia paiešką, jei vaikas dingęs užsienyje. Europos Sąjungoje labai rimtai žiūrima, kai dingsta nepilnametis. Mes iškart ten pranešėme, visą parą sėdėjome ir sekėme, kas bus toliau. Įsijungė prokuroras ir išsiuntė pranešimus, merginos nuotrauką į visus viešbučius. Gavome pranešimą, kad nepilnametė yra prie Portugalijos sienos kažkokiame hostelyje. Ten jau ir vyrų kažkokių yra, jau lyg ir vestuvės kažkokios planuojamos, buvo ją planuojama išvežti į Portugaliją supažindinti su kažkokiu vyru. Tai iš karto policija buvo išsiųsta, tie vyrai – areštuoti, o mergina buvo grąžinta į Lietuvą. Tačiau čia vienetiniai tokie atvejai, tai tikrai nėra masiška.
Nepamirškime, kad yra ir organizuota prostitucija, tai ten yra labai daug suaugusių lietuvių. Mes bendradarbiaujame ir su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, su organizuota prostitucija yra palaida bala. Ten nusikaltėliai viską tvarko.
Tačiau kalbant apie vaikus, jei yra įtarimas, kad vaikas galimai užsienyje, tai mes per „Amber Alert“ tikrai galime paskelbti dingusiojo nuotrauką ir panašiai. Raginame imtis visų priemonių. Jei vaikas negrįžo kelias valandas, kreipkitės į policiją ar į mus, o šiaip palinkėčiau, kad su vaikais ir paaugliais rastumėte bendrą kalbą, tada ir dingimų bus mažiau.
