Kaip pasakoja Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė, merginos, kurios buvo parduotos prostitucijai, dažnai būna praradusios tikėjimą savimi ir kitais. Nukentėjusiosios mano, kad joms padėti niekas negalės, nes dažnai jos jau nuo vaikystės patirdavo smurtą ar prievartą, tačiau pagalbos nesulaukdavo.
Kaip teigia J. Juškevičienė, nukentėjusioms reikalinga ne tik skubi krizinė pagalba, kai suteikiamas stogas virš galvos ar neatidėliotinos sveikatos paslaugos, bet ir parama įsitvirtinant darbo rinkoje. Tačiau net taikant ilgalaikę pagalbą apie ketvirtadalis moterų vis dėlto grįžta atgal prie prostitucijos.
2011 metais policija išaiškino 33 atvejus, kai moterys iš Lietuvos buvo parduodamos užsienyje verstis prostitucija. Tačiau teigiama, kad šie duomenys nėra tikslūs, realiai jų apskaičiuoti neįmanoma, nes prekyba žmonėmis yra latentinis – išoriškai nematomas – nusikaltimas.
Kas daroma „Caritas“ centre, kad nuo prekybos žmonėmis nukentėjusios merginos vėl integruotųsi į visuomenę?
Mūsų pagalba susideda iš trijų etapų. Pirmiausia suteikiame skubią krizinę pagalbą: kai nustatomi patys būtiniausi poreikiai, kalbama su žmogumi, analizuojama jo situacija, atkreipiamas dėmesys į dalykus, kurie būtiniausi. Tai gali būti saugus būstas, neatidėliotinos sveikatos paslaugos, nukreipimas pas gydytojus ar į ligoninę. Galbūt reikalinga materialinė pagalba, nes žmogus gali atsidurti tokioje situacijoje, kai neturi ką valgyti, neturi kuo rengtis.
Kai krizinė pagalba suteikiama, kalbama su socialiniu darbuotoju ir sudaromas planas, ką reikia žmogui daryti toliau, kad jis galėtų integruotis į visuomenę ir gyventi savarankiškai. Šiame etape yra teikiamos socialinio darbuotojo ir psichologo konsultacijos. Padedama susirasti teisininką, jei, pavyzdžiui, mergina duoda parodymus policijoje dėl prieš ją įvykdyto nusikaltimo. Tada žiūrima, kokios paslaugos yra reikalingos: padedame susitvarkyti dokumentus ir pan. Priklausomai nuo merginos ar moters situacijos, svarstoma, ką daryti toliau: ar tęsti mokslus, ar lankyti kvalifikacinius kursus, registruotis Darbo biržoje ir ieškotis darbo.
Dažnai moterims pavyksta įsidarbinti. Kartais, jei nukentėjusioji yra mama, auginanti tris mažus vaikus, susirasti darbą jai yra sunku, tokiu atveju mūsų darbo tikslas bus tai, kad ji leistų vaikus į darželį.
Kartais mes siekiame atstatyti nukentėjusiosios ryšius su šeima.
Kaip bandoma atkurti tuos ryšius su artimaisiais?
Paprastai prostitucija šeimos ryšius suardo, nes merginos nenori atskleisti to, kas joms atsitiko. Merginos vengia bendrauti, jos jaučia gėdą, negali pasipasakoti artimiesiems. Ir paprastai tos merginos, kurios patenka į prostituciją, dažniausiai būna iš tokių šeimų, kur tarpusavio ryšiai yra sutrūkinėję. Dažnai jos neturi artumo savo šeimose.
Bet jeigu neįmanoma tų ryšių atstatyti, galbūt pavyksta surasti naujus ryšius: pavyzdžiui, jei mergaitė blogai jautėsi tėvų šeimoje, kartais pavyksta atrasti tetą ar močiutę, kuri ją globos. Ir tai jau yra žingsnis integracijos į visuomenę link.
Kiek merginų kreipiasi į „Caritas“ centrą?
Pagalbos kreipiasi vienetai. Yra kelios priežastys, dėl kurių tos merginos niekur nenori kreiptis: jos jaučia gėdą dėl to, kas įvyko, jaučia atstūmimą, bijo pasmerkimo ir paniekos. Ir tos merginos, kurios patenka į prostituciją, prieš tai būna patyrusios daug problemų: nesėkmės mokykloje, psichologinės problemos, tėvų nepriežiūra ir smurtas. Didžioji jų dalis yra patyrusios seksualinę prievartą.
Ir daug kartų, kai joms reikėjo pagalbos, merginos jos nesulaukė. Tokiu atveju žmogus susitaiko, kad niekam nerūpi. Dauguma mano, kad pagalbos ieškoti yra beprasmiška. Jos yra praradusios tikėjimą savimi ir kitais, todėl yra labai svarbus psichologų darbas atstatyti tą tikėjimą.
Daugelis merginų yra pripažįstamos nukentėjusiomis ikiteisminiuose tyrimuose, teismuose nagrinėjamose bylose ir jos duoda parodymus. Iš vienos pusės tai padeda merginai užtikrinti saugumą, kad nusikaltėliai yra sustabdyti, areštuoti arba po teismo pasodinti į kalėjimą. Iš kitos pusės tai trukdo integracijai į visuomenę, nes mergina yra priversta nuolat prisiminti, kas įvyko, kol vyksta tas visas procesas. O procesas vyksta mažiausiai metus laiko. Tačiau mano praktikoje nebuvo tokio atvejo, kad per metus būtų išnagrinėta byla. Ir visą tą laiką mergina turi lankytis policijoje, dalyvauti teismo posėdžiuose, prisiminti visus dalykus. Ji bijo sakyti darbdaviams, dėl kokių priežasčių turi važiuoti į teismą.
Kol mergina dalyvauja tame teisiniame procese, socialinio darbuotojo konsultaciją, pagalbą stengiamės užtikrinti.
Kiek merginų, gavusių pagalbą integruojantis į visuomenę, grįžta atgal į prostitucijos liūną?
Tikslių paskaičiavimų mes neturime, tačiau apytikriai ketvirtadalis merginų grįžta į prostituciją. Pagalbos žmogui reikia labai ilgai, jei žmogus ilgą laiką patyrė smurtą ir kentėjo nuo įvairių problemų, tai pusmečio pagalbos neužtenka. Kad tokios merginos reabilituotųsi, reikia 2–5 metų pagalbos, joms ilgai reikia konsultacijos ir palaikymo. Be to, nutinka visokių dalykų: atrodo, viskas gerai, mergina įsidarbino, vaiką leidžia į darželį, situacija stabili, bet staiga įvyksta etatų mažinimas ir ją atleidžia iš darbo. Tokie dalykai neretai pastumia grįžti atgal į prostituciją. Nauja krizė, naujos rimtos problemos kartais sprendžiamos senais žinomais būdais.
Kaip merginos yra užverbuojamos prostitutės darbui?
Esminė schema – surasti moterį iš pažeidžiamos aplinkos: skurdžiai gyvenančią, tarkim, mergaitę, besipykstančią su tėvais ir pabėgusią iš namų, merginą iš globos namų, moterį, kuri vartoja narkotikus. Sulaukiama moters silpnumo akimirkos, pavyzdžiui, moters, kuri gyvena skurdžiai, vaikas susirgo ir ji neturi pinigų vaistams, ir tokiu momentu moteriai pateikiamas pasiūlymas. Kartais netgi tiesioginis pasiūlymas dirbi prostitute. Viskas priklauso nuo merginos pažeidžiamumo.
Žinau iš savo praktikos, kad, tarkim, mergina, kuri gyveno globos namuose ir iš ten išėjusi susirado vaikiną, persikraustė gyventi pas jį. Iš pradžių vaikinas buvo švelnus ir ja rūpinosi, vėliau pradėjo gerti ir smurtauti, vesti draugus, kurie ją prievartaudavo. Mergina kentė smurtą ir prievartą, iš jos buvo atimami pinigai. Tada vienas iš to vaikino draugų jai pasiūlė važiuoti į užsienį dirbti prostitute, sakė, kad ten jos niekas nemuš ir ji bent pavalgyti gaus. Tokiu atveju mergina iš dviejų blogybių renkasi mažesnę.
Kartais merginoms tiesiog siūlo darbą užsienyje. Kartais vaikinai verbuotojai apsimeta draugais ar įsimylėjėliais, įgauna merginos pasitikėjimą ir siūlo važiuoti kartu į užsienį aplankyti draugų, atostogauti ar neva verslo reikalais.
A. Jakubonytė
