Vaida Pilibaitytė, LRT Radijo laida „Vienkartinė planeta“, LRT.lt
Specialistų duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį žmonių, sergančių endokrininės (hormoninės) sistemos ligomis, Lietuvoje padaugėjo dvigubai. Įtariama, kad to priežastis gali būti medžiagos, naudojamos tokiuose įprastuose gaminiuose, kaip plastikiniai indai, kosmetikos priemonės, grindų danga, drabužiai bei žaislai.
Nevyriausybinės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas Lietuvoje“ cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė sako, kad dažnai viena pavojinga medžiaga turi visą neigiamų savybių rinkinį. Ji yra linkusi kauptis organizme ir siejama ne tik su hormoninės sistemos pažeidimais, bet ir su vėžiniais susirgimais. Taigi išvada viena – šių medžiagų visai nereikėtų naudoti.
Patikrinti visų gaminių neįmanoma
Prieš kelerius metus organizacija inicijavo vienus pirmųjų apžvalginių tyrimų – buvo ieškoma pavojingų cheminių medžiagų Lietuvos aplinkoje, sąvartynuose, pramonės įmonių ir buitinėse nuotekose. Viena iškalbingiausių projekto išvadų buvo ta, kad pavojingų cheminių medžiagų iš namų ūkių į aplinką patenka ne mažiau nei iš pramonės įmonių.
Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto mokslininkė dr. Jolita Kruopienė dalyvavo apibendrinant surinktą medžiagą ir teikiant rekomendacijas pavojingų medžiagų valdymo tobulinimui. Pasak jos, padėtį apsunkina tai, kad pačios įmonės ne visuomet žino, kokias galimai pavojingas medžiagas naudoja, o pakeisti jas saugesnėmis ne visuomet turi galimybių.
Nuo 2007 m. Europos Sąjungoje veikianti cheminių medžiagų rizikos valdymo sistema įpareigoja gamintojus prieš tiekiant į rinką medžiagas pateikti informaciją apie tai, kad jos nekenkia žmonių sveikatai ir aplinkai. Sudaromi draudžiamų, ribojamų, taip pat didelį susirūpinimą keliančių medžiagų sąrašai, kurie nuolat atnaujinami atsižvelgiant į atliekamus tyrimus ir besikeičiančias technologijas.
Pasak Aplinkos apsaugos agentūros Cheminių medžiagų skyriaus vedėjos Linos Dunauskienės, pramonė sparčiai vystosi, uždraudus vieną medžiagą, ji nebūtinai pakeičiama saugesne, o patikrinti visų iš ne ES šalių importuojamų gaminių neįmanoma. Be to, įrodyti žalą sveikatai ir aplinkai prireikia daug laiko.
„Kita problema ta, kad poveikis sveikatai, ypač aplinkai, pastebimas ne per vieną dieną. Tai ilgalaikiai procesai. Žmonėms galbūt aktualiau tai, kas vyksta šiandien – ar aš pavalgęs, ar man šalta, o ne tai, kad, pažaidus su žaislu, kuriame buvo ftalatų, vėliau pasireiškia problemos dėl nevaisingumo“, – pastebi L. Dunauskienė.
Vartotojai per mažai reikalauja iš importuotojų
Valstybinė ne maisto produktų inspekcija atsakinga už daugiau kaip 30 gaminių grupių saugos kontrolę. Nors kasmet ištiriami keli tūkstančiai gaminių ir nemaža dalis pašalinama, cheminis pavojus – tik vienas iš rizikos veiksnių.
Atliekant gaminių bandymus, tiriamos tik kai kurios cheminės medžiagos. Nors daugiausia pažeidimų nustatoma iš turgaus atrinktuose gaminiuose, jų tiriama mažiausiai, o internetinės prekybos kontrolė nevykdoma visai.
„Nė viena ES valstybė narė nepasakys, kad tikrina visus 59 draudimus, nes draudime yra ne po vieną cheminę medžiagą. Be to, yra draudimų, susijusių ne vien su vartotojui skirtais produktais, pavyzdžiui, tai gali būti dažai, skirti laivams“, – sako Gaminių kontrolės skyriaus vedėja Skirmantė Ambrazienė.
Inspekcijos patirtis rodo, kad pastaraisiais metais tendencijos panašios: pažeidimų nemažėja, o daugiausia nesaugių gaminių importuojama iš Kinijos. S. Ambrazienės manymu, taip yra dėl to, kad importuotojai per mažai domisi vežamų prekių sudėtimi, o ir vartotojai per retai to reikalauja.
„Kinija jau daug metų yra ta pati kilmės šalis. Bet tai tik dar kartą parodo verslininkų, kurie nežinodami ar nenorėdami žinoti reikalavimų, įveža šias prekes iš trečiųjų šalių, neatsakomybę. Manau, kad vartotojai irgi turėtų prisiimti dalį atsakomybės pirkdami produktą. Pirmiausia – skaityti etiketę“, – pabrėžia specialistė.
Ekologijai reikia daug pastangų ir lėšų
Spaustuvinius dažus gaminanti UAB „Veika“ užsimojo sukurti žaliavą, kuri pakeistų tapetams naudojamą toksišką plastifikuotą polivinilchloridą, dažnai vadinamą tiesiog PVC ir naudojamą grindų dangose, dušo užuolaidose bei kituose plastiko gaminiuose.
Bendrovės direktoriaus pavaduotojas technologijoms Aleksejus Etinas sako, kad polivinilchloridas šiandien nėra klasifikuojamas kaip pavojinga medžiaga, o kenksmingesnis yra plastifikatorius. „Jis nėra chemiškai sujungtas su polivinilchloridu, todėl gali laisvai migruoti iš plastiko. Tai reiškia, kad, jei jūs pirštu prisiliečiate prie plastifikuoto polivinilchlorido tapetų, ant piršto lieka sluoksnis plastifikatoriaus“, – aiškina A. Etinas.
Jis pripažįsta, kad šiandien gamyboje naudojamos didelį susirūpinimą keliančios medžiagos, tačiau yra ir tokių plastifikatorių, kurie tapetuose leidžiami, bet draudžiami kitur, todėl, žiūrėdami į ateitį, gamintojai jų atsisakė patys.
Pasak verslininko, rinka nuolat reikalauja ekologiškesnių sprendimų, tačiau neretai sunku rasti alternatyvą, kuri būtų patraukli tiek kainos, tiek kokybės požiūriu: „Pavyzdžiui, tapetai, pagaminti iš paprasto popieriaus, nėra patrauklūs, dažai nėra atsparūs, o pačių tapetų kokybė prastesnė. Tam, kad pakeistum vieną medžiagą kita, dažniausiai reikia visiškai pakeisti technologiją. O tam reikia daug pastangų ir pinigų.“
Kuriamas naujas plastikas, palyginti su dabar naudojamu, yra kur kas patrauklesnis ekologijos požiūriu. „Poliolefinas, palyginti su polivinilchloridu, yra ekologiškesnis plastikas, nes neturi chloro, jį galima deginti ir gana lengvai perdirbti. Polivinilchloridas nesuyra tūkstančius metų, o poliolefinai, priklausomai nuo sudėties, ilgiausiai yra 150 metų (kai kurie – tik kelerius)“, – pasakoja A. Etinas.
Nors privalumų naujosios medžiagos turi daugiau, bendrovės atstovas mano, kad greičiausiai praeis dar dešimtmetis, kol naujasis aplinkai mažiau kenkiantis plastikas pakeis didžiąją dalį rinkoje dominuojančio PVC. Tiek laiko reikia, kad būtų pakeistos technologijos.
Nėra kompleksinio požiūrio
Tarptautinio projekto „Pagalvok, kai perki“ komiškuose filmukuose iš skardinės išsiveržę dažai nuskraidina dažytoją į orą, indų ploviklis nugraužia nuo indų dažus, žaislas paverčia vaiką kačiuku ir panašiai.
Be jokios abejonės, dauguma kasdien naudojamų cheminių medžiagų nesukelia tokio ūmaus neigiamo poveikio. Galbūt būtent dėl to daugelį žmonių sunku įtikinti atidžiau skaityti įprastų gaminių etiketes ir gerai pagalvoti, ar būtina naudoti kelis skirtingus valiklius, o kiekvieną pirkinį dėtį į atskirą plastikinį maišelį tik todėl, kad jis nekainuoja.
Iš tiesų šiandien ta pati medžiaga gali būti draudžiama žaisluose ir maisto gaminių pakuotėse, ribojama kosmetikos gaminiuose ir leidžiama tapetuose ar automobilių detalėse. Tokia sistema neįvertina rizikos, kuri kyla dėl to, kad kasdien naudojame daugybę gaminių, kurių sudėtyje yra įvairių cheminių medžiagų ir mus veikia savotiškas jų kokteilis.
„Jei mes per gyvenimą gautume minimalų tų medžiagų kiekį, mūsų organizmui nieko neatsitiktų. Bet iš tikrųjų mūsų aplinka labai įvairi, daiktų daug, todėl mes susiduriame su daugybe cheminių medžiagų, – sako L. Stančė. – Taip pat ir yra su kosmetikos priemonėmis. Niekas neįvertina, kiek jų panaudojame per dieną, per pusmetį, per gyvenimą. Dabar dar nėra kompleksinio požiūrio.“
Dažnai nusveria socioekonominė nauda
Ekspertė L. Stančė taip pat pastebi, kad pavojingos medžiagos dažnai naudojamos kaip priedai, skirti suteikti gaminiams patrauklų kvapą ar spalvą, arba prailginti jų galiojimo laiką.
Atsakydama į dažną klausimą, kodėl šios medžiagos nėra uždraustos visai, ji atkreipia dėmesį, kad šiandien pavojingų cheminių medžiagų naudojimas reglamentuojamas pagal jų naudojimo sritį, o ne galimą poveikį sveikatai ir aplinkai.
Taip pat, sako L. Stančė, atsižvelgiama ne tik į rizikos veiksnius, bet ir į tai, ar socioekonominė nauda nusveria galimą riziką, kiek svarbus gaminys, jei medžiagos nėra kuo pakeisti: „Pavyzdžiui, tokia yra medžiaga, naudojama plastikinių maišelių, kuriuose laikomas perpiltas kraujas, gamybai. Pakaitalo nėra, o turėti kraujo atsargų daug svarbiau, negu šios medžiagos atsisakyti vien dėl to, kad kažkiek jos iš maišelio patenka į kraują.“
Taigi, kol pramonė, mokslininkai ir politikos formuotojai ieško būdų, kaip apibrėžti kriterijus gaminiuose naudojamų naujų pavojingų medžiagų rizikai įvertinti ir suvaldyti, specialistai rekomenduoja mums patiems domėtis gaminių sudėtimi ir stengtis atsisakyti tų, kuriuose yra tokių medžiagų.
Cheminės medžiagos, kurių reikia vengti
L. Stančė primena, kad ftalatai – kvapikliai, naudojami kosmetikoje, kūno priežiūros priemonėse arba buitinės chemijos gaminiuose, ir siūlo vengti kosmetikos ir buitinės chemijos gaminių, ant kurių parašyta „Parfum“ ar „Fragrance“, nes tai greičiausiai ne natūralios kilmės kvapas.
„Dažniausiai, jei kvapikliai natūralios kilmės, gamintojas deda žvaigždutę (išgauta iš eterinių aliejų). Kai kurie ftalatai kvapo neskleidžia, bet turi tokį patį neigiamą poveikį ir dažniausiai jų yra minkštos plastmasės gaminiuose – lėlėse, žaisluose, pridedamuose prie žurnalų norint privilioti vaikus“, – įspėja L. Stančė.
Antra vengtinų medžiagų grupė, pasak ekspertės, – parabenai. Tai konservantai, dažniausiai dedami tam, kad kosmetika būtų apsaugota nuo mikrobų, pailgėtų jos galiojimo laikas, būtų galima laikyti lentynoje ir pan.
„Ne visi parabenai turi neigiamą poveikį – trumpos grandinės parabenai dažniausiai šiai grupei nepriskiriami, bet labai sunku įsiminti pavadinimus, nes jų be galo daug. Todėl pagrindinė taisyklė – rinktis produktus be parabenų. Dabar parabenai labai dažnai keičiami fenoksietanoliu. Bet jo poveikis toks pats neigiamas, todėl žiūrėkite, kad fenoksietanolio kosmetikos priemonėse taip pat nebūtų“, – pataria ekspertė.
Ką reiškia gaminių ženklinimas
Specialistė taip pat ragina atkreipti dėmesį į gaminių ženklinimą. Plastiko gaminiai žymimi raidėmis ir skaičiais, kurie gali padėti įvertinti jų pavojingumą. Pavojingiausiu laikomas PVC, žymimas trejetu. Jo sudėtyje yra daug chloro ir kitų priedų, todėl jis sunkiai perdirbamas ir degdamas išskiria toksiškus junginius.
Apskritai, ypač maistui, saugiau naudoti vienetu, dvejetu, ketvertu ir penketu žymimas pakuotes, nes jos neturi kenksmingų priedų ir yra lengviau perdirbamos.
L. Stančė taip pat pataria įsiminti patikimų ekologiškų ženklų pavadinimus ir aklai nepasitikėti užrašais „bio“ ir „eko“: „Šiaurės šalių gulbė ir ES gėlė – du patys paprasčiausiai įsimenami ženklai. Norint juos gauti, reikia įvykdyti gana griežtas sąlygas. Tas ženklelis gali būti tiek ant sauskelnių, tiek ant tekstilės gaminių, tiek ant kosmetikos arba buitinės chemijos produktų.“
Nemažai naudingos informacijos ir lietuvių kalba jau galima rasti internete. Vienas tokių šaltinių – svetainė www.pagalvok.lt.
Be kita ko, čia yra paprastų receptų, kaip iš paprastų sudedamųjų dalių pasigaminti saugių valymo priemonių. Pavyzdžiui, 1 puodelis vandens ir 3 puodeliai sodos puikiai atstoja šveitimo pastą. Langus ir veidrodžius valyti galima 1 litre vandens išmaišius 2 arbatinius šaukštelius maistinio acto. O pridegusius ir riebaluotus paviršius valo soda ir citrinų sultys.
Tačiau bene paprasčiausias ir pigiausias būdas sumažinti riziką yra vadovautis principu „mažiau yra geriau“. „Iš cheminių medžiagų esame sudaryti visi, jos aplink mus yra, tarp jų – ir sintetinės, ir pavojingos cheminės medžiagos. Tai neišvengiama. Mano siūlymas būtų nedidinti jų kiekio, naudotis naujomis technologijomis protingai ir įvertinti galima naudą bei galimą pavojų“, – pataria cheminių medžiagų ekspertė L. Stančė.
