LRT radijo laida „Aktualijų studija“, LRT.lt
Savižudybių skaičius šių metų pirmąjį pusmetį, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, išaugo beveik penktadaliu. Specialistai ieško atsakymo, kas lemia šį padidėjimą. Viena iš versijų – žinomo žmogaus savižudybė, viešojoje erdvėje sukėlusi nemažai diskusijų. „Žmonės turi teisę diskutuoti [...], bet yra tam tikros ribos“, – pabrėžia psichiatras Dainius Pūras.
Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje nusižudė 557 asmenys. Didžiausias savižudybių skaičiaus augimas fiksuotas balandžio ir gegužės mėnesiais. Pastebima, kad viešojoje erdvėje tuo metu buvo gausu informacijos ir diskusijų apie aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybę.
„Prieš kelis metus buvo pastebimas tam tikras [savižudybių skaičiaus] mažėjimas – buvo pasiekta nedidelė simbolinė pergalė: pirmąkart buvo mažiau nei tūkstantis savižudybių per metus. Tai irgi dideli skaičiai, jei lygintume su kitų Europos valstybių vidurkiu. Dabar mes vėl matome padidėjimą“, – LRT radijo aktualijų laidoje „Aktualijų studija“ atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras.
Specialistas sako, kad iki šiol neatsakyta į klausimą, kas lemia savižudybių skaičiaus didėjimą šiuo metu, bet prasitaria, kad viena iš hipotezių – skaičių galėjo padidinti garsaus žmogaus savižudybė, apie kurią nemažai rašyta viešojoje erdvėje.
Kaip pabrėžia Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto prodekanas doc. dr. Evaldas Kazlauskas, psichologai pataria nedetalizuoti savižudybės atvejų – pateikti minimalią informaciją ir jos nedramatizuoti bei neromantizuoti.
– Pone E. Kazlauskai, kodėl žymaus žmogaus mirtis skatina kitus žmonės elgtis taip pat? Kodėl nusprendžiama neieškoti pagalbos?
– Psichologai žino, kad savižudybės yra užkrečiamos ir didelis informacijos kiekis apie savižudybes gali turėti įtakos žmogaus sprendimui nusižudyti ar ne.
Labiausiai pažeidžiami yra tie žmonės, kurie jaučiasi panašūs į tą asmenį, kuris nusižudė. Taip pat labai svarbu, kaip yra pateikiama informacija viešojoje erdvėje apie savižudybę.
– Kokias žurnalistai darė klaidas išaiškėjus faktui, kad nusižudė aktorius V. Šapranauskas?
– Lietuvos psichologų sąjunga labai greitai, iškart po V. Šapranausko savižudybės, išplatino informaciją, kaip būtų tinkama nušviesti savižudybes viešojoje erdvėje. Tikrai džiugu, kad dalis žurnalistų į tai įsiklausė.
Psichologai rekomenduoja pateikiant informaciją apie savižudybę jos nedramatizuoti, neromantizuoti, nepateikti savižudybės detalių. Nes kuo daugiau [detalios informacijos] pateikiama, kuo labiau romantizuojama, tuo didesnis yra užkrečiamumo pavojus.
– Pone D. Pūrai, sakykite, kodėl kyla poreikis romantizuoti?
– Savižudybė yra egzistencinė, filosofinė problema. Žinoma, žmonės turi teisę diskutuoti apie gyvenimo prasmę ir pan., bet yra tam tikros ribos.
Specialistai žino, kad daugelis žmonių, kurie buvo apsisprendę nusižudyti, juos išgelbėjus to [pakartoti] jau nebenorėjo.
Dažniausiai tai yra impulsas, dėl to daugelis valstybių, vykdančių prevencines priemones, renkasi tokias, kurios Lietuvoje daug kam atrodo juokingos: paaukština turėklus, kad nebūtų galima nušokti, arba sumažina vaistų pakuotes, kad negalėtum tiek [daug vaistų] nusipirkti. Bet tai yra prasminga, nes žmogus nebėgs nusipirkti to vaisto [kitur] arba neieškos, kur dar kitur jis galėtų nušokti. Jis pamatys, kad jo planas nepasisekė, ir eis namo. Ir tai nereiškia, kad jis tą ar kitą dieną vėl bėgs žudytis.
Kai yra depresija, kai yra didžiulis dvasinis skausmas, negalima pasakyti, kad žmogus apsisprendė ir tai yra jo šventa teisė. Reikia labai atsargiai filosofuoti [ta tema]. [Filosofinės diskusijos] turi prasmę, bet reikia žinoti, kur sustoti.
Konkrečiai po V. Šapranausko savižudybės buvo labai daug tokių... Teko skaityti, kad tai žmogaus apsisprendimo reikalas, o jau kai žmogus apsisprendžia, tai niekas negali [pakeisti jo sprendimo] arba nėra galimybių jam sutrukdyti.
Tai yra netiesa.
– Pone E. Kazlauskai, o Jūs kaip manote?
– Savižudybių priežastys yra labai įvairios: tiek socialinės, tiek psichologinės. Tačiau beveik visada už savižudybės slypi koks nors didžiulis dvasinis skausmas. Ir mes, psichologai, žinome, kad savižudybė labai siejasi su nevilties jausmu. Neteisybės jausmas, tam tikras nusivylimas, neviltis yra labai susiję su savižudybe.
Mes galbūt galime galvoti apie mūsų šalies istorinę raidą ir tai, kas vyko XX amžiuje, kas, kokios priežastys lėmė tai, kad labai padidėjo savižudybių skaičius. Greičiausia tai yra susiję su tam tikrais nusivylimais ir dalies visuomenės neviltimi.
– Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių Europoje – tai vienas didžiausių skaičių pasaulyje. Yra ir kitų posovietinių valstybių, tad turbūt negalime visko nurašyti savo istorinei patirčiai. Kas mus kaip tautą išskiria šiuo klausimu?
– E. Kazlauskas. Man būtų labai sunku apibendrinti [ir teigti], kad Lietuva yra kažkuo ypatinga, bet yra ir kultūriniai ypatumai. Mes žinome, kad savižudybėms įtaką daro tam tikros nuostatos į pačias savižudybes. Lietuvoje yra atlikta įvairių grupių, taip pat ir politikų, tyrimų dėl nuostatų apie savižudybes. Tyrimų rezultatai rodo, kad nuostatos apie savižudybes yra gana palankios, jei lygintume su kitomis Europos valstybėmis, t.y. Lietuvoje tam tikros grupės galvoja, kad tai galėtų būti vienas iš problemos sprendimo būdų.
Taip pat mūsų neseniai atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje maždaug kas šeštas žmogus susiduria su savižudybe. Tai gana dažnas reiškinys. Ir kuomet susideda tai, kad tai yra dažnas reiškinys, kad yra gana teigiamos nuostatos ir yra tam tikras nusivylimas, tuomet tam tikras priežasčių derinys gali turėti įtakos tam, kad savižudybių padaugėja.
– D. Pūras. Ne tik Lietuvoje, bet visame Europos Rytų regione yra [savižudybių] epidemija. Ir iki šiol tęsiasi šis liguistas atsakas į pasikeitusią situaciją. Kovojome už laisvę, bet kai ji atėjo, paaiškėjo, kad daug žmonių yra nepasiruošę laisvės situacijoje gyventi. Žmonės palūžta. Tą tuštumą visų pirma užpildo alkoholis, kuris veikia kaip pasekmė ir kaip priežastis. Sunku [šiuos dalykus] atskirti – galima pasakyti, kad priežastis, bet gali būti ir pasekmė, nes žmonės girtauja. Tai yra, kaip viena klausytoja pavadino, dvasinio silpnumo pasekmė. Galima pavadinti ir taip.
Galima sakyti, kad žmonės jaučiasi palūžę, jaučiasi nevykėliais, tuomet naikina save alkoholiu ar kitais būdais. Visa tai suvokus turime suprasti, kad yra ir priešnuodžiai – yra būdų, kaip vaikus ir jaunimą ugdyti, kad jie būtų atsparūs. Kitaip sakant, kad jie suvoktų, jog patys atsako už savo gyvenimą ir mokytųsi gyventi laisvėje.
Turime daug neišnaudotų galimybių.
– Pone Kazlauskai, o ką Jūs galėtumėte pridurti dėl savęs naikinimo tendencijų ir priešnuodžių?
– Galbūt pradedam suprasti savęs naikinimo tendencijas, statistiką – matome, kad yra didžiulis skirtumas tarp kaimo ir miesto savižudybių skaičiaus.
