Dėl matematikos Žana gal kiek ir pasikuklino – paklausta, kiek individualių poreikių turinčių vaikų yra gimnazijoje, atsako iškart: „52 vaikai turi specialiųjų poreikių, 104 vaikai turi kalbos ir komunikacijos sutrikimų. Pas mus yra ir intelekto atsilikimą, ir įvairiapusį raidos sutrikimą, ir autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų. Mūsų mokykla marga, mokosi vaikų iš įvairių visuomenės sluoksnių, nemažai romų, ukrainiečių, baltarusių.“
Čia pat pašnekovė pasidžiaugia – ką tik susipažino su mokykloje pradedančia dirbti jauna rusų kalbos mokytoja: „Tarp kitko, ji baltarusė, buvo užsukusi pas mane, klausė, ar galėsim bendradarbiauti. Kaip smagu, kai mokytojas neabejingas! 15 metų vedu seminarus mokytojams, dažnas iki šiol nenori suprasti, kad vaikai skirtingi – jei vaikas lėtas, jam sunku, reikia pastebėti, diferencijuoti užduotis, ypač pradinėse klasėse. Lūžis švietimo sistemoje bus tada, kai ugdymo programą kiekvienam vaikui sugebėsime pritaikyti pagal jo galimybes.“
Muzika ir specialioji pedagogika
Beje, pirmoji Žanos specialybė – toli nuo specialiosios pedagogikos, 1984 metais ji baigė tuometę Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą (dabar konservatorija). Darbo Vilniuje neatsirado, tad pagal paskyrimą išvažiavo į Kaišiadoris ir pradėjo dirbti pagalbinės mokyklos-internato muzikos mokytoja. Energingai mokytojai pamokų neužteko – ji mokykloje subūrė vaikų chorą ir lėlių teatrą.
„Anais laikais iš tokių vaikų nieko nesitikėjo, juos negražiai vadino „pagalbinukais“, – pasakoja Žana. – Dabar mano buvusiems choristams jau per 40. Kartą einu Gedimino prospektu, vienas buvęs mokinys mane pažinęs iš tolo šaukia: „Mokytoja, čia gi aš, Vytas!“ Pasirodo, dirba kepykloje. Ir visi kiti gyvenime rado savo vietą, dirba, turi šeimas.“
Specialiojoje mokykloje Žana neužsibuvo. Mokyklos direktoriaus pavaduotoja dirbusi Veronika Kiuršinienė, pastebėjusi jos talentą dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, patarė jai studijuoti defektologiją – baigusi turėtų neįkainojamą specialybę. „Už patarimą esu jai labai dėkinga. O muzika, kūryba visada su manimi – galiu pagroti, sukurti scenarijų, atskleisti vaikų kūrybiškumą“, – sako pašnekovė.
Studijas Šiaulių pedagoginiame institute Žana derino su darbu Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Algirdo Brazausko gimnazija). Po 13-os Kaišiadoryse praleistų metų grįžo į Vilnių, Aleksandro Puškino vidurinėje mokykloje 18 metų dirbo specialiąja pedagoge ir muzikos mokytoja, o 2015-aisiais atėjo į „Santaros“ gimnaziją.
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
Turi turėti daug kompetencijų
Ž. Ramanauskienė dirba su specialiojo pedagogo pagalbos reikalaujančiais 1–10 klasių moksleiviais, juos moko lietuvių ir rusų kalbų, matematikos ir istorijos. „Per lietuvių kalbos pamoką pas mane ateina 8 šeštokai, pusė iš jų dirba pagal pritaikytas programas, kiti – silpni mokiniai. Kad pamatytumėt, kaip jie gražiai dirba!“ – pasakoja Žana. Ji sako, kad specialusis pedagogas turi bendradarbiauti su mokytoju, dirbti pagal jo darbo planą, bet, svarbiausia, vaikams jis turi parengti individualizuotas užduotis – kiekvieną temą reikia išgvildenti ir pateikti vaikams atsižvelgiant į jų galimybes.
„Pavyzdžiui, kai klasė nagrinėja Maironio „Trakų pilį“, mes su tais šeštokais taip pat jį nagrinėjam. Tai nėra paprastas eilėraštis, vaikams reikia suvokti erdvę ir laiką, pasiaiškinti daug nesuprantamų žodžių, – komentuoja pašnekovė. – Svarbu juos uždegti, įjungti į pokalbį, būtinai reikia vaizdinių – paveikslėlių, filmuotos medžiagos. Vaikai čia dirba savo tempu, gali atsiskleisti, parodyti savo talentus, gebėjimus. Per pamokas piešiam, žaidžiam, dažnai rengiu konkursus, laimėtoją išrenka jie patys, o aš apdovanoju mažais prizais. Kaip jie stengiasi, negaliu apsakyti!“
Pasak pašnekovės, anksčiau į specialiojo pedagogo vaidmenį mokykloje nebuvo žiūrima rimtai – specialiųjų poreikių vaikai per pamokas sėdėdavo paskutiniame suole ir piešdavo. Dar neseniai ji dirbo su vaiku, kuris atėjęs į penktą klasę pažinojo tik dvi raides. Pasirodo, per pamokas jam leisdavo piešti, mokytoja su juo dirbti nemokėjo.
Ž. Ramanauskienė apgailestauja, kad ir dabar kai kuriose mokyklose specialieji pedagogai tebedirba pailgintos grupės mokytojais, kai kur patiems specialistams trūksta kompetencijų. Pasak jos, šiandien specialusis pedagogas turi turėti daug kompetencijų – turi būti ir nuodėmklausys, ir psichologas, ir vadybininkas: „Anksčiau darbas buvo nuo iki – baigei pamokas ir važiuok namo, bet laikai pasikeitė.“
Be kūrybos – nė žingsnio
Žanos kabinete įrengta didžiulė spinta, kurios lentynose ir stalčiuose vos telpa ne tik knygos, metodinės priemonės, bet ir įvairiausi žaidimai, konstruktoriai, žaislai. „Kiekvienai pamokai pritaikau kokį nors žaidimą ar personažą. Pati jų visur ieškau, tėvai dovanoja, kai jų vaikams jie tampa nebereikalingi. Kiti specialieji pedagogai skundžiasi, kad tam nėra pinigų. Paprašykit tėvų, jie tikrai atneš“, – pataria kolegoms Žana.
Viename spintos skyriuje sukabinti Ž. Ramanauskienės vadovaujamos teatro studijos „Želmenėliai“ kostiumai. Studiją lanko ne tik individualių poreikių turintys vaikai, bet visi norintieji. „Kuriu spektakliukus, montažus, specialiųjų poreikių turintiems vaikams duodu mažiau teksto ir daugiau judesio“, – sako pašnekovė. Ji pasakoja, kad studiją dažnai kviečia pasirodyti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Po vieno pasirodymo psichiatrinės ligoninės direktorius jai prasitarė: „Iškart pastebėjau, kad jiems skirta mažiau teksto, bet kokie šaunūs visi vaikai!“
Žana sako daug dėmesio skirianti lietuvių kalbai, nes dirba rusakalbių mokykloje. Spektaklius, montažus ji kuria lietuvių kalba, vaikus moko ir lietuvių liaudies dainų. Specialioji pedagogė didžiuojasi, kad 2007 metais jos vadovaujamas specialiųjų poreikių turintis ketvirtokas Vilniaus miesto lietuvių kalbos raiškiojo skaitymo konkurse užėmė trečiąją vietą.
Ž. Ramanauskienė džiaugiasi kiekvienu savo mokinių pasiekimu. Štai 2013 metais prekybos centre „Panorama“ vykusiame „Neatrastų talentų festivalyje“ autizmo spektro sutrikimą turinti jos 13-metė mokinė puikiai sudainavo lietuvių liaudies dainą. Šis pasirodymas pačiai Žanai tapo dideliu laimėjimu, apie tai ji iki šiol pasakoja su jauduliu: „Iš pradžių ji išsigando ir norėjo išeiti, bet aš atsiklaupiau prieš sceną ir sakau: „Žiūrėk į mane“, ir ji įveikė baimę, sudainavo – tai buvo didžiulė pergalė!“
Žana užsimena, kad be viso to ji 8 metus vadovavo Šventojoje rengtai vaikų stovyklai: „Šioje stovykloje užaugo mano Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinės mokyklos auklėjamoji klasė, kai kurie Šventojoje išbūdavo po tris pamainas, beje, keli iš jų dabar jau dirba tos pačios stovyklos vadovais. Ko mes ten neprisigalvodavom! Noriu pasakyti, kad kūrybiškumas labai lavina ir motoriką, ir visus vaiko pažintinius procesus, todėl ir sakau, kad specialusis pedagogas turi būti labai kūrybiškas“, – pabrėžia pašnekovė.
Vaikai įpareigoja augti
Pasak Žanos, specialusis pedagogas negali stovėti vietoje, visą laiką reikia mokytis, judėti pirmyn – augti įpareigoja vaikai. Ji ir pati visą laiką skaito, viskuo domisi, dalyvauja seminaruose. Šiauliuose dirbanti prof. Regina Ivoškuvienė ją paskatino pasigilinti į afaziologiją. „Tai – kalbos netekimas po traumų, insulto, vėžio. Beliko išklausyti keturių mėnesių kursą, kad galėčiau padėti atkurti kalbą jos netekusiems žmonėms“, – sako pašnekovė.
Pati Žana jau nuo 2005 metų veda mokymus Lietuvos specialiesiems pedagogams ir mokytojams.
„Kai kūrėsi Vilniaus rajono pedagoginė psichologinė tarnyba, mane pakvietė į darbo grupę, su specialistais apvažinėjom visus Vilniaus rajono kaimus ir miestelius. Mane iškart pakvietė skaityti paskaitų apie specialiąją pedagogiką, nes dauguma tuo metu neturėjo supratimo, kas tai yra, – pasakoja Žana. – Prisimenu, Vilniaus rajono savivaldybėje rodžiau savo pamoką gal kokiam šimtui mokyklų direktorių. Kaip dabar prisimenu: aš tarp jų vos mačiausi, o jie pikti, nepatenkinti kartojo: „Mes neturim etatų, negalim leisti sau tokios prabangos.“
Vėliau Ž. Ramanauskienė dalyvavo konkurse ir gavo specialiojo ugdymo konsultanto sertifikatą. Kaip lektorė lankėsi daugelyje šalies savivaldybių, skaitė paskaitas mokytojams ir tėvams. Jos įsitikinimu, mokytojams paskaitas turėtų skaityti praktikai: „Mokytojai džiaugiasi, kad per paskaitas jiems duodu praktinių patarimų. Dokumentus ir rekomendacijas jie gali paskaityti ir patys.“
Svarbiausia – stipri komanda
Mokymuose pašnekovė pasigenda mokyklų vadovų: „Per visą savo gyvenimą kursuose mačiau gal tik tris mokyklų direktorius, tiesa, pavaduotoja viena kita dar ateidavo. O vadovams mokymai būtini, jie dažniausiai mano, kad specialiųjų poreikių turintis vaikas mokyklai – minusas, jis kelia daug problemų, jam reikia pritaikyti aplinką, jam reikia specialistų. Vis dėlto atėjo tokie laikai, kai visi vaikai turi būti kartu, jau netrukus įtraukusis ugdymas turės būti įdiegtas visose mokyklose, su kiekvienu vaiku reikės dirbti diferencijuotai, individualizuotai. Nieko tokio, kad vaikas nepasieks dešimtukininko rezultato, užtat jis pasieks savo rezultatą, kuris jam bus kaip dešimtukas“, – pabrėžia Ž. Ramanauskienė.
Pasak jos, kiekvienai mokyklai itin svarbu turėti stiprią Vaiko gerovės komisiją. „Tas trikampis – mokytojai, specialistai ir administratorius – turi darniai funkcionuoti. Jeigu nors viena grandis bus pasyvi, rezultatų nebus, – įsitikinusi pašnekovė. – Su individualių poreikių turinčiais vaikais dirbanti specialistų komanda – specialusis pedagogas, socialinis pedagogas, logopedas, psichologas – turi nuolat stebėti vaikų raidą, aptarti jų pažangą. Svarbu ne tik akademiniai pasiekimai, bet ir vaikų emocinė būsena, socializacija. Pavyzdžiui, jeigu yra pirmokas, kuris nemoka užsirišti batų, tai specialusis pedagogas turi lavinti jo motoriką, o socialinis darbuotojas turi praktiškai padirbėti su batraiščiais.“
Vaikai mokosi padėdami kitiems
Žana ne tik veda mokymus, bet yra ir yra kviečiama į įvairias darbo grupes. Viena tokių – 2016 metais sukurta darbo grupė dėl pagalbos autistiškiems vaikams. „Mes labai gražiai dirbom, kūrėm viziją, bet viskas sustojo, nežinau, kada mus vėl sukvies“, – apgailestauja pašnekovė.
Jeigu manote, kad jau išvardintos visos Žanos veiklos, labai klystate. Specialioji pedagogė prieš Kalėdas ir kitomis progomis mokykloje organizuoja labdaros rinkimą ir su savo teatro studijos vaikais ir tėvais lankosi ligoninėse, slaugos namuose.
„Važiuojam ten, kur reikia pagalbos ir dėmesio. Pagrindiniai mūsų draugai: Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla, Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centras, Vilkpėdės slaugos ligoninė, Vilniaus hospisas, – vardija Žana. – Visada surengiame koncertą, kiekvienam skiriam gražų žodį, ypač tiems, kurie vieniši, kurių niekas nelanko. Taip vaikai mokosi tolerancijos, atjautos. Visada vežame dovanų. Renkame labdarą, džiaugiuosi, kad visa mokykla įsijungia, visas mano kabinetas būna dovanėlėmis užverstas.“
Klausiu Žanos, kaip ji viską spėja. „Spėju, nes man visa tai patinka. Kai reikia, atidedu visus buities darbus – po to susitvarkau“, – šypsosi Žana.
Nuo spalio jos laukia dar viena nauja veikla – VU Medicinos fakulteto Slaugos katedra ją pakvietė skaityti psichologijos ir edukologijos paskaitas. O kol kas Žana gyvena rugsėjo nuotaikomis. Pasak jos, karantinas buvo labai sunkus laikotarpis, tikras iššūkis. „Labai tikiuosi, kad neteks dar kartą užsidaryti. Laikysimės atstumo, vykdysim visas rekomendacijas. Labai pasiilgau vaikų, visus labai myliu, noriu juos matyti ir matyti mūsų darbo rezultatus“, – atsisveikindama sako Žana.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
