Praėjusiais metais Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse Vilniaus meras Remigijus Šimašius apdovanojo geriausius metų mokytojus. Tarp jų pateko ir V. Maziukienė. Pati Vaida sako, kad jos darbo sėkmė labai priklauso nuo kartu su ja dirbančių žmonių, kuriuos vadina savo komanda. Šioje komandoje dirba dar viena mokytoja, dvi mokytojo padėjėjos ir po pamokų dirbanti auklėtoja.
Vaida, ar jūsų aštuonetukas jau apsiprato mokykloje?
Mokykla tokiems vaikams ir jų tėvams yra didžiulis pokytis, visas jų gyvenimas keičiasi, todėl vaikų atėjimui pradėjom ruoštis dar birželį. Bendravom su tėveliais, vaikams ruošėme socialines istorijas ir trumpus filmukus, kuriuos žiūrėdami jie iš anksto susipažino su mokykla ir visa mūsų komanda. Vaikai su tėveliais į mokyklą atėjo dar prieš rugsėjį, ir iš jų reakcijų supratom, kad jie mus atpažino, kiekvienas jau žinojo, kur bus klasė, kur bus jo stalas ir kėdė, todėl jų nerimas nebuvo toks didelis. Rugsėjo 1-ąją į mokyklą atėjo ne visi, o nuo rugsėjo 2 dienos prasidėjo pamokos, kurių struktūros nekeitėm – turbūt tai jiems padėjo greičiau adaptuotis, priprasti prie mokyklos rutinos, suprasti, kaip vyksta veiklos, kaip praeina diena.
Pirmą savaitę buvau labai laiminga, nes pasiruošimas vasarą labai padėjo, vaikai gerai jautėsi. Antrą savaitę jie jau suprato, kad mokykloje liks ne savaitei, o ilgesniam laikui, todėl buvo šurmulio, bet dabar vėl ramu – jie žino, kas po ko bus, o ir mes vaikus jau pažįstam, žinom, kas gali atsitikti, todėl galim išvengti tam tikrų nepageidaujamų situacijų. Visi vaikai labai skirtingi, nevienoda ir jų patirtis – vieni atėjo iš bendrojo ugdymo, kiti – iš specializuotų darželių, kur su jais dirbo specialistai, ir tai labai jaučiasi. Labai skiriasi vaikų įgūdžiai, pasiruošimas. Vienas per pamoką gali tik dėlioti dėlionę, o kitas jau gali rašyti raideles.
Bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai kartais sako, kad mums nėra sunku, nes klasėje turim tik aštuonis ar šešis vaikus. Bet jie tokie skirtingi! Negalima jiems visiems taikyti vieno metodo, reikia atsižvelgti į kiekvieną vaiką, į kiekvieną vaiko poreikį. Pavyzdžiui, vienam vaikui patinka muzika, o kitas yra jautrus garsams, todėl prieš klausantis muzikos tam jautriajam turi paaiškinti, kad jam reikės pabūti su ausinėmis, o kitam reikia pasakyti, kad muzikos klausysimės tyliau nei įprastai. Labai skiriasi ir mokymasis – kaip ir visi pirmokai, mokomės raidelių, skaičiuoti, bet vienas mano mokinukas per pamoką gali tik į dėžutę įdėti daiktą, o kitas jau skaičiuoja iki 20 ir jam reikia judėti toliau.
Ciklinė nuotaikų kaita
Haliucinacijos
Nervingumas ir pyktis
Nemiga
Kaip atradote savo pašaukimą?
Kai tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau socialinę pedagogiką, man pasiūlė padirbėti mokytojo padėjėja Vilniaus Žygimanto Augusto mokyklos specialiojoje klasėje, kur mokosi intelekto sutrikimų turintys vaikai. Apie tokius sutrikimus buvau girdėjusi, bet tokių vaikų nebuvau mačiusi, juk mes neaugom su tokiais vaikais, jų niekur nebuvo. Dirbdama su jais pamačiau tų vaikų grožį, pamačiau, kad jie tokie patys, kaip ir visi, tik jų galimybės kitokios. Padirbėjusi keletą metų mokykloje supratau, kad noriu būti specialiąja pedagoge ir įstojau į Šiaulių universitetą. Jį baigiau jau specialiojoje klasėje dirbdama specialiąja pedagoge.
Prisimenu, turėjau mokinuką, kuriam dažnai kildavo elgesio problemų. Kai jis pykdavo, mokiau jį nusiraminti. Tai buvo tam tikras ritualas: berniukas eidavo nusiraminti į vietą, kurią vadinom „nusiraminimo kampeliu“, jis ten būdamas lėtai kvėpuodavo ir skaičiuodavo iki 10. Paskui pastebėjau, kad jis jau pats, be mano pagalbos, eina į tą vietą nusiraminti, pabūna, pakvėpuoja. Dar vėliau kartą mačiau, kad jis žaisdamas su draugu supyko, nes jiedu kažko nepasidalino. Anksčiau jis gal net būtų trenkęs tam draugui, bet tą kartą sugebėjo kontroliuoti savo elgesį – mačiau, kad jis tyliai skaičiavo, nusiramino ir toliau žaidė. Manau, tokia paprasta taisyklė jam ir vėliau padės pačiam susidoroti su sudėtingomis situacijomis.
Kaip pradėjote dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais?
Baigusi specialiosios pedagogikos studijas nuėjau dirbti į Vilniaus Karaliaus Mindaugo mokyklą, ten yra klasė, kurioje mokosi intelekto sutrikimo neturintys autistiški vaikai. Tie vaikai buvo visiškai kitokie, priėjimas prie jų turėjo būti kitoks. Dar prieš tai turėjau autistišką mokinį, turintį intelekto sutrikimą, bet tuo metu neturėjau daug žinių ir nelabai galėjau jam padėti, o dirbdama Karaliaus Mindaugo mokykloje tiek daug išmokau! Lankiau įvairiausius kursus, skaičiau daug literatūros, išmokau piešti, kurti socialines istorijas, pritaikyti ugdymo turinį, kad vaikai, susiedami vaizdą ir garsą, suprastų, apie ką kalbam per pamoką. Turėjau ir įprastos raidos vaikų, ir turinčių itin aukštą intelektą, tada ir supratau, kad negaliu pamokų vesti visiems vienodai, reikia pamoką pritaikyti ir vieniems, ir kitiems.
Man labai pasisekė, kad patekau į Danijos specialistų vedamus kursus, kuriuose gavau pamatinių žinių apie autizmą ir supratau, jog turiu toliau gilintis. Prieš keletą metų pirmą kartą dalyvavau specialistės iš Didžiosios Britanijos Ginos Davies paskaitose. Man ir vėl pasisekė, nes patekau tarp pedagogų, kuriems ji padeda taikyti „Attention Autism“ metodą, kuris leidžia pamokas padaryti dar priimtinesnes autistiškiems vaikams, nes jie skatinami sutelkti dėmesį, jį išlaikyti, įsitraukti į veiklą.
Yra įvairiausių metodikų, padedančių dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. Kaip išsirenkate tinkamiausią?
Atsakysiu tos pačios G. Davies žodžiais: nėra vieno metodo, vieną dalį turi imti iš vieno metodo, kitą – iš kito, nes tai spektras – kas tinka vienam vaikui, gali visiškai netikti kitam, todėl turi bandyti ir žiūrėti, ar pasirinkta priemonė suveiks visai grupei. Labai svarbu, kad vaikai grupėje tarpusavyje bendrautų, kad galėtume juos išklausyti, nesvarbu, kokiu būdu jie komunikuoja. Žinoma, struktūruotas mokymas tinka visiems autistiškiems vaikams, nepaisant to, ar jie turi intelekto sutrikimų, ar ne.
Ketvirti metai dirbate Šilo mokykloje. Kokia jūsų patirtis šioje mokykloje?
Atėjau čia todėl, kad ši mokykla iš esmės pakeitė požiūrį į vaikus – dėmesio centre yra vaikas, jo savijauta, socialinių įgūdžių formavimas, individualūs pasiekimai. Mane labai įkvepia kartu dirbantys kolegos. Turiu tokią nuostabią komandą, kuria jau keleri metai negaliu atsidžiaugti. Tai žmonės, kurie tikrai supranta, kaip dirbti, džiaugiasi kiekvienu vaiko pasiekimu. Su manimi dirba mokytoja Sigita Bajerčiūtė, ji taip pat yra mūsų mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Mudvi visus ugdymo klausimus sprendžiam kartu, dalijamės pamokomis, pasitardamos joms ruošiamės. Mūsų komandoje yra dvi nuostabios mokytojo padėjėjos Ligita Valeckaitė ir Rasa Venecija Jermolo. Jos dirba jau ne vienus metus, vaikams jos gyvenimo mokytojos. Dar yra auklėtoja Jovita Martinova, ji su vaikais dirba po pamokų – vaikai mokosi gaminti maistą, daro visokiausius darbelius, o visos popamokinių veiklų temos susijusios su tuo, ko mokomės pirmoje dienos pusėje. Mokykloje su kolegomis vieni kitus palaikom ir vieni iš kitų mokomės.
Kaip tik neseniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė, kad jūsų mokyklos mokytojas Artūras Adamas Markevič tapo Meilės Lukšienės premijos laureatu.
Apie Artūrą galiu atsiliepti tik geriausiais žodžiais. Jis į mokyklą atėjo iš visai kitokios sferos ir atnešė šviežio oro gūsį. Mano ir jo klasės yra šalia, mes daug bendraujam ir bendradarbiaujam. Kai dirbi specialiojoje mokykloje, kartais pradedi galvoti, kad visur reikia specialiųjų priemonių, kad viskas turi būti griežtai struktūruota, o Artūras atnešė požiūrį, kad to ne visada reikia, juk mūsų mokiniai yra tiesiog vaikai.
Ko jus išmokė darbas su įvairių sutrikimų turinčiais vaikais?
Manau, kad šią profesiją rinkausi, nes tikėjau, kad tokie vaikai visuomenėje turi būti kartu su visais. Visiems sakau, kad šie vaikai tokie kaip patys, jie turi tokius pačius poreikius ir svajoja taip pat, kaip ir visi. Jie mane išmokė džiaugtis mažais dalykais, pavyzdžiui, kad vaikas išmoko nusiplauti rankas ir užsivilkti striukę. Atrodytų, tai tokie nedideli pasiekimai, bet šiems vaikams jie labai svarbūs. Darbas su vaikais mane išmokė ir kantrybės. Manęs dažnai klausia, iš kur jos tiek turiu. Iš tikrųjų į viską reaguoju ramiai – juk gyvenime visko būna, visko atsitinka, jeigu šį kartą nepavyko, pabandysim kitą kartą, pabandysim kitaip.
Visuomenė vis dar dažnai nepakančiai žiūri į autistiškus ir kitokių sutrikimų turinčius vaikus, tėvai nuolat gauna pastabų, kad juos ne taip auklėja.
Ir aš esu patekusi į panašią situaciją: ėjom su vaikais į išvyką, viena mūsų autistiška mergaitė atsisėdo ant žemės ir pasakė, kad toliau neis. Kol mes jai piešėm socialinę istoriją, prie mūsų priėjo vyresnio amžiaus moteris ir pagrasino: „Gausi diržo ir eisi.“ Moteris nesuprato, kad mergaitei kažkas nutiko, kad jai sunku, jai atrodė, jog ji tiesiog užsispyrė. Įsivaizduoju, kiek panašių situacijų patiria tėvai. Dažnai praeiviai ne tik tėvus auklėja, bet ir baugina vaikus, grasina, kad iškvies policiją. Norisi visų paprašyti to nedaryti, nes mes kaip tik vaikus mokom, kad, jei kas nors atsitiktų, jie gali susirasti policininką, kuris jiems būtinai padės.
Vis dėlto man atrodo, kad visuomenės, ypač jaunų žmonių, požiūris pamažu keičiasi, nes jie mato tuos vaikus, auga tarp jų. Praėjusiais metais su ketvirtokais dalyvavom viename „Renkuosi mokyti“ projekte. Kartu su mumis dalyvavo ir įprastos raidos mokinių iš Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijos. Organizavome bendras veiklas, į jas įsitraukė visi vaikai. Vėliau „Sietuvos“ vaikai prisipažino, kad iš pradžių bijojo mūsų vaikų, bet vėliau jiems bendros veiklos patiko, jiems buvo įdomu. Taip pamažu galima keisti požiūrį į intelekto sutrikimų turinčius vaikus.
Vedate seminarus, kuriuose mokytojams pasakojate apie autistiškų ir raidos sutrikimų turinčių vaikų ugdymą. Mokytojų požiūrį turbūt taip pat reikia keisti?
Taip, labai. Man norisi, kad mokytojai patikėtų, jog tai įmanoma, todėl seminaruose pasakoju, kaip pati dirbu, kaip galima praktiškai organizuoti tokių vaikų ugdymą. Teorijos visi turi nemažai, bet labai svarbi praktinė pusė, patarimai, todėl dalijuosi, kaip pati elgiuosi tam tikroje situacijoje, kokie metodai yra suveikę. Mūsų darbas panašus į seklio Šerloko Holmso – turi susekti, kas tiktų konkrečiam vaikui, ir tai labai įdomu. Ne visus mokytojus lengva tuo įtikinti, vesdama seminarą matau, kurio akys žiba, o kuris sėdi kampe ir sako: „Aš tavimi netikiu.“
Mane kviečia vesti seminarus ir projekto „Renkuosi mokyti“ dalyviams. Tai labai gražus projektas, iš įvairių sričių į mokyklas ateina dirbti labai motyvuoti žmonės, jie siekia žinių, nori priimti visus vaikus, kad ir kokių sutrikimų jie turėtų. Labai džiaugiuosi, kad ateina nauja karta, kuri nebijo iššūkių.
Artėja 2024-ieji, kai visi mokytojai privalės dirbti su visokiais vaikais.
Jau dabar tam turim ruoštis. Laiko liko labai mažai, o darbo tikrai labai daug. Mokytojams reikia padėti, jiems reikia suteikti žinių, pagalbos. Jeigu klasėje bus 23 vaikai ir tarp jų vienas autistiškas, tai mokytojui bus didelis iššūkis. Tokioje klasėje galėtų dirbti ne vienas mokytojas, galbūt galėtų atsirasti mokytojų tandemas.
Dažniausiai bendrojo ugdymo mokyklose dirbantys mokytojai sako, kad dėl vieno kitokio vaiko negali mesti visų kitų. Žinoma, negalima mesti, mokytojas turi matyti visus, turi mokyti vaikus būti kartu, prisitaikyti. Tik taikytis reikėtų prie to, kuriam sunkiau, tada lengviau bus visiems. Juk ne be reikalo sakoma: kas tinka bet kuriam vaikui, tikrai netiks autistiškam, bet jeigu tinka autistiškam, tiks ir kitiems.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
