Praeitą savaitę organizacija „Reporteriai be sienų“ (Reporters without borders) paskelbė 2008 metų spaudos laisvės ataskaitą, kurioje išrikiavo 173 pasaulio šalis pagal žodžio laisvės indeksą. Šis sąrašas ir organizacijos komentarai leidžia padaryti tam tikras išvadas. Kai kurių šalių pozicija ar jos pasikeitimas lyginant su ankstesnių metų sąrašais verčia susimąstyti apie spaudos laisvei būtinas sąlygas ir jos vaidmenį valstybės raidoje.
Pradėti reikėtų nuo mūsų šalies. Lietuva užima šiame sąraše 16 vietą (praeitais metais – 23). Mūsų spaudos laisvė, „Reporterių be sienų“ manymu, yra tokia pati kaip Čekijoje, Olandijoje ir Portugalijoje. Galime pasidžiaugti, kad pagal šį rodiklį lenkiame nemažai Europos Sąjungos šalių, tačiau reikėtų pažymėti, jog akivaizdžiai pralaimime tradicines simbolines varžybas su Latvija ir Estija. Šios dvi Baltijos šalis pateko į pirmąjį dešimtuką. Estija, pavyzdžiui, yra ketvirtoje vietoje (prieš metus – trečioje) iškart po lyderių pozicijose esančių Islandijos, Liuksemburgo ir Norvegijos. Latvija yra aštuntoje vietoje (prieš metus – dvyliktoje). Jeigu žiūrėti pagal spaudos laisvės indeksą – Estija atsiduria antroje šalių (kurių spaudos laisvės indeksas vienodas) grupėje, Latvija – trečiojoje, o mes tik šeštojoje. Ką gi, belieka konstatuoti, kad pagal šį kriterijų tikrai negalime vadintis regiono lyderiais, nors pasauliniame kontekste mūsų pozicija neabejotinai gera.
Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios ilgą laiką buvo laikomos demokratijos ir laisvės etalonu, „Reporteriu be sienų“ vertinimu atsidūrė 41 pozicijoje. Truputį žemiau – 46 pozicijoje – savo vietą užėmė ir Izraelis. „Reporteriai be sienų“ pažymėjo šias šalis kaip „įsivėlusias į karinius konfliktus“. Pasak organizacijos, dalyvavimas konfliktuose savo ar svetimoje teritorijoje visada neigiamai veikia spaudos laisvę. „Žodžio laisvė klesti ne tose šalyse, kur žmonės gyvena ekonomiškai stabiliai, bet ten, kur vyrauja taika“, – teigiama ataskaitoje. Gal kiek ir netikėta išvada, bet ji yra paremta „Reporterių be sienų“ surinktų duomenų visuma.
Labiausiai nuo karinių veiksmų ir kitų faktorių nukentėjo spaudos laisvė Gruzijoje. Jeigu prieš metus ši Kaukazo regiono šalis buvo 66 vietoje, tai šiemet ji krito net iki 120. Reikėtų pažymėti, jog nurodytas analizuojamos ataskaitos monitoringo laikotarpis – nuo 2007 metų rugsėjo 1 dienos iki 2008 metų rugsėjo 1 dienos. Gruzijai šie dvylika mėnesių buvo ypač sudėtingi. Galima prisiminti praeitų metų neramumus, priešlaikinius prezidento rinkimus ir opozicinės televizijos stoties „Imedi“ transliacijos nutraukimą. Suprantama, Gruzijos reitingą taip pat ženkliai sugadino rugpjūčio mėnesio kariniai veiksmai ir konfliktas su Rusija. Galima priminti, jog Gruzijoje buvo nutraukta visų Rusijos kanalų transliacija kabeliniais tinklais (išskyrus RTVi kanalą, kurio retransliacija po nutraukimo buvo atnaujinta). Be to, tik neseniai atblokuota prieiga prie rusiško interneto (domenas „ru“) segmento.
Tuo tarpu kariniai veiksmai nepablogino situacijos su spaudos laisve Rusijoje (ji net truputį pagerėjo). Paaiškinti tai galima tik tuo, jog šios šalies pozicija spaudos laisvės reitinge ir taip yra gėdingai žema. Rusija užima šiame sąraše 141 vietą. Apie jos spaudos laisvės problemas teko jau rašyti ne vieną kartą, tad nesinori kartotis. Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida čia suvartyta į savotiškus geto, akylai prižiūrimus valdančiojo režimo. Žinoma, yra šalys, kur padėtis dar blogesnė. Dalis buvusių sovietinių respublikų pagal spaudos laisvės indeksą pelnytai atsidūrė žemiau Rusijos. Tai Azerbaidžanas (150 vieta), Baltarusija (154 vieta), Uzbekija (162 vieta). Suprantama, kad šioje sąrašo dalyje (arčiau galo) nemažai ir kitų šalių, kur reikalai su demokratija ir spaudos laisve klostosi prastai. Tai ir Afganistanas (156 vieta), ir Irakas (158 vieta), ir Kinija (167 vieta), ir Kuba (169 vieta), ir t.t.
Sąrašo pačioje pabaigoje esančioms Turkmėnijai, Šiaurės Korėjai ir Eritrėjai „Reporteriai be sienų“ sugalvojo „nesikeičiančio pragaro“ (unchanging hell) sąvoką. Čia „žmonės yra atskirti nuo viso pasaulio ir stipriai paveikti propagandos“, o Eritrėjos vadovas su savo „paranojiškų nacionalistų klanu“ valdo šalį kaip „didelį kalėjimą“. Apie kokią nors spaudos ar žodžio laisvę čia sunku net ir kalbėti.
Apžvelgiant „Reporterių be sienų“ ataskaitą galima konstatuoti – spaudos laisvė yra labai pažeidžiamas reiškinys. Ją gali paveikti kariniai konfliktai, korupcija, įvairiausi draudimai ir valdžios ar verslo kišimasis į žurnalistų darbą. Ten, kur jos nėra, žmonės negali jaustis laisvi, jie nekontroliuoja valdžios, jų teisės (ir ne tik teisė į informaciją) apribotos. Kaip bebūtų vadinama žiniasklaida – ar „ketvirtąja valdžia“, ar „sarginiu šunimi“ – ji, veikdama laisvai, padeda formuoti demokratinę visuomenę, kurios vienu iš pamatinių akmenų ir yra spaudos laisvė. Būtent tai kiekvienais metais „Reporteriai be sienų“ ir bando priminti.
Viktor Denisenko
