Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas piktinasi Vilniaus valdžios sprendimu leisti kovo 11-osios eitynes. Reikalaujama renginį uždrausti. Tokią poziciją S.Wiesenthalio centras išreiškė neseniai išplatintame pranešime. Vilniaus savivaldybės sprendimas leisti eitynes Gedimino prospektu pavadintas klaidingu. Esą miesto valdžia leidžia viešai skleisti tautinio nepakantumo ir antisemitizmo idėjas. S.Wiesenthalio centras oficialiai reikalauja anuliuoti leidimą eitynėms, kurių dalyviai esą siejami su neonacių judėjimu. Sostinės savivaldybės Renginių derinimo komisijos pirmininkas Gerardas Aidigintas Jurkonis teigė, esą nėra jokio pagrindo reaguoti į viešus E.Zuroffo reikalavimus uždrausti kovo 11-osios eitynes. „Palaukit, o kas yra E.Zuroffas Lietuvos valstybėje? Koks pareigūnas? Ministras pirmininkas? – retoriškai klausė G.A.Jurkonis. – Turėkime savigarbos, ponai. Vėl kas nors ko nors reikalaus – ir vėl lankstysimės? Manau, reikėtų paprasčiausiai pagalvoti apie savigarbą.“ KAUNO DIENA
Ministrų kabinetas, o kartu ir valdančioji koalicija Seime, su kontrabanda kovoja ne nuo to galo: kovojama ne su priežastimis, o su pasekmėmis. Juk pirmiausia reikia sumažinti akcizus. Tada kontrabandininkams paprasčiausiai neapsimokės rizikuoti savo kailiu dėl sumenkusio pelno. Tačiau politikai neklausė protingų žmonių įspėjimų, kad, padidinus akcizus, išaugs kontrabandos mastas. Dar vienas žingsnis, kurį Vyriausybė privalo šitame kare žengti – stengtis, kad išaugtų pragyvenimo lygis Lietuvoje, kad mažiau žmonių neturėtų darbo ir galėtų užsidirbti legalioms prekėms. Tačiau nė vienoje iš šių krypčių net pirštas nepajudinamas. Įdomu, ar čia yra visiškas politikų neišmanymas, ar jie kaip nors susiję su kontrabandininkais ir nėra suinteresuoti jiems pakenkti? VAKARO ŽINIOS
Netoli Panevėžio esančioje Piniavos gyvenvietėje prieš daugiau nei 21 metus įvyko įdomus sutapimas. Trijų Baltijos valstybių tautos frontų lyderiai susirinko į slaptą pasitarimą, visur zujo apsauginiai, o kitoje gatvės pusėje tada dar mažai žinomas suvirintojas Viktoras Uspaskichas uždarbiavo už butelį virindamas gyventojams kopėčias. „Panevėžio ryto“ užkalbintas Darbo partijos lyderis ir europarlamentaras V.Uspaskichas sakė Piniavos niekada nepamiršiantis, nes ji padėjusi apsispręsti ir pasirinkti tolimesnį gyvenimo kelią. „Man, iš Rusijos, Gorkio srities, atvykusiam žmogui, Piniava buvo kaip kapitalistinė priemiesčio gyvenvietė, kur viskas gražu ir tvarkinga. Faktiškai dėl Piniavos ir likau Lietuvoje“, – liaupsių negailėjo V.Uspaskichas. V.Uspaskichas sakė nieko negirdėjęs apie Piniavoje vykusį Baltijos valstybių liaudies frontų lyderių susitikimą, nes tada turėjęs didelę suvirintojų brigadą, daug dirbęs ir mažiausiai galvojęs apie politiką. PANEVĖŽIO RYTAS
Du žmones į kapus nuvariusi avarija parodė, kad kaltų politikų nebūna. „Kalta sistema“, – pareiškė ministras R.Palaitis. Ir sistema tučtuojau paaukojo niekuo dėtą generalinį policijos komisarą. O jeigu policijos vadas traukiasi, vadinasi, kažkas turi likti. Ir lieka ministras. „Aukojasi“. Galva nuimta, garas nuleistas. Ir prezidentei to beveik pakanka. Premjeras Andrius Kubilius demonstratyviai susigriebė, kad iš aukščiausių institucijų vadovų negalima reikalauti atsakomybės už jų pavaldinių veiklą ne darbo metu. Tačiau šie žodžiai, akivaizdu, buvo skirti siekiant apginti savo kabineto ministrą. Turime vidaus reikalų ministrą. Nesiskundžiantį. Neverkšlenantį. Žinantį, kaip sutvarkyti policiją ir Vidaus reikalų ministerijos girtuoklius. Pasiryžusį Lietuvai kalnus nuversti. Bet jeigu Palangos liberalcentristams pasisektų rinkimuose, nepakeičiamasis ministras Raimundas Palaitis neabejodamas pasipustytų padus ir sutiktų užsidėti kurorto mero regalijas. RESPUBLIKA
Nepakaltinamas. Tokį ekspertų žodį išgirdo lietuvės žaginimu įtariamas danas Bjarke Schultzas. Byla sustabdyta. Auka – priblokšta, o įtariamasis „Lietuvos rytui“ šią savaitę ramiai dėstė apie buvusius savo meilės nuotykius ir būsimus vaikus. 2009 metų gegužę Vilniaus senamiestyje gelbėtojai per trečiojo aukšto balkoną įsiveržė į B.Schultzo butą ir išlaisvino čia visą naktį prievarta laikytą ir žagintą lietuvę studentę. Metus praleidęs Lukiškių kalėjime, nuolatiniais skundais vilkinęs bylą ir dar nenuteistas Danijos pilietis po dvylikos mėnesių, 2010-ųjų birželį, buvo paleistas į laisvę. Pasirašęs pasižadėjimą neišvykti. Neseniai dano auką ir jos artimuosius pribloškė dar viena žinia – teismo psichiatrijos ekspertų pripažinta, kad kalinimas paveikė B.Schultzo sveikatą. Jis išgyvenąs depresiją, jam nustatytas laikinas psichikos sutrikimas ir jis esąs nepakaltinamas. Byla sustabdyta. Kol gydysis, jam nebereikia vaikščioti į teismo posėdžius. Kadangi danas įtariamo nusikaltimo padarymo metu buvo pakaltinamas, byla bus atnaujinta, kai jis pasveiks. Kada pasveiks? Gal kai sueis bylos senatis? LIETUVOS RYTAS
Justinas Marcinkevičius mums buvo tapęs įpročiu. Kaip tėvas ar motina, kuriuos matai kasdien, kurių nuolat klausinėji patarimo, kuriais tiki ir net nesuabejoji jų jausmais savo atžvilgiu. Kurie visados yra šalia ir net atrodo, kad bus visados. Kaip, tarkim, maumedis ar Neries linkis, kone kasdien patenkantis į tavo akies vyzdį. Ir mums ramu, kad jie yra, nes tai brangiausias mūsų įprotis. Mums buvo ramu su poetu. Jis buvo visų pažįstamas, skaitytas, o net jei neskaitytas, tai girdėtas ir ausylai klausytas. Kiekviename sodžiuje, kiekviename name. Kiekvieno lietuvio duryse jis buvo ir būtų buvęs sutiktas su šypsena kaip artimas žmogus. Ir mes buvome įpratę, gniuždomi ar sutrikę, ieškodami lakesnio žodžio ar minties, belstis į jo kūrybą, į jo namų duris ir klausti nuomonės svarbiausiais, painiausiais, kritiniais momentais. Paskutinė Tautos Poeto valia – Lietuva. RESPUBLIKA
Paprašytas pasakyti atsisveikinimo žodį prie bičiulio J.Marcinkevičiaus kapo, A.Baltakis griežtai atsisakė: „Prie Alfos kapo mes su Justinu nekalbėjome. Nekabėsiu ir aš dabar. Kas prie savo brolio kapo kalbas sako?“ Antradienį, vasario 15-ąją, A.Baltakiui suėjo 81-i. „Buvau 22 dienomis vyresnis už Justiną. Visada jam pabrėždavau ryškią savo brandą“,– nusišypsojo A.Baltakis ir žvelgdamas į seną fotografiją konstatavo: „Likau paskutinis iš trijų muškietininkų“. KAUNO DIENA
„Paskutinę gyvenimo valandą jis paklausė žmonos: „Ar jau Vasario 16–oji?“ Ir užgeso. Nepaaiškinami dalykai“, – vakar kalbėjo Justino Marcinkevičiaus bičiulis rašytojas Vytautas Bubnys. Vakar su Just.Marcinkevičiumi, kuriam kovo 10-ąją būtų sukakę 81 metai, atsisveikino tūkstančiai žmonių. „Paklauskite Lietuvos, kiek iš viso žmonių atvyks išlydėti poeto – gal trys milijonai“, – kalbėjo pagal valstybinį protokolą rengiamų laidotuvių tvarkytojai, vos spėjantys registruoti atvykstančias delegacijas. LIETUVOS RYTAS
„Kuo gilesnis nuopuolis, tuo didesnė atgailos vertė“, – sako žemaitis ikonų meistras Raimondas Navakauskas. Skaudžią gyvenimo patirtį sukaupęs vyras ne vienus metus gyvena vienuolynuose, o už pastogę ir duoną atlygina savo kūriniais. „Dvidešimt aštuonerius metus esu priklausomas nuo narkotikų ir alkoholio, ketverius – blaivus. Sveikstu gyvendamas celėje“, – nieko neslepia menininkas atvirame interviu „Vakarų ekspresui“. – „Asketo gyvenimas mane džiugina, suderina, suteikia dienos ritmą, išbraukia blogas mintis. Aš juk nuo puikybės bėgau į vienuolyną. Nieko ten išimtinio nėra, viskas kaip ir pasaulyje, pranciškonų vienuoliai nėra užsidarę, jie apaštalauja, dėsto gimnazijose sielovadą. Jų gyvenimas be galo mobilus. Aš esu sėslus, ir dabar pirmą kartą per aštuonis mėnesius išvažiavau iš vienuolyno į pajūrį, nes manau, atėjo laikas nešti žinią, kad menininkas gali kurti ir blaivus.“ VAKARŲ EKSPRESAS
