Lietuvos ambasadorius Žygimantas Pavilionis, įteikdamas skiriamuosius raštus JAV prezidentui Barakui Obamai, išsiskyrė iš kitų šalių diplomatų, nes ceremonijoje dalyvavo visi keturi jo sūnūs. Amerikiečiai laikosi ilgalaikės tradicijos naujus ambasadorius Vašingtone priimti su šeimomis. „Mano šeima buvo viena gausiausių, o sūnus Vincentas – mažiausias Baltuosiuose rūmuose. Prezidentas B. Obama labai gražiai bendravo su mano vaikais“, – sakė 39 metų Ž. Pavilionis, su žmona medike Lina auginantis penkiolikametį Augustą, trylikametį Dominyką, penkerių metų Simoną ir dar dvejų neturintį Vincentą. Buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus šviesaus atminimo Rolando Pavilionio ir Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės sūnus ambasadoriaus JAV poste pakeitė trejus metus dirbusį Audrių Brūzgą. „Kol kas paspaudžiau ranką tik JAV prezidentui. Reikės paspausti dar daug rankų, kad įgyvendinčiau savo planus“, – sakė Ž. Pavilionis, šią savaitę įsikūręs istoriniame Lietuvos atstovybės, kuri čia gyvuoja dar nuo 1924–ųjų, pastate Vašingtone. LIETUVOS RYTAS
Apleistas namas, krūva žemių, kraujo dėmės. Drąsiaus Kedžio artimieji mano aptikę vietą, kur galėjo būti kalinamas dviem nužudymais įtariamas jų giminaitis. D. Kedžio artimųjų įsitikinimu, D. Kedys buvo pagrobtas ir įkalintas, todėl net nesvarsto versijos, kad jis galėjo pats čia slapstytis nuo policijos. Apleistame pastate prie Šlienavos rastus įkalčius D. Kedžio artimieji perdavė ekspertams. Pasak S. Kedžio sesers Neringos Venckienės, „nesame medikai, todėl perdavėme išvadas specialistams, kad šie susipažintų ir pateiktų mums išvadas. Gavę jas, greičiausiai prašysime leisti ekshumuoti brolio kūną“. Vietą, kur galbūt galėjo būti kalintas D. Kedys, artimiesiems nurodė viena Vilniaus ekstrasensė. Kaip ji ir sakė, D. Kedžio artimieji ant pastato sienų ir grindų rado žymių, panašių į kraujo dėmes. Jų pavyzdžiai taip pat paimti ir perduoti DNR tyrimams. Jie turėtų parodyti, ar šios dėmės tikrai kraujo, o jei taip, ar tai D. Kedžio kraujas. KAUNO DIENA
Netrukus Žolinė, kurią katalikai mini kaip Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Pasak Vilniaus kunigų seminarijos profesoriaus habil. dr. Alfonso Motuzo, „Žolinė ir Mergelės Marijos į dangų ėmimo šventės yra baltų ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūrų padarinys, kalendorinių metų laiko ir šventės atitikmuo, atsiradęs inkultūrizacijos procese. Žolinė, kaip gamtos gėrybių garbinimo šventė, yra ikikrikščioniškos savasties ir iki šiol gyva liaudyje. Ji Lietuvos žmonių širdyse pamilta kaip Motinos, jos pagerbimo, išaukštinimo gamtoje esančiomis grožybėmis šventė. Ji tikrai atitinka rugpjūčio 15–ąją, kai Marija mirė Jeruzalėje ir apaštalai, atidarę karstą vietoj jos kūno rado tik gėles, kurios taip pat yra simbolis“. LIETUVOS ŽINIOS
