Kai ilgiau spaudžia šaltukas, metas pagalvoti apie tuos, kuriems vis sunku rasti maisto. Vieni mūsų krašto paukščiai lieka ir laukia pavasario, kiti iš tolimesnių kraštų atskrenda į Lietuvą žiemoti.
Vijolė Aguonaitė
Pradėti lesinti paukščius niekada ne vėlu. Ypač šios žmonių pagalbos sparnuočiams reikia antroje žiemos pusėje, kai natūralių maisto atsargų beveik nelieka, o dėl besikaitaliojančių oro sąlygų jų susirasti tampa ypač sunku.
Jei gali, maisto susiranda patys
Lietuvos ornitologų draugijos tarybos pirmininkas Laimonas Šniaukšta sakė, kad tiksliai pasakyti, kada pradėti ir kada baigti lesinti paukščius šaltuoju metų laiku, sudėtinga. Vienais metais šalčiai ateina į Lietuvą anksčiau, kitais – vėliau, vienais metais pavasaris prasideda anksčiau, kitais – vėliau. Smulkieji sparnuočiai nesunkiai gali susirasti maisto tol, kol paspaudžia didesni šalčiai, kurapkos – kol neįšalusi ar sniegu nepadengta žemė, vandens paukščiai – kol neužšalę vandens telkiniai, kai kurie plėšrieji ir pelėdiniai – kol laukuose atvirai (ne po sniegu) šmirinėja graužikai, gausu smulkiųjų sparnuočių, vandens telkiniuose būriuojasi vandens paukščiai.
Kasdien apskrenda teritoriją „Geriausia pradėti lesinti paukščius, kai paspaudžia pirmasis šaltis ar iškrenta sniegas. Negalima lesinti paukščių šiltuoju metų laiku – vėlyvą pavasarį, vasarą ar rudenį. Jie pripranta gauti maisto ir nesiruošia išskristi. O užsilikusiems kai kurių rūšių sparnuočiams šalta žiema pražūtinga“, – perspėjo pašnekovas.
Paukščiai kasdien apskrenda teritoriją, patikrina maisto atsargas, tad jei lesykloje maisto bus nuolat, lankytojų joje tikrai netruks ne tik žiemą. Lyjant stipriam lietui, netikėtai iškritus sniegui ar pašalus, labai sumažėja maitintis tinkamų vietų. Tokiu metu įrengtas lesyklas gali aplankyti migruojantys paukščiai, ir tai labai gerai – jiems taip pat svarbu gerai maitinis tolimų skrydžių metu.
Kurapkoms palapines-lesyklas ir priedangas nuo sniego reikia įrengti iškritus pirmam sniegui. Plėšriesiems ir pelėdiniams paukščiams, kaip ir daugumai kitų, sunkiausias laikotarpis yra antra žiemos pusė ir ankstyvas pavasaris, kai atlydžius keičia šalnos.
Jei pradėjai, tęsk
Kada baigti lesinti, pasak L. Šniaukštos, parodys patys paukščiai – jie tiesiog nustos lankytis lesyklose ir specialiose aikštelėse, nes patys galės susirasti maisto. Tik nereikia skubėti nustoti lesinti, jei kelias dienas į lesyklas sparnuočiai neatskris. Net pavasarį pasitaiko kelias dienas išsilaikančių šalnų, tada paukščiai greitai prisimena žmonių pagalbą.
„Deja, daugumai žmonių paukščių lesinimas žiemą neretai virsta trumpalaike pramoga. Žiemos pradžioje neretas imasi šios globėjiškos veiklos, tačiau ne visiems užtenka entuziazmo tęsti pradėtą darbą. Dažniausiai ūpas išblėsta antroje žiemos pusėje, kai paukščiams pagalbos reikia labiausiai“, – apgailestavo pašnekovas. Jis priminė, kad paukščiai pripranta nuolatinėse vietose surasti jiems paliekamo maisto ir jas lanko valandų tikslumu. Kartais gali atrodyti, kad aplink jį zuja tik kelios zylutės, o dauguma paukščių jau nebegrįš prie jiems įrengto vaišių stalo, bet taip tik atrodo, nes šiuos paukščius vieną nuo kito atskirti yra labai sunku.
Žieduojant paukščius lesyklose nustatyta, kad žiemą zylės, ieškodamos maisto, plačiai klajoja po apylinkes, tačiau aptikusios gausesnį maisto atsargų šaltinį, toje vietoje gali pasilikti ilgesniam laikui, neretai ir visai žiemai. Todėl pradėjus lesinti paukščius jokiu būdu negalima mesti šį darbą. Jei yra bent mažiausia tikimybė, kad negalėsite tinkamai tęsti pradėtos misijos, verčiau išvis nepradėkite.
Neužteko gerumo Viename iš straipsnių gamtininkas profesorius T. Ivanauskas rašė: „(...) labdarybė paukščių atžvilgiu turi būti visų pirmiausia protinga ir pasiryžimu paremta. Kitaip geriau jos nepradėti.“ Kuo gi paremti šie rūstūs žodžiai? 1937–1938 metų žiema buvo kaip reta gili ir šalta. Klaipėdos krašte susirinko tūkstantiniai būriai kurapkų. Tuo metu Ventės rage paukščius stebėjęs M.Posingis profesoriui pranešė, kad gruodžio mėnesį prie marių susirinko apie 3 tūkst. kurapkų būrys. Vėliau dalis paukščių patraukė į pietus, o kitos liko. Gelbėdamas į bėdą patekusius paukščius, M.Posingis ėmė lesinti paukščius avižomis ir miežiais. Kiekvieną rytą, jei tik jis kiek pavėluodavo nunešti kurapkoms grūdų, jos visos, susirinkusios įprastoje vietoje, jau laukdavo savo geradario. Šioms kurapkoms pasisekė sulaukti pavasario. Be M.Posingio, daug ūkininkų pradėjo lesinti kurapkas, bet nepajėgė išmaitinti susirinkusių tūkstantinių paukščių būrių. Neišgalėdami aukoti tokių kiekių grūdų, labdarystę nutraukė, tačiau pradėję lesinti jie pririšo maisto ieškančias kurapkas prie vietos. O paukščiai laukė... Vien tais metais Klaipėdos krašte nuo šalčio ir bado žuvo apie 8–10 tūkst. kurapkų. Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, 1999–2001 metais Lietuvoje gyveno 10 000–20 000 porų kurapkų.
