Spalvų pasaulis vaiko piešiniuose

Vaiko piešiniai – tarsi raktas į jo vidinį pasaulį. Psichologai ir raidos specialistai nustatė, kad pagal tai, kokios spalvos dominuoja mažųjų piešiniuose, galima nemažai pasakyti apie vaiko charakterį, jo reakciją į įvairiausias gyvenimiškas situacijas bei mikroklimatą, tvyrantį mažojo dalininko šeimoje. Maža to, iš piešinių spalvų kai kada galima netgi sudaryti prognozes, kokiu žmogumi šis mažylis taps užaugęs.

Priklausomai nuo to, kokia spalva vaikas dažniausiai naudojasi piešdamas (nespręskite to iš vieno piešinio, kad spalva dominuotų – reikia kad ji pasikartotų daugelyje vaiko darbų) ir kokia yra jo mėgstamiausia spalva, galima įžvelgti daugybę jo charakterio ypatumų.

Pilka. Nedažnai vaiko piešiniuose sutinkama kaip dominuojanti spalva. Ir, tiesą sakant, nieko gero nereiškianti. Pilka – tai rutina, neviltis, atstūmimas, skurdas. Dažniausiai pilką spalvą pamėgę vaikai būna tylūs, neryžtingi, užsisklendę savyje. O jei žmogus vis dėlto nepajėgia apispręsti, ar jam pilka spalva patinka, ar ne – tai pirmasis nuovargio požymis.

Juoda. Grėsmės ir nerimo spalva, kurios vaiko piešiniuose turėtų būti kuo mažiau. Mažieji su šia spalva susidraugauja gana retai. Tačiau vis dėlto jei juoda spalva vaikui ima patikti labiau, nei kitos, tai gali signalizuoti apie jo amžiui nenatūraliai sudėtingą psichiką, patiriamą arba patirtą stiprų stresą. Ir kuo daugiau juodos jo piešiniuose – tuo dramatiškesnė vaiko būklė.

Geltona. Spalvų kalboje geltona – dvasingumo ir tuo pačiu grėsmės spalva. Tai laisvi, originalūs, nebijantys galvoti ir elgtis savaip žmonės. Jei vaikas dievina šią spalvą – jis pats yra tiesioginė grėsmė visiems „geležinės tvarkos“ šalininkams ir tiems, kuriems disciplina ir paklusnumas yra neginčytinos vertybės. Šie vaikai visur ir visada tas vertybes stengsis užginčyti ir paneigti bei kovos už savo pasaulį, savo vertybes bei įsitikinimus. „Geltoniukai“ – svajotojai, fantazuotojai, neretai puikūs pasakoriai ir pokštininkai. Jiems patinka žaisti vieniems, dievina abstrakčius žaislus: akmenėlius, šakeles, skudurėlius, kaladėles, kuriuos atgaivina ir prakalbina savo fantazijos jėga. Užaugę šie vaikai teikia pirmenybę įdomiam, nemonotoniškam darbui, savęs realizavimas jiems svarbesnis už atlyginimo dydį. Jie visada kažkuo tikės, kažko tikėsis, bus linkę gyventi ateities svajonėmis. Deja, dažnai šiems įdomiems ir kūrybingiems žmonėms būdingi ir tokie neigiami bruožai, kaip nepraktiškumas, neatsakingumas, bėgimas nuo problemų užuot jas sprendus.

Raudona. Raudona – kraujo, sveikatos, gyvenimo, energijos, jėgos, valdžios spalva. Šie vaikai atviri ir aktyvūs. Tiesa, tėvams auginti tokią atžalą nelengva: teks susitaikyti, kad vaikas bus judrus, nepaklusnus, aikštingas, o žaislus daugiau laužys, nei su jais žais. Tuo tarpu suaugę „raudonieji“ tikriausiai bus darbštūs, atkakliai sieks profesinės sėkmės, jiems bus svarbu matyti savo darbo rezultatą, pelnyti viršininkų pagyrimus ir kolegų pagarbą. Kaip tik todėl jų gyvenimas būna persunktas beatodairiškumo ir egoizmo. Šiems žmonėms jų interesai yra svarbiau už viską. Ypatingu laikomas raudonos ir geltonos spalvų derinys, kai žmogui patinka abi šios spalvos. Mokslininkai netgi apskaičiavo, kad dauguma ryškiausių politikų yra „raudonai-geltoni“ (jiems patinka abi spalvos, bet pirmenybė teikiama raudonai), tuo tarpu tarp iškiliausių mokslininkų dominuoja „geltonai-raudoni“.

Žalia. „Žalieji“ vaikučiai dažnai jaučiasi apleisti, jiems trūksta motiniško švelnumo ir globos. Kad mažylis iš „žalio vaiko“ netaptų „žaliu suaugusiuoju“ (konservatyvia, paniškai bijančia permainų ir naujoves neigiančia asmenybe), teks į pagalbą pasitelkti kūrybingą auklėjimą, lavinti vaiko atvirumą, domėjimąsi įvairiais dalykais. Svarbiausia – turite suteikti vaikui saugumo ir patikimumo jausmą, jam tokios užuovėjos reikia daugiau, nei kitiems vaikams.

Oranžinė. Šie vaikai susijaudina taip pat lengvai, kaip ir „geltonieji“ bei „raudonieji“. Tačiau jų emocijų antplūdis paprastai neturi išeities. „Geltonieji“ savo jausmus nukreipia kūrybai ir fantazijai, „raudoniesiems“ visos stipresnės emocijos lengvai tampa „paraku“ siekiant užsibrėžtų tikslų, o štai oranžiniai tiesiog išgyvena savo jausmus niekur jų nenukreipdami. Jie linksminasi, kvailioja, o kartais net pratrūksta kvatotis ar verkti be jokios priežasties. Taigi jei piešiniuose nuolat dominuoja tik oranžiniai daiktai – ši linksma spalva tampa nebe gaiviu emocijų gūsiu, o tarsi karštų, bet tuščių jausmų dykuma. Norėdama padėti savo atžalėlei išnaudoti savo potencialą paraginkite užsiimti veikla, kur greitai pasiekiamas rezultatas, kur pastangos apvainikuojamos sėkme ir pasitenkinimu. Kuo greičiau jis suvoks, kaip savo energiją pakreipti naudinga linkme – tuo bus geriau ir jam pačiam, ir jums.

Ruda. Rudoje spalvoje oranžinė yra prigesinta juodų atspalvių, taigi jos keliamas diskomfortas tarsi ne toks pastebimas. Tai žemės ir jaukumo spalva, jei jos yra nedaug. Tuo tarpu daugumą objektų rudai piešiančiam mažyliui ši spalva yra būdas susikurti savo patikimą ir uždarą pasaulį. Jei staiga piešiniuose ima dominuoti ruda spalva – tai gali liudyti susilpnėjusią vaiko sveikatą, šeimos nemalonumus, dėl kurių jis labai graužiasi, neseną dramatišką patirtį ir net sulėtėjusį protinį vystymąsi.

Violetinė. Violetinė spalva – tai naktis, paslaptis, mistika, įtaigumas. Jei vaikas dievina šią spalvą, veikiausiai jo vidinis pasaulis itin turtingas, pats mažylis – jautrus ir artistiškas. Jis lengvai susijaudina, pasiduoda svetimai įtakai. Šie vaikai siekia aplinkinių dėmesio ir tuo pačiu geba pažvelgti į save iš šalies. Jie labai pažeidžiami, labiau nei kiti bendraamžiai trokšta palaikymo ir paskatinimo.

Mėlyna. „Mėlyni“ vaikai – tikrų tikriausia „raudonųjų“ priešingybė. Ne veltui raudoną mėgstančius vaikus rekomenduojama raminti mėlyna spalva, o „mėlyniukus“ – raudona. Taigi vaikas, kuriam iš visos paletės labiausiai patinka mėlyna spalva – ramus, harmoningas, viską daro neskubėdamas, kruopščiai. Mielai pagulės ant sofos vartydamas knygelę, svajodamas. Patekęs į netikėtą situaciją visų pirma ją apsvarstys, įvertins visas aplinkybes, ir tik tada imsis veiksmų. Jie labai vertina nuoširdžią draugystę, patys linkę aukotis dėl draugų. Apskritai šie vaikai labiau mėgsta duoti, nei gauti. Tiesa, dažnai vaikai mėlyną spalvą instinktyviai ima rinktis ne todėl, kad jiems ji tikrai patiktų, o tam, kad nusiramintų.

Mėlynai žalia. Vandens, ledo, šalčio, gelmės, išdidumo, prestižo, šlovės spalva. Taip pat ji – puikus vaiko nervų sistemos būklės indikatorius. Jei piešiniuose ima dominuoti ši spalva – vadinasi, nervai išties pertempti. Šią įtampą gali kelti sudėtingas vaiko charakteris, bet gali būti ir taip, kad stresą jis patiria tik šiuo metu, nesiryždamas priimti teisingo sprendimo ir bijodamas suklysti. Tai – daugumos valdininkų ir klerkų spalva. Jei jūsų vaikui ji taip pat arčiausiai širdies – nevarginkite jo pernelyg sudėtingomis užduotimis ir taisyklėmis, suteikite daugiau laisvės, skatinkite iniciatyvą, o bausmes kuo dažniau keiskite paskatinimais, padrąsinimais. Ir pasirūpinkite, kad jūsų kartelė nebūtų iškelta pernelyg aukštai – tegul mažylis žino, jog bus nė kiek ne mažiau mylimas ir tuo atveju, jei nepavyks būti idealiam, tokiam, kaip nori tėvai.

Žydra. Dažniausiai ji ypač patinka berniukams. Ne bet kokiems, o ryžtingiems svajotojams, tapatinantiems save su pasakų riteriais ir karžygiais. O kadangi žydros spalvos gerbėjai neretai išsiskiria ir tvirta valia – nenustebkite, jei vaikiška svajonė tapti kapitonu, lakūnu ar kosmonautu po keliasdešimties metų virs realybe. Jei šia spalva žavisi mergaitės – jos tikriausiai yra didelės romantikės ir individualistės.

Rausva. Be abejo, jai pirmenybę dažniausiai teikia mergaitės. Paprastai „rožiniai vaikai“ žavi savo švelnumu, trapumu, naivumu. Toks vaikas labai priklausomas nuo aplinkinių, jam nuolat reikia palaikymo, padrąsinimo. Jei rožinė spalva ypač patinka berniukui – veikiausiai jis yra tvirta ir drąsi asmenybė, nebijanti būti savimi, reikšti savo nuomonę ir sėkmingai ją apginti.