Atrodo, kad ginčai dėl Katalikų bažnyčios požiūrio į velionį prezidentą Algirdą Brazauską tik pradeda įsisiūbuoti. Nemažai žmonių protestuoja prieš Bažnyčios sprendimą neįleisti karsto su velionio kūnu į Vilniaus arkikatedrą baziliką. Kaip vadinami krikščionys, protestuojantys prieš Romos vyskupo, vadinamo popiežiumi, valdžią ir jam atstovaujančius vietinius hierarchus? Taip, jie vadinami protestantais.
Galiu lažintis, kad A. Brazauskas netaps priežastimi, dėl kurios žmonės masiškai pasitrauks iš Katalikų bažnyčios ir pasirinks kitas krikščioniškas konfesijas, kurių Lietuvoje apstu: nuo baptistų iki stačiatikių. Ne tie laikai.
Bažnyčios sprendimas, aišku, yra jos reikalas. Manau, kad ypatingas dėmesys palaikams neturėtų rūpėti krikščioniui. Kita vertus, jei kūnas toks nesvarbus dalykas – kodėl jo neįsileidus į šventovę? Gyvas žmogus gali užeiti į bažnyčią, tačiau ten patenka tiktai išskirtiniai numirėliai.
Galima numatyti, jog A. Brazausko atvejis taps atskaitos tašku kitoms panašaus lygio laidotuvėms. Kiekvienas į Katedrą įneštas valstybės veikėjo karstas primins neįleistus A. Brazausko palaikus.
***
Pakasynos yra itin privatus reikalas, todėl čia negali būti jokių tarptautinių standartų.
JAV prezidento Ronaldo Reagano laidotuvių akimirka. Žirgas be raitelio. Balnakilpėse – atvirkščiai įsprausti auliniai batai. Išlydint karstą į Vašingtoną dūdmaišiu buvo sugrota melodija „Stulbinama malonė“ („Amazing Grace“).
***
A.Brazausko laidotuvių eisena, nufilmuota nuo Mindaugo tilto.
Pirmasis įspūdis – laidotuvės vyksta mažame Lietuvos miestelyje. Gatvės grindinys tokį įspūdį sustiprina. Eisenos tvarka – kaip dažniausiai ir būna miesteliuose ar kaimuose: priekyje nešamas kryžius, paskui velionio portretas. Kareivis su kryžiumi atrodo neįprastai, bet gražiai.
Sankryžos vidury eisena suka link Antakalnio. Trys kunigai kadre juda iš dešinės į kairę, už jų nugarų važiuojantis artilerijos vilkikas dar rieda dešinėn – puikus vaizdelis, dovana dokumentinių filmų kūrėjams.
Gedulingas maršas atliekamas su pertraukomis – tada žygiuojama pagal būgnų ritmą. Jų tratėjimas primena Anapilį labiau negu koks nors „Requiem“.
Karstas vežamas ant patrankos lafeto (spėju, kad tai haubica M-50), kurį traukia mašina, vadinama „Humvee“. Technika neparadinė – pabūklą galima užtaisyti ir šaudyti.
Kadangi ir vilkikas, ir pabūklas – amerikietiški, priminsiu, jog JAV prezidentų karstai vežami ratais, anglosaksų karinėje terminijoje vadinamais prancūzišku žodžiu „kesonas“ (caisson – „dėžė“).
Jokių patrankų – nei senovinių, nei šiuolaikinių – per JAV prezidentų laidotuves nepavyko pastebėti, kadangi kesonas yra šovinių dėžė ant ratų.
A. Brazausko karstas irgi buvo padėtas toje vietoje, kur galima talpinti šovinius.
Nežinau, kur ir kodėl atsirado paprotys pagerbti palaikus vežant juos ant patrankos. O tai išskirtinės pagarbos ženklas – paprasto žmogaus ant pabūklo į kapines niekas nenuveš. Jei prezidentas buvo ateistas, prisiekdamas neprašė Dievo pagalbos, jo karsto veikiausiai neįleis į jokią šventovę. Tačiau į kapines jį tikrai nugabens šovinių dėžės vietoje.
Kai kuriose šalyse valdovų katalikų palaikai būdavo įleidžiami į bažnyčias tiktai po tam tikro apeiginio pažeminimo: pavyzdžiui, pabeldus į duris pasigirsta klausimas „Kas ten?“; atsakoma – karalius toks tai, tačiau karstas neįleidžiamas; beldžiama dar kartą, į paklausimą atsakoma – nusidėjėlis toks tai, tada durys atsiveria.
Yra visokiausių būdų priminti, kad žemiškasis gyvenimas yra niekis. Mykolas Kazimieras Pacas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje fundatorius, palaidotas rūsyje po bažnyčios slenksčiu. Kapas buvo uždengtas paprasta akmens plokšte su įrašu „HIC JACET PECCATOR“ („Čia guli nusidėjėlis“). Tą plokštę trypė įeinantieji ir išeinantieji.
Dėžė su negyvėliu vietoje šovinių dėžės primena žmogaus laikinumą. Iš dulkės – į dulkę, iš parako – į dūmą. Šoviniai – greičiausiai išeikvojama amunicijos dalis.
Pabūklas – žudymo įrankis. Valstybė turi teisę bausti ir pasigailėti. Ant pabūklo gabenamas karstas primena, jog laidojamas tokių galių turėjęs valdovas. Pabūklas – tvaresnis dalykas už šovinius. Valdovai miršta, valstybė išlieka.
