54 kilogramus morfino (morfijaus) pavogė nusikaltėlių grupė iš Rusijos Čimkento miesto chemijos ir farmacijos gamyklos sandėlio 1959 metais. Tyrimas tęsėsi daugiau kaip trejus metus, ir milicija drauge su prokuratūra ir KGB, stengdamasi rasti dingusius devynis šešių kilogramų stiklainius su morfinu, naudojo visas įmanomas poveikio priemones įtariamiesiems ir jų advokatams, rašo kommersant.ru.
Mįslingas apiplėšimas
Tai, kas įvyko 1959 metų rugsėjo 7 dieną Čimkento chemijos ir farmacijos gamykloje, baudžiamajame kodekse buvo kvalifikuojama labai paprastai – apiplėšimas. Nežinomi asmenys įsibrovė į gamyklą, nuginklavo apsaugos darbuotojus ir išvežė iš gatavos produkcijos sandėlio visą tuo metu ten buvusį morfiną – devynis šešių kilogramų indus. Pagrobto morfino vertė tuometinėmis kainomis buvo milžiniška – 570 661 rublis. O perskaičiavus pagrobtų šimtų tūkstančių dozių, kurias buvo galima gauti iš gryno morfino, vertę juodosios rinkos kainomis, gavosi tiesiog pasakiški skaičiai, netelpantys praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio sovietinio piliečio sąmonėje.
Į įvykio vietą atskubėję milicijos ir prokuratūros vadovai iš karto susikūrė savąją įvykio versiją: čia saviškių darbas – veikė gamyklos darbuotojai arba bent jau tie, kas gerai išmano gamyklos reikalus. Bet kokia mintis apie atsitiktinius darbininkus buvo atmesta iš karto. Nusikaltėliai gerai žinojo, kur ir ką reikia paimti, o svarbiausia, veikė labai greitai, ir šis faktas bylojo, kad jie puikiai žinojo visą situaciją. Be to, už Čimkento ribų mažai kas težinojo ne tik apie gamyklos produkciją, bet ir apie jos egzistavimą apskritai.
Gamyklą 1882 metais įkūrė pirkliai Ivanovas ir Savinkovas, o vėliau ji priklausė pirkliui Černiajevui. Iš pradžių įmonė iš pelyno gamino XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje populiarų kirmėles varantį vaistą santoniną. Nedaug kas ir iki Spalio revoliucijos težinojo, kad be santonino gamykloje gaminamas ir ne mažiau populiarus skausmą malšinantis vaistas morfinas, kuris gamyklos savininkams duodavo didžiąją pajamų dalį.
Įmonės profilis praktiškai nepasikeitė ir po revoliucijos, kai taip vadinamais bolševikų NEPo (naujosios ekonominės politikos) laikais ji buvo išnuomota privačiu verslu besiverčiantiems įmonininkams, o kai įmonė vėl tapo valstybine, ji buvo pavadinta F. E. Dzeržinskio chemijos ir farmacijos gamykla Nr.1. Tačiau dėl tos priežasties, kad įmonė gamino tik medžiagas medikamentams gaminti, o gyventojams skirtų gydomųjų priemonių negamino ir nefasavo, jos pavadinimas ir gaminamos produkcijos pobūdis buvo žinomas tik siauram specialistų ratui, įmonės darbuotojams ir Čimkento gyventojams.
Todėl ir buvo iš karto atmesta versija, kad čia nagus bus prikišę atsitiktiniai žmonės. Pietų Kazachstano apskrities milicijos valdybos kriminalinės paieškos skyriaus viršininkas Georgijus Titorovas nedelsdamas stvėrė įmonės darbuotojus ir į ją komandiruotus žmones. Visų pirma, jo dėmesį patraukė gamykloje dirbę statybininkai iš pašalinės organizacijos „Derevochimprom“, vykdžiusios rangos darbus. Jų darbų vykdytojas Lobovas nedelsiant buvo pasikviestas apklausai. Po to prasidėjo kratos ir areštai tų, kas su juo bendravo ir tų, kas tą naktį dirbo gamykloje.
Tačiau greitų rezultatų pasiekti nepavyko. Suimtieji atkakliai neigė savo kaltę. O vadovybė reikalavo, kad G. Titorovas, jį kuravęs Kazachijos SSR kriminalinio skyriaus viršininko pavaduotojas Akimas Spasenovas, operatyvinis įgaliotinis Aleksejus Šumajevas ir Pietų Kazachstano srities prokuratūros tardymo skyriaus prokuroras Vladimiras Matvijenko nedelsdami išaiškintų nusikaltimą. Todėl tardymo brigados vadovai nusprendė nesiterlioti su suimtaisiais.
Protokoliniai mušimai
SSRS prokuratūros kvotos grupės, tyrusios Čimkento morfino bylos tyrimo eigą, pranešime, parengtame 1964 metų liepos 11 dieną, buvo sakoma:
„Siekiant išgauti norimus parodymus, suimtieji buvo mušami, jiems buvo grasinama, jie buvo šantažuojami ir provokuojami, pasitaikė atvejų, kai liudininkai buvo neteisėtai suimami ir ilgai laikomi kardomajame kalėjime, jiems taip pat buvo grasinama. Apklausose, kurias rengdavo V. Matvijenko, suimtuosius Kungurcevą, Nurijezdanovą, Safonovą, Lobovą ir Amirovą nuolat mušė Titorinovas ir Šumajevas. Suimtąjį Žiliną mušė Spasenovas, buvo mušamas taip pat ir suimtasis Rozmetovas. Į suimtųjų skundus dėl neteisėtų tardymo metodų naudojimo niekas nekreipė reikiamo dėmesio. O kada suimtasis Nurijezdanovas pasiskundė, Titorovas už tai jam smogė. Titorovas ir Matvijenko privertė Nurijezdanovą savo rankomis parašyti „prisipažinimą“ dalyvavus sandėlio apiplėšime. Reikalaudamas prisipažinti, Titorovas grasino Žilinui ir Lobovui, kad juos sušaudys“.
Tačiau grasinimais nebuvo apsiribota. Į prisipažinimų išgavimo procesą buvo įtraukti milicijos agentai, pasodinti į tas pačias kameras:
„Operatyvinių priemonių plane buvo numatyta daryti poveikį areštuotiems asmenims, laikomiems KKK (kardomojo kalinimo kamerose), pasitelkus į pagalbą kameros draugus. Šis planas buvo realizuojamas, padedant Klevakinui K. P. ir Maliakinui S. M., kurie Čimkento MMS (miesto milicijos skyriaus) kardomojo kalinimo kamerose mušė Kungurcevą, Safonovą, Žiliną. Jie, Klevakinas ir Maliakinas, sistemingai tyčiodavosi iš suimtųjų, juos mušdavo ir, tyčiodamiesi, sodindavo ant naktikubilio“
Kaip liudijo SSRS prokuratūros surinkti duomenys, Titorovas ir jo draugai elgėsi, laikydamiesi geriausių nesenų Stalino laikų tradicijų:
„Reikalaudami Safonovo prisipažinti, kur paslėptas morfinas, Titorovas, Matvijenko ir Šumajevas, šantažuodami Safonovą, sudarė regimybę, kad jo tėvas areštuotas, sakė, kad tėvo namas kratos metu bus sugriautas. Šantažu ir mušimais Safonovas buvo priverstas melagingai nurodyti, kad morfinas neva paslėptas pas pilietį Šiniajevą V., dėl ko buvo atlikta krata pastarojo namuose, o vėliau Safonovas nurodė, taip pat melagingai, kad morfinas yra pas pilietį Paniutą P. I. Šantažuodami Lobovą, Titorovas, Šumajevas ir Matvijenko melagingai jam pareiškė, kad jo žmona areštuota, laikoma KKK ir po aborto yra paplūdusi kraujais, dukra vaikų namuose, namas užantspauduotas, ir iškeltas klausimas dėl motinos suėmimo. Vienoje iš Rozmetovo ir Amirovo akistatų Titorovas įbauginimo tikslais sakė Amirovui, kad jis išdurtų akis Rozmetovui, jeigu anas neprisipažins“.
Felikso Dzeržinskio gamykla Nr.1 buvo viena iš didžiausių morfino gamintojų Sovietų Sąjungoje, beveik nežinoma visuomenei
„Siekdami išgauti suimtojo Kungurcevo prisipažinimą, Titorovas ir Matvijenko 1959 metų spalio 7 dieną automašinoje vežė jį susitikti su žmona, o paskui chemijos ir farmacijos gamyklos valgykloje prigirdė degtinės. Titorovui pavedus, pilietis Perepeliatnikovas KKK rūkė su suimtuoju Safonovu anašą tam, kad iš apsvaigusio Safonovo būtų galima išgauti prisipažinimą. Anašą tam reikalui Perepeliatnikovui davė Titorovas“.
Siekiant sumaišyti galvas kaltinamiesiems, neleisti jiems bendrauti su artimaisiais, advokatais ir sukurti nepakeliamas sąlygas, jie nuolatos buvo vežiojami iš vienos vietos į kitą:
„Tais pačiais tikslais – norint išgauti prisipažinimą - suimtieji Nurijezdanovas, Kungurcevas, Žilinas ir kiti ilgą laiką, gavus prokuroro sankciją juos suimti, buvo laikomi ne kalėjime, o įvairiose KKK (Čimkente, Lengere, Sairamo rajone), kur jie buvo kalinami netinkamomis sąlygomis (be patalynės, pirties, sanitarinio apšvarinimo, karštą maistą gaudavo kartą per parą)“.
O kada ir tai nepadėjo, nusprendė surengti pagrindiniam įtariamajam Safonovui jo nužudymo inscenizaciją:
„Be to, Šumajevas drauge su buvusiu Pietų Kazachstano srities VRM kriminalinės paieškos skyriaus viršininko pavaduotoju Kuznecovu M. G. 1959 metų gruodžio 23 dieną organizavo neteisėtą Safonovo nužudymo inscenizaciją. Šiam tikslui buvo pasitelkti Klevakinas ir Maliakinas, o taip pat pilietis Chany Navruz Ogly, kuriems buvo duota užduotis naktį išvežti Safonovą už miesto ir, grasinant nužudyti, priversti atiduoti morfiną. Klevakinas, anksčiau teistas už žmogžudystę, buvo apginkluotas pistoletu, jam duotas automobilis. Operacija nebuvo įvykdyta tik todėl, kad Safonovo nerado namuose. Vykdant šią užduotį, kada Chany Navruz Ogly atsisakė važiuoti pas Safonovą, Klevakinas pistoletu trinktelėjo jam į galvą, padarydamas lengvą kūno sužalojimą“.
Lyginant su visu tuo, elgesys su liudytojais atrodė beveik humaniškas. Jie tik buvo neteisėtai sulaikomi ir palyginti neilgai laikomi už grotų, siekiant išgauti parodymus:
„Neteisėtai buvo sulaikyti ir pasodinti į KKK liudytojai Borščinas M.H., Suleimenovas I., Suroviatkinas A. S., Asilbekovas E., Laptevas J. A., Apakovas B. Pavyzdžiui, Apakovo ir Asilbekovo sulaikymus suplanavo Titorovas ir Šumajevas, norėdami išgauti iš jų „pageidaujamus“ parodymus. Ruzametovo, Suleimenovo, Chalmetovo sulaikymai buvo suplanuoti tik todėl, kad apiplėšimo naktį jie dirbo gamykloje. Pilietis Laptevas buvo sulaikytas tik todėl, kad buvo Safonovo namuose, kai ten buvo daroma krata. Be prokuroro sankcijos KKK buvo laikomi Suroviatkinas ir Laptevas po tris paras, Suleimenovas, Ruzametovas ir Borščinas – keturias, Aleškovas – penkias, o Lobovas – šešias paras. SSKP narys Ruzametovas buvo sulaikytas, kada jo žmona gulėjo ligoninėje, o namuose liko penki mažamečiai vaikai. Siekiant nuslėpti sulaikytųjų neteisėtą laikymą KKK ilgiau nustatyto termino, Titorovo nurodymu oficialiuose dokumentuose buvo įrašomi melagingi duomenys. Sprendimai paleisti sulaikytuosius buvo įforminami atgalinėmis datomis, taip pat buvo žymima ir žurnale. Liudytojų atžvilgiu buvo naudojamos provokacijos, siekiant išgauti norimus parodymus. Liudytojui Laptevui Titorovas melagingai pareiškė, kad Safonovas tvirtina, jog šis dalyvavo apiplėšime. Tuo pačiu jis vaizdavo, kad tariamai skaito Safonovo parodymus. Suimtojo Safonovo žmonai – liudytojai Čepurnai V. G. – Matvijenko ir Titorovas taip pat pareiškė, kad jos vyras prisipažino pagrobęs morfiną. Čepurnai buvo pažadėta padėti grįžti į savo darbą ir gauti butą, jeigu ji duos reikalaujamus parodymus“.
Tačiau pasiekti kokių nors rezultatų niekaip nepavyko. Kaltinamieji tai prisipažindavo, tai atsisakydavo savo parodymų. Nepasistūmėjo reikalai ir svarbiausiame dalyke: morfino rasti nepavyko. Tada milicijos ir prokuratūros vadovai susitarė, kad perkels įtariamuosius į KGB kalėjimą. Ten kamerose buvo įrengta pasiklausymo įranga, ir, sodindama įtariamuosius poromis, tardymo brigada tikėjosi turėsianti galimybę bent už ko nors užsikabinti. Bet ir šis metodas nieko nedavė. Titorovas, Matvijenko ir Šumajevas, matomai, nusprendė, kad lieka vienintelis kelias –mušti įtariamuosius tol, kol šie pasirašys prisipažinimus.
Tęsinį skaitykite rytoj
