Simona PUŽAITĖ
Spausdinti Komentarai (1)Fantastinio nuotykių trilerio „KGB vaikai“ autorius Justinas ŽILINSKAS įsitikinęs, jog apie sovietmetį jaunimas beveik nieko nežino. Jis gali paskaityti, paklausyti, bet niekada nepajus sovietmečio atmosferos. „Pirmiausia jie nesupranta skurdo, – sako socialinių mokslų daktaras. – Skurdas nėra alternatyva vartojimui. Skurdas yra tai, kame mes gyvenome.“
Veiksmas – 1996 metais
Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje vykusiame susitikime skaitytojus labiausiai intrigavo raktažodis KGB. Būtent Sovietų Sąjungos represinės organizacijos grėsmė plėtoja romano veiksmą 1996 metais.
Kasdienybė – su sovietinio laikotarpio reliktais. Šešerius metus rašydamas knygą J. Žilinskas apie tuos metus surinko detalią informaciją, domėjosi net tiksliomis orų prognozėmis.
Lietuva turi kryptį
– Socialinių mokslų daktaras, einantis profesoriaus pareigas. Dėstytojas. Teisininkas. Publicistas. Rašytojas. Kokią etiketę leistumėte sau ant kaktos užklijuoti ir kaip prisistatote nepažįstamiesiems?
– Tai priklauso, kur prisistatinėju. Labai nemėgstu oficialių titulų. Kartais juokais sakau – esu renesanso žmogus, tas, kuris nori visko daug ir plačiai.
Jei laisvesnė aplinka, sakau, kad užsiimu įvairiais dalykais, iš kurių nemažą dalį sudaro rašymas. Dar visokie prisigalvojimai – pasakotojas, „Drąsiųjų kelių“ vaikas...
– Skaitytojams pasakojate apie praeitį ar genetiškai modifikuotą ateitį. Kokia jūsų matoma genetiškai modifikuota ateitis?
– Čia nuoroda į mano ankstesnę knygą – 2003 metais išleistą romaną „Genomas 3000“. Netrukus jis pasirodys elektronine forma. Ten mintis, kad žmogus linkęs save visaip tobulinti, tą daryti leis genetinės technologijos.
Nuo teigiamų dalykų, kada gali užsiauginti organus, iki neigiamų – sukurti miniatiūriniai biologiniai mechanizmai gali būti sekimo priemonės. Tokia bus mūsų genetiškai modifikuota ateitis. Žaidimas genais, genų patentavimas – tuo sieks pasinaudoti ne tik geri žmonės.
– Lietuviai linkę į saviplaką, baksnoti blogus dalykus. Kokius, priešingai, pozityvius pokyčius Lietuvoje matote nuo 1996 metų?
– Pirmiausia, manau, Lietuvai nepaprastai pasisekė. 1990 metais atkurta Nepriklausomybė, o svarbiausia – sugebėta išsiveržti iš sovietinio bloko.
Jeigu pažiūrėsite į Ukrainą, Baltarusiją, Kazachstaną, Azerbaidžaną, Kirgistaną – nežiūrint to, kad kai kurios iš jų turi didžiulius gamtinius išteklius, jų mentalitetas liko sovietinio lygio.
Ponai, kurie buvo vadinamieji partiniai „bondzos“, dabar tapo valdančiuoju elitu. Pas mus šitas dalykas praėjo gerokai minkščiau. Tam įtakos turėjo aiškus tikslas – kryptis į Vakarų Europą.
Tapome NATO dalimi, kas 1996 metais buvo neįsivaizduojama. Aš dar 1998 metais rašiau fantastinį apsakymą, kuriame pasakojau apie Lietuvą po dešimties metų. Pasakojau niūriai, nemaloniai, ten net šaipiausi: „Ahaaa, Lietuva taps kada nors NATO nare, sulauksit...“
Tai buvo be galo svarbus žingsnis, grąžinantis mus į europinės civilizacijos kontekstą. Negalima to nuvertinti ir pamiršti.
Sovietinėje sistemoje – varžteliai
– Neseniai teko bendrauti su taksistu, kuris taip aršiai gynė mintį, kad „prie ruso buvo geriau“. Buvo beveik pasiryžęs man sumokėti, kad dar pasiklausyčiau. Ar taip manančių žmonių Lietuvoje dar yra?
– Negalima atimti iš žmogaus tokios teisės. Veikia tam tikra nostalgija. Kita vertus, žmogus savotiška būtybė. Yra tokių, kurie gerai jaučiasi įstatyti į rėmus. Jie tada saugūs, žinantys, ką reikia daryti.
Laisvės kaina didelė.
Ironiška, bet pacituosiu ruso Andrejaus Makarevičiaus dainą, pavadinimu „Laisvės nevaikiškas piktas veidas“. Laisvei žmogus turi subręsti. Civilizacija yra tam tikras žmogaus tramdymas: aistrų, agresijos. Totalitarinė valstybė tą tramdymą pavertė savo įrankiu, kad žmogų padarytų varžteliu.
Varžteliui gerai – įsuka į skylę, užsuka veržlę ir jis gali laikyti mechanizmą.
Laisvas yra kūrybingas žmogus, kuris gali padaryti kažką netikėto.
Kūrybos ribojimas sovietiniais metais žadino kūrybiškumą, bet jis buvo skirtas apeiti sistemą, o ne sukurti kažką ypatingo. Po sovietmečio išlindo tik vienintelis R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ iš, rodos, didžiulės literatūrinės tradicijos. Tai reiškia, kad viskas buvo nukreipta ne kovoti su sistema, bet su ja koegzistuoti. Tai iš žmonių padarė varžtelius.
– Ko svarbaus dabartinė jaunoji karta nežino apie sovietmetį?
– Beveik nieko nežino. Jie net nesupranta, kad toks dalykas galėjo egzistuoti. Pirmiausia jie nesupranta skurdo. Kai dabar keikiama vartojimo kultūra, nesuprantama, kad skurdas nėra alternatyva vartojimui. Skurdas yra tai, kame gyvenome.
Aš savo sūnėnui pasakojau, kad visoje Lietuvoje buvo viena automobilių parduotuvė, miltų turėjome ieškoti per penkias parduotuves – tai jam nesuvokiama.
Jaunimas gali prisiskaityti baisių istorijų, kaip elgėsi KGB, bet tos atmosferos jie negali patirti. Būtent dėl to apie šį laikotarpį reikia pasakoti visais įmanomais būdais – dokumentika, grožine, gilumine literatūra.
– Kada galėtų išnykti homo sovieticus šmėkla?
– Šmėkla išnyks tada, kai sovietmečio patirtį pakeis sovietmečio mitologija. Mano vaikai to nebesupras, bet bijau, kad sovietmečio suformuoti įpročiai, mąstymas yra palikę velniškai gilią žymę. Net toli esančiai kartai tai gali ateiti per tam tikrą kultūrinį klodą.
Nežinau, ar praeitį reikia apskritai pamiršti. Labai svarbu, kad praeitis būtų apmąstyta ir suprasta – ko iš jos galime pasimokyti, o ką reikėtų vyti kuo toliau.
Kultūrų sintezė
– Knygos „KGB vaikai“ viršelis – vaizdajuostė, išnykusi pramogų kultūros dalis. Ką manote apie dabartinę pramoginę kultūrą?
– Viršelis fiksuotas kaip laiko ženklas. Dabartinė kultūra įvairi: nuo žemos, per viduriuką, iki aukštos – su didžiaisiais teatro režisieriais, kūrėjais. Mane džiugina, kad turime tautinės ir modernios kultūros sintezę. Įvairovė yra stiprybė.
Būtų galima paburbėti ant vulgariosios kultūros, bet net ir ji gali nešti svarbią žinią. Prisimenu puikų Umberto Eco romaną „Karalienės Loanos liepsna“ – jis parašytas iš vaiko atsiminimų apie populiariąją kultūrą.
Atsivertęs senus blizgiuosius žurnalus, žiūrėdamas senąsias laidas apie gyvenimą, sužinai labai daug. Nei kiek ne mažiau, nei skaitydamas gilius to laikotarpio apmąstymus.
Internete reikia saiko
– Aktyviai reiškiatės virtualioje erdvėje, turite tinklaraštį. Kaip vertinate interneto vaikų kartą, kurie gyvenimą eksponuoja internete?
– Žmogaus teisė elgtis su savo informacija kaip norisi. Reikia galvoti, prie ko tai ilgainiui prives.
Ekstravertui, jei jis džiaugiasi, norisi, kad visas pasaulis kartu džiaugtųsi. Jei liūdi – nori, kad visas pasaulis liūdėtų. Galima iš to šaipytis arba galima priminti, kad tas, kuris parašo, kad išvažiuoja dviem savaitėm į Maljorką, informuoja vagis. Visur reikia saiko.
– Jūsų romano „KGB vaikai“ herojė Rasa turi ypatingą galią – šiluminį jausmą, kai gali fiziškai jausti kitų žmonių emocijas. Kokį ypatingą gebėjimą norėtumėte turėti?
– Man visai tiktų herojės savybė. Aš jau apgalvojau, kaip su ja būtų galima gyventi. Vyrai šią savybę turėtų šiek tiek kitokio pobūdžio...
Žmogus yra pakankamai tobula būtybė. Jei galėčiau turėti supergalią, norėčiau visą gyvenimą būti sveikas.
