Sovietų Sąjungoje alkoholio vartojimas buvo didžiulė problema, o ypač tuose regionuose, kur vartota degtinė. Žmonės ne tik sunkiai dirbdavo, bet ir susigadindavo sveikatą, nuolat gausėjo psichozės atvejų. Prieš pat žymiojo „sausojo įstatymo“ paskelbimą Sibiro mokslininkai nusprendė sukurti „gydančią degtinę“ ir taip pagerinti sovietinių žmonių buitį.
Karas su alkoholizmu
Postūmį „degtinės be pagirių“ idėjai suteikė SSRS mokslų akademijos Tolimųjų Rytų skyriaus mokslininkai, kuriems vadovavo profesorius Izraelis Brechmanas, nusprendęs paskelbti karą alkoholizmui.
I. Brechmanas ir jo kolegos atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis žmonių, išbandžiusių korėjietišką degtinę su ženšeniu, nepatiria pagirių. Ne tokias stiprias alkoholio pasekmes juto ir kitų tinktūrų mėgėjai – naminių trauktinių, vokiškos degtinės, užpiltos figomis, o ypač – karčios tinktūros, kurioje yra eleuterokoko šaknų (ženšenio) ekstrakto.
Pirmiausiai sovietų mokslininkai atkreipė dėmesį būtent į ženšenį (eleutrokoką). Ir nustatė, kad šios žolelės padeda sumažinti alkoholio toksiškumą. Tos bandomosios pelės, kurios „turėjo išaugusį alkoholiui apetitą“, pavartojusios eleutrokoko, tapdavo visiškomis abstinentėmis. Apakinti tokios sėkmės I. Brechmano vadovaujami mokslininkai nuskubėjo į vietos narkologinį dispanserį, tačiau rezultatai buvo nuviliantys. Pagydyti nuo alkoholizmo žmonių šiuo „stebuklingu ekstraktu“ nepavyko.
Tokie tyrimo rezultatai, savaime suprantama, kovoti su alkoholizmo problemomis pasiryžusių mokslininkų netenkino. Tuomet profesorius I. Brechmanas nukreipė savo intelektualiąją galią į raudonąjį vynuogių vyną. Jo logika buvo paprasta: tose vietovėse, kur auginamos vynuogės, alkoholio suvartojama vidutiniškai ne mažiau negu ten, kur vartojama degtinė, tačiau problemų dėl alkoholio kyla kur kas mažiau. Pavyzdžiui, netgi pačiais „derlingiausiais“ užstalės laikais kartvelai nežinojo, ką daryti su tuometine vienintele šalyje blaivykla. Pastebėta, kad ji niekuomet, net ir pačių didžiausių švenčių metu, nebūdavo užpildoma daugiau nei trečdaliu.
Mokslininkai galų gale aptiko, jų manymu, paslaptį, kodėl žmonės mažiau kenčia nuo šio alkoholio gėrimo – vynuogių stiebuose esančias medžiagas, kurių ekstraktas buvo pavadintas „kaprim“ (nuo žodžių Kachetija ir Primorė). Tiksliau, alkoholio poveikis jautėsi, tačiau daug lengvesnės buvo to alkoholio vartojimo pasekmės.
Netrukus, kartu su Kachetijos vyndariais, I. Brechmanui pavyko sukurti degtinę su kaprimu „Aukso vilna“.
Išbandymas su pelėms laboratorijoje, mokslininkų teigimu, pavyko. Kaprimas ne tik gelbėjo graužikus nuo apsinuodijimo nuodingu alkoholiu, tačiau ir pasireiškė silpnesniu poveikiu palikuonims. Tolimųjų Rytų institutas pateikė prašymą patentuoti išradimą, kuris turėjo sumažinti patologinę trauką alkoholiui ir tuo pat metu pradėjo vystyti „eksperimento su žmonėmis“ planą.
Du metus I. Brechmanas ir jo kolegos bandė patraukti valdininkų iš Maskvos dėmesį, kreipėsi ir į Mokslų akademiją. Prie tyrimo prisijungė ir V. P. Serbskio instituto mokslininkai, kurių tyrimas patvirtino pirmines išvadas. Tačiau „stebuklingas eliksyras“ sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą.
Jeigu ne vienas atsitiktinumas, vargu ar jis būtų išvis būtų išvydęs dienos šviesą. Padėjo šiuo atveju tai, kad vieno iš Politbiuro komisijos posėdžių metu „užsiliko“ tokios „patobulintos“ degtinės butelis. Anot legendos, patį butelį, kurį mokslininkai atsivežė į posėdį, komisija konfiskavo, o vėliau Centrinio Komiteto pirmininkas Nikolajus Ryžkovas, kartu su Valstybinės planavimo komisijos pirmininku Nikolajumi Baibakovu, tiesiog kabinete ir išgėrė. Kaip teigiama, užsikąsdami po ranka buvusiu obuoliu.
„Aukso vilnos“ operacija prasidėjo jau kitą dieną, kuomet abu „testuotojai“ pabudę nepajuto pagirių pasekmių. „Ši aplinkybė (N. Ryžkovo savijauta) paskatino mane aktyviau imtis eksperimento“, – savo prisiminimuose vėliau rašė N. Baibakovas.
Ataskaitose – tyrimui palankūs vertinimai
1983-iaisiais slaptu Centrinio Komiteto sprendimu buvo leista pradėti „degtinės eksperimentą“. Kaime netoli Tbilisio mokslininkus vietos gyventojai sutiko kaip kosmonautus, juk specialiai Bolšoje Lilo atidarytam fabrikui į gyvenvietę buvo nutiesta geležinkelio linija ir vandentiekis, prisimena šio eksperimento organizatorius Aleksandras Bulanovas.
Tiesa, procesas vyko tradiciškai sovietų laikams „ne pagal planą nuo pat pradžių“ metodu. Degtinę gamino iš vaisių (net ir turint užtarimą SSRS valdžios viršūnėje, šiam projektui nepavyko gauti deficitinio įprasto spirito iš specialaus fondo), tuo pačiu sprendžiant ir kitą problemą – kur padėti kriaušes, kurias dar valdant J. Stalinui pradėta auginti visoje tuometinės Gruzijos respublikoje. Dėl kriaušių šio alkoholinio gėrimo skonis buvo šiek tiek aitroko skonio, o pridėjus kaprimo ekstrakto jis tapo ir visai specifinis.
Iš pradžių sovietų valdžia eksperimentą labai palaikė. 1985-aisiais I. Brechmanui ir jo kolegai profesoriui Aleksandrui Bulanovui buvo išskirtos lėšos tyrimui pradėti. Eksperimentas, palaikant partiniams šulams, vyko dviejuose izoliuotuose rajonuose Magadano srityje. Abiejuose buvo po 12 tūkst. gyventojų ir panašus sergančiųjų alkoholizmu (apie 10 proc. suaugusiųjų) skaičius. Vietos gyventojų džiaugsmui vasarą buvo atskraidintos dviejų metų degtinės atsargos. Tačiau į vieną iš jų – įprastos, o į kitą – specialiosios, iš gamyklos tuometinėje Gruzijoje, su kaprimu.
Vietiniai į jiems nepažįstamą, spalvotą degtinę žiūrėjo su nepasitikėjimu, tačiau dėtis nebuvo kur – į šiuos atokius rajonus Sibire prekių tiekimas dažniausiai vykdavo tik šiltuoju metų laiku ir visiems metams į priekį.
„Vodkos užvežė į rajoną dvejiems metams, – aiškino vadovavęs „bandymų poligonui“ Severo Evenskyj rajone Mironas Etlisas. – Lentynose dar buvo vyno ir šampano, tačiau liaudis, dėl per amžius susiformavusių įpročių, rinkosi degtinę“.
Eksperimentą netiesiogiai stebėjo KGB, duomenis rinko vietos medikai ir atvykstančių gydytojų iš Vladivostoko komanda. Vietiniams buvo aiškinama, kad vykdoma visuotinė dispanserizacija, dažną tuometinės SSRS praktiką, todėl kažkokių įtarimų nuolatiniai patikrinimai nesukėlė.
„Keiksmų buvo daug, – pasakojo A. Bulanovas. – Mirė bobutė prie tvoros. Kaltina mus. Teisinamės po to, kad senolė alkoholikė buvo ir išgėrė tris butelius, o tai jau perdozavimas, „vilna“ čia ne prie ko“.
Oficialių mokslininkų ataskaitų duomenimis per 11 eksperimento mėnesių Severo Evenskyj rajone alkoholio vartojimas sumažėjo 27 proc. Ataskaitose teigiama, kad visiškai išnyko alkoholio sukeltos psichozės, o užregistruoti 4 karštinės atvejai buvo „įvežtiniai“ (kitų rajonų alkoholikai). Skelbiama ir apie sumažėjusį buitinių konfliktų skaičių – vyrai mažiau mušė žmonas ir peiliais badė savo sugėrovus. Mokslininkai savo ataskaitose tvirtino, kad „sąmonės užtemimo“ geriant šį alkoholį pasiekti neįmanoma.
Liudininkų prisiminimai
Tačiau vietos gyventojai ir medikai pasakoja kiek kitokią istoriją, kurioje atsiskleidžia šio „gyvybės eliksyro“ poveikis realybėje.
„Aš nesu susipažinusi su eksperimento rezultatais, – pasakojo Zoja Kočatok, tuo metu dirbusi psichiatre Severo Evenskyj centrinėje ligoninėje. – Aš bendravau su alkoholikais, jie „Aukso vilnos“ nemėgo. Patenka į skyrių alkoholikas su abstinencijos sindromu, klausiu jo, – ką gėrei? Atsako, – „kailį“! Man iškart viskas aišku“.
Ji taip pat paaiškino, kad mokslininkų aprašyto efekto ši degtinė praktikoje neparodė – alkoholikai ir prisigerdavo, ir kęsdavo „baltąją karštinę“.
„Sakyčiau, kad skirtumo nebuvo. Ir prieš eksperimentą, ir jo metu mes registravome per metus po 22 baltosios karštinės atvejus. Mažiau žmonės nepradėjo gerti. Psichozių skaičius taip pat nemažėjo. Tais metais aš buvau vienintelė gydytoja narkologė, turinti patirties, aukščiausios kategorijos rajone. Aišku, susidomėjusi stebėjau, kas čia bus. Tačiau nepamačiau skirtumo alkoholikų būklėje. Juos galėjo ištikti psichozė ir nuo „Aukso vilnos“. Alkoholikai šią degtinę praminė „kailiu“, o save vadino bandomaisiais triušiais. „Duoki triušiui kailio“, – kreipdavosi į pardavėjas. Severo Evenskyj rajone pas baltosios gerbėjus buvo sava kalba, nusipelnanti kultūrologų dėmesio. Iki „vilnos“ rajone pardavinėjo užsienietišką romą su juodaodžiu ant etiketės, tai jį praminė „gubastik“ (rus. „guba“ yra lūpa, – red. past.). O butelį su juodaode pavadino „Zoja Kuzminična“, – aiškino ji. Taip alkoholikai įamžino mylimos narkologės atminimą.
„Degtinės skonis priminė pipirinę ir turėjo kavos prieskonį, – pasakojo tuomet šioje vietovėje gyvenęs Viktoras Smirnovas, pats to nežinodamas aktyviai sudalyvavęs bandymuose. – Veikdavo „vilna“ labai greitai, nuo jos daug žmonių patekdavo pas Zoją Kuzminičną“.
Tuomet daugiabučių namų ūkio meistre dirbusi Lidija Kostyliova taip pat nepastebėjo kažkokio „naujos degtinės“ skirtumo: „Su santechnikais dirbu visą gyvenimą. Jie kaip gėrė, taip ir geria. To, kad nuo degtinės išaugtų darbingumas, aš akyse neregėjau“.
Eksperimentą teko nutraukti
Pati eksperimento pabaiga tapo tragišku išbandymu ir jį organizavusiems mokslininkams. 1986-ųjų vasarą Mironas Etlisas nuvežė pirminius tyrimų rezultatus į Maskvą, kad šie būtų įteikti Michailui Gorbačiovui asmeniškai. V. P. Serbskio institute jam rekomendavo profesorių N. Kopytą, kuris nuolat lankėsi partijos CK susirinkimuose.
N. Kopyta su dokumentais išvyko į Kremlių, tačiau pakeliui mašinoje nutiko netikėtas dalykas – pakeliui profesorių ištiko infarktas. Portfelis su dokumentais per klaidą pateko Politbiuro nariui Jegorui Ligačiovui. Politiko skambutis į Magadano komunistų partijos skyrių buvo iškalbingas: „Mes čia „sausą“ įstatymą įvedinėjame, o jūs eksperimentuojate?! Viską nutraukti!“ Jau kitą dieną visi bandymai, kurie turėjo tęstis dar metus, buvo nutraukti.
Pats I. Brechmanas staiga atsidūrė „juoduosiuose sąrašuose“, vadinamųjų „kultūringo alkoholizmo propaguotųjų“ gretose.
„Nieko tokio revoliucingo mes ten nenustatėme“, – vėliau aiškino A. Bulanovas, pripažinęs, kad valdžia „surengė tikras skerdynes“ ir atsikratė naujai antialkoholinės politikos bangai neįtikusių mokslininkų. Pasipylė kaltinimai, kad mokslininkai siekia nugirdyti tautą, o tai jau reiškė dideles problemas.
I. Brechmaną netrukus taip pat ištiko infarktas, o A. Bulanovas netrukus išvyko dirbti į Vakarus. Tiek degtinė „Aukso vilna“, tiek ir „degtinės be pagirių“ projektas išnyko SSRS griūties istorijos verpetuose.
