Minint Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo dvidešimtmetį, sulaukiau daug pageidavimų pasidalinti mintimis apie iniciatyvinės grupės veiklos pradžią Vilkaviškyje.
Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimas nebuvo lengvas. Komunistų partijos centro komitetas, negalėdamas Sąjūdžio judėjimo sustabdyti, įsakė rajonų part. komitetų sekretoriams veiklos iniciatyvą perimti į savo rankas ir nukreipti atitinkama kryptimi. Taip ir buvo padaryta. Kai gydytojas V. Mickevičius, mokytojas V. Piečiukaitis ir aš nuvykome į miesto vykdomąjį komitetą gauti leidimą sukviesti mitingą, jo pirmininkas Z. Bagdonas pakvietė mus apsilankyti po savaitės. Nurodytą dieną mano kolegos buvo užimti, todėl nuėjau vienas. Ten jau buvo sukviesti partijos pasiųstieji. Jie man buvo pažįstami, todėl šiuo klausimu siūlė rūpintis bendrai. Kai paklausiau, kam jie atstovauja, nežinojo, ką man atsakyti, ir manęs paklausė to paties. Aš atsakiau, kad atstovauju Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Tada jie pasakė, kad irgi nori prisidėti prie iniciatyvinės grupės. Dabar prasidėjo ,,vargo dienelės“: susirinkimų nutarimų priėmimams reikėjo balsų daugumos. Pasikviečiau patikimus draugus: P. Dedurkevičių, P. Anskaitį, Danilevičių (L. Čeplevičius grupei priklausė jau anksčiau). Dabar mes sudarėme daugumą ir darbai sparčiau pajudėjo į priekį. Įregistravus LPS koordinacinę tarybą, darbas normalizavosi. Kiek žinau, į kvietimą iš Vilniaus Persitvarkymo sąjūdžio dvidešimtmečiui paminėti atsiliepė nemažai mūsų rajono gyventojų. Todėl aš noriu parašyti apie tai, ko neminės. Įregistravus LPS koordinacinę tarybą, 1989 m. rugpjūčio 27 d. gavome leidimą organizuoti mitingą. Jam reikėjo ruoštis. Aptarėme programą: ką kviesime, kas kalbės, kas pirmininkaus, sekretoriaus... Nutarėm jo metu rinkti parašus dėl represuotų kunigų paleidimo iš kalėjimų, gatvių, vardų keitimo į tarpukario pavadinimus. Aš pasiūliau pagrindinėje miesto aikštėje pastatyti paminklą mūsų kraštiečiui daktarui Jonui Basanavičiui. Šiam sumanymui susirinkusieji vienbalsiai pritarė, o apie jį pasisakyti pavedė man. Tokiam siūlymui jau anksčiau prieštaravo ,,valdžios vyrai“, nes aikštėje buvo numatyta statyti paminklą 1937 m. Suvalkijos streiko dalyviams. Paminklo statytojams jau sumokėti 75 tūkstančiai rublių. Aš pareiškiau nusistebėjimą, nes minimi streiko dalyviai stambūs ūkininkai - ,,buožės“, ir dauguma jų su šeimomis atsidūrė Sibire (pavyzdžiui, Buvelskis iš Žaliosios valst. ir kiti). Ne vienas iš jų ten mirė ir buvo palaidoti. Tarybų valdžia pirmiausia pasistengė juos išnaikinti, o dabar ketina statyti paminklą. Noriu pacituoti pirmininko Zenono Bagdono žodžius: ,,Mes nutarėme streikininkams paminklą statyti pagrindinėje aikštėje, o jūs kur ketinate statyti paminklą daktarui Jonui Basanavičiui?“ Vėliau, mitingo metu, žodžiai ,,mes“ ir ,,jūs“ buvo dažnai kartojami - ,,kas tie mes?“ ir ,,kas tie jūs?“ Aš mitingo metu kalbėdamas paprašiau žmonių balsuoti, kas už tai, kad paminklas daktarui Jonui Basanavičiui būtų statomas pagrindinėje miesto aikštėje. Visi mitingo dalyviai šiai minčiai vienbalsiai pritarė. Taip ir įstrigom. Partkomas šiam sumanymui įnirtingai priešinosi ir siūlė paminklą statyti šventoriuje prie nugriautos bažnyčios. Atsitiktinai sužinojau, kad Lietuvos Dailininkų sąjunga išrinko (vietoj skiriamo) pirmininku Bronių Leonavičių, kilusį iš Vištyčio krašto. Nuvažiavau į Vilnių ir kaip kraštiečio paprašiau jo pagalbos – sudaryti komisiją paminklo vietai nustatyti. Sutiko. Netrukus atvyko jis pats su dviem savo sekretoriais ir architektu Nasvyčiu. Kartu su rajono atstovu Kiūnu apžiūrėjom valdžios siūlomas vietas ir vienbalsiai nutarėme, kad geriausia vieta paminklui – pagrindinė miesto aikštė. Netrukus rajono valdžia atšaukė paminklo statybą streikininkams šioje aikštėje. Gyventojai entuziastingai aukojo, net nemažas sumas (melioratorių kolektyvas paaukojo net 10 tūkst. rublių). Netrukus pasklido kalbos, kad bus vykdomas pinigų nuvertinimas. Nebuvo laiko ilgai galvoti, todėl su bendraminčiu Juozu Žaliabarščiu nutarėm surinktus pinigus panaudoti už nepriklausomybę kovojusių savanorių paminklo atstatymui. Kadangi paminklas buvo nugriautas tarybų valdžios, su tuometiniu vykd. komiteto pirmininku E. Žemaitaičiu sutarėme taip: mes, už suaukotus pinigus atstatome paminklą, o iš rajono biudžeto ta suma bus kompensuota daktaro Jono Basanavičiaus paminklo statybai. Reikėtų bent trumpai paaiškinti , kokios priežastys vertė statyti kitus paminklus, pavyzdžiui, paminklą Budavonėje. Sovietmečiu buvo madinga rašyti Kolūkių istoriją. Atsitiktinai sužinojau, kad rašoma ir Keturvalakių kolūkyje. Partinės organizacijos sekretorė renka medžiagą apie Bartninkų apylinkėje, Budavonės miške nužudytus kunigus. Kažkoks buvęs apylinkės pirmininkas tvirtina, kad esą tris kunigus 1941 m. birželio 22 d. ryte dėl propagandos nušovė vokiečiai, užkasė miške, o vėliau suvarė vietinius gyventojus parodyti, ką sovietų kariai darė su civiliais gyventojais. Kreipiausi į istorijos rašytoją prašydamas susitikti ir pasiaiškinti šiuo klausimu. Ji teisinosi, kad jai dabar būtų sunku rasti man rūpimą liudytoją, be to istorinės medžiagos labai daug ir būtų sunku visą ją iš naujo peržiūrėti. Aš pasiūliau nuvykti į Keturvalakius, bet ji atsisakė kalbėti šiuo klausimu. Kadangi vienas Budavonėje nukankintų kunigų Justinas Dabrila po žudynių karste buvo parvežtas į tėviškę ir ten pašarvotas (Našiškių kaime, netoli mano tėviškės), tai aš paauglys iš tėvų kalbų girdėjau, kad kunigas Justinas žiauriai nukankintas NKVD karininkų kartu su Lankeliškių klebonu Vaclovu Dabrila ir kunigu Jonu Petriku, Marijampolės mergaičių gimnazijos kapelionu. Jutau pareigą apklausti žinančius apie šią tragediją gyventojus. Pasikvietęs buv. Bartninkų parapijos zakristijoną J. Žaliabarštį, pervažiavau Lankeliškių parapiją (iš kur buvo pirmą karo dieną NKVD areštuoti visi trys kunigai, atvežti į Budavonės mišką ir žiauriai nukankinti). Pilnas miškas buvo rusų kareivių, kelias valandas jų karininkai, gerdami svaigalus, kunigus badė durtuvais ir kitaip kankino. Lankeliškių klebono V. Balsio šeimininkė (jo sesuo) ir zakristijonas bei dar keletas žmonių matė kaip areštuotus kunigus ,,palūtorka“ išsivežė kariškiai. Keturi sargybiniai su plikais durtuvais stovėjo sunkvežimio kampuose. Nuvažiavo į Budavonės mišką. Frontui pasitraukus į rytus, parapijiečiai kankiniams Budavonės miške pastatė paminklą, kurį grįžę sovietai susprogdino. Dar Lietuvai nepaskelbus nepriklausomybės Bartninkų parapijos tikintieji kreipėsi į rajono Vykdomąjį komitetą ir Partkomą leidimo atstatyti paminklą. Rajono religinių reikalų tvarkytojas J. Urbonas paprieštaravo. Tada nutarėme griežtai pareikalauti, kad paminklą atstatytų rajono valdžia. Šie nesipriešino. 1989 m. biržely paminklas, dalyvaujant apie 10 tūkst. Lietuvos gyventojų, vyskupo Žemaičio buvo pašventintas. Kartą nuvažiavome į Mažučių koplytėlę (Alksnėnų parapija) švento vandenėlio. Pamatytas vaizdas mane sukrėtė. Paaiškėjo, kad Alksnėnų klebonas, kun. A. Lukošaitis nutarė vietoj medinės mažutė koplytėlės pastatyti didesnę iš akmenų. Kadangi gelžbetonio vandenio pralaidos vamzdis iš pagrindinio kelio į koplytėlę buvo sutrūkęs, sunkiasvorės mašinos su statybinėmis medžiagomis turėjo apie kilometrą važiuoti per kolūkio pievą, kuri jau išmalta“ giliomis provėžomis. Jei tokį vaizdą būtų pamatę kolūkio vadovai, o iš jų sužinojęs Urbonas, tikriausiai būtų sužlugusi pati idėja – pastatyti koplytėlę. Padarėm talką, paprašiau kolūkio pirmininką atsiųsti traktorių su buldozeriu ir kaušu, sutvarkyti įvažiavimą į statomos koplytėlės teritoriją. Iškilo problema dėl žemės koplytėlei ir šventoriui. Sugalvojau poetei J. Augustaitytei – Vaičiūnienei pastatyti atminimo akmenį kaip paminklą visai Augustaičių – garsių žmonių šeimai, nes ant jų buvusios žemės statoma koplytėlė. Žemė nacionalizuota, ją reikia pirkti net kapams. Su rajono žemėtvarkininkais pasitarėm, kad žemė prie geležinkelio, kur stovės paminklas, būtų skiriama apželdinimui, nes sklypas tarp Alksnės upelio ir kelio žemdirbystei netinkamas. Tuo būdu atsirado galimybė veltui gauti žemės koplytėlės statybai. Kolūkio vyr. Agronomas Jasaitis pamatavo dabar jau nuosavybės teise Augustaičiams grąžintos žemės plotą, kuriame telpa ir koplytėlė su jai priklausančiu šventoriumi ir meniški kryžiai bei paminklinis akmuo poetei Vaičiūnaitei. Sutvarkius šiuos reikalus, kolūkis negalėjo reikšti jokių pretenzijų. Su melioracijos darbuotoju A. Šutriku, paminklų meistru Brazaičiu pavažinėję po Gražiškių ir Pajevonio apylinkes, suradome gražų akmenį, tinkamą paminklui, kurį vėliau lankytojai praminė ,,paminklas su karūna“. Dar vieną didžiulį akmenį paguldėme vaikams pasišildyti ir pažaisti. Po Budavonės paminklo pašventinimo praėjus metams, per Žolinės atlaidus, Alksnėnuose buvo pašventinti koplytėlės pamatai ir paminklinis akmuo...
Kostas Janulaitis
Vilkaviškis, 2010
Tai konkurso „Atgimimo istorija“ straipsnis, laimėjęs prizą.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
