Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas
„Sovietų pinigų politika – nuolatinis žmonių lėšų nusavinimas, o numizmatinė tradicija – neskoningumas ir militarizmas“, – tvirtino numizmatas, istorikas Vytautas Smilgevičius „Žinių radijo“ laidoje „Nelaisvės anatomija“.
Apvogė jau įvedant rublį
Donatas Valančiauskas. Tai aktualu ir dabar, įvedama euro valiuta. <...>. Štai – 194...-ieji. Kaip ten, viešinimas buvo?
Vytautas Smilgevičius. Buvo. Okupavus Lietuvą – iš karto gandai, kad įves rublį. Finansų ministras tokias „buržujiškas provokacines kalbas“, nukreiptas prieš „darbo Lietuvą“, kelis kartus kategoriškai paneigė.
D.V. Ir visgi staiga atsirado rubliai?
V.S. Buvo [po okupacijos] su Sovietų aąjunga aiškių sutarimų, kad Lietuva bus įtraukta į rublio zoną. Lietuviai [kolaborantai] siūlė padidinti litų apyvartą, o tuomet įvesti rublį. Sovietų Sąjunga tam pritarė, lito apyvarta buvo padidinta, o rublį įvesti neskubėta. Darbininkų ir valstiečių rojus buvo gražus. Pirmiausia apribojo grynųjų pinigų išėmimą iš bankų – iki 250 litų per savaitę. <...> Pradžioje kas spėjo, tiems pasisekė. Vėliau leido, bet pridėjo sakinėlį: „Leidus banko komisarui“. Komisaras galėjo ir neleisti... Suma summarum, po rublio įvedimo sovietų valdžia pavogė apie 37 milijonus litų.
D.V. O kad įsivaizduotume šių dienų masteliais, kas gi buvo 37 milijonai litų?
V.S. Pavyzdžiui, siųsti Lietuvoje atvirutę kainavo 15 centų. Litras pieno kainavo 17 centų. Mėsa buvo tokia „pobrangė“ – nuo 8 centų iki 1,5 lito už kilogramą. Čia 1938 metų kainomis.
D.V. Tai galima sakyti, kad tie 37 milijonai būtų šimtai milijonų šių dienų kainomis.
V.S. Turbūt, kad taip. Reikia dar dauginti iš 0,16 ir gausime gramus gryno aukso.
D.V. Litas buvo padengtas auksu?
V.S. Visiškai teisingai. Darbininkų ir valstiečių valdžia jį sėkmingai nusavino.
D.V. Prieš įvedant Lietuvoje eurą, turbūt jau kiekvienas moksleivis kaip mantrą išmoko, kad kursas yra 3,4528 lito už eurą. O tuomet?
V.S. O tuomet kursas buvo „darbininkiškai valstietiškas“. Lito realus kursas pagal perkamąją galią (rublis niekur nekotiruojamas, nekonvertuojamas) buvo, skirtingais skaičiavimais, nuo 3 iki 5 rublių. Keičiant už litą sovietų valdžia jau duodavo 90 kapeikų. Paprasčiau tariant, apvogė jau keičiant. Numizmatinė nykuma
Tomas Čyvas. Norėčiau pereiti prie numizmatinės tradicijos. Kas buvo vaizduojama sovietų piniguose? Kaip atrodė monetos ir ką matome kupiūrose?
V.S. Monetose – nieko. Nominalas ir herbas, kurį heraldikos specialistai prieš du dešimtmečius apibūdino kaip vieną sunkiausiai aprašomų pasaulyje. Tos monetos yra mažesnės už lietuviškas. Stambiausia tarybinė yra 20 kapeikų [nominalo]. Lietuviui, įpratusiam nuo 1 cento iki 10 litų, keistoka. Sidabrinių tarybinių nėra. Rodos, 1935 metais buvo išleista melchiorinė moneta. Sidabro ir aukso juk reikėjo tarptautiniam terorizmui finansuoti, o sovietų liaudis apseis ir su variu-nikeliu.
D.V. Prieškario Lietuvoje juk kursavo ir geresnio metalo – sidabro – monetos? Jas gal sovietai geriau supirkinėjo?
V.S. Ne. Buvo pritaikytas vienodas kursas metaliniam, popieriniam ir sąskaitiniam litui.
T.Č. Aš prisimenu rublių kupiūrą, ant kurios būdavo parašyta „Visų šalių proletarai, vienykitės“ visų sąjunginių respublikų kalbomis.
V.S. Buvo. Lietuvio akiai tie rubliai buvo ir militaristiški, ir neišvaizdūs. 1, 3 ir 5 rubliai vaizdavo šachtininką, pėstininką ir lakūną. Paskui atsirado lietuvio akiai neįprasti pinigai – „červoncai“ (vėliau taip šnekamojoje kalboje bus vadinamos ir po eilinės reformos įvestos 10 rublių kupiūros – aut. past.). Vienas „červoncas“ – 10 rublių. Buvo 1, 2, 3, 5 ir 10 „červoncų“ kupiūros. Numizmatikoje reta atvejų, kai valstybėje galioja dviejų pavadinimų pinigai. Tarkime, būtų doleris ir „megadoleris“. Taigi, „červoncas“ buvo dešimt rublių su Vladimiro Iljičiaus Uljanovo „morda“. Įdomiausia, kad tie pinigai buvo anoniminiai: ant jų nebuvo nė vieno parašo. 1937 metais, kai SSRS prasidėjo represijos, nuspręsta atsisakyti parašų. Mat jeigu kas nors iš pasirašiusiųjų būtų demaskuotas, kaip Zanzibaro įtakos agentas, tektų išiminėti visus oficialius pinigus. Ant litų parašai buvo, ant sovietinių rublių – ne.
T.Č. Imkime, pavyzdžiui, amerikietišką tradiciją. Doleriai vaizduoja įvairius prezidentus. Vienas prezidentas „kainuoja“ dolerį, kitas – penkis, kitas – dešimt. Sovietuose buvo kažkokia gradacija ar tik Leninas, ir viskas?
V.S. Bandė vaizduoti raudonarmiečius ir kitokią revoliucinę atributiką – kuo gi nešim laimę pasauliui. Dar mėgo sėjėją,kuris ilgai neišsilaikė. Paskui pinigai tapo monotoniški – su Leninu ir kareiviais. Po karo tų vaizdų beveik nebuvo likę. Tik Chruščiovas pradėjo vaizduoti rubliuose, ant stambiausių kupiūrų, šalia Lenino, kažkokius Kremliaus vaizdus. Ypatinga fantazija nepasižymėta.
D.V. 1961 metais vėl keičiami pinigai? Kokia buvo tais metais atliktos reformos prasmė?
V.S. Konfiskacija. Visi keitimai turėjo tik tokią prasmę. Lietuvoje keitė 1941 metais, paskui tais pačiais metais Stalino geriausi draugai (naciai – aut. past.) pakeitė rublius į reichsmarkes. 1947 metais Stalinas keičia rublius – kupiūros beveik be jokių atvaizdų. 1961 metais, kaip jūs minėjote, keičia Chruščiovas, santykiu 10 su vienu. Galiausiai 1991 metais chaosą įveda tuometis SSRS finansų ministras Pavlovas. Vėl nusavindamas dalį pinigų taip paspalvina, kad dailininkas gautų infarktą, prispausdina dar ir 200 rublių kupiūrų banknotų,o galiausiai sovietų imperija žlunga.
D.V. O kaip buvo nustatomas dolerio kursas sovietų laikais?
V.S. Taip, kaip norėjo valdžia, bet čia atskira tema. Galiu tik priminti, kad 1941 metais, įvedant rublį, visą turimą valiutą buvo įsakyta parduoti Lietuvos bankui.
T.Č. Dabar vienas iš argumentų, kodėl kai kas nemėgsta euro, – per didelis banknotas, nepatogu. Kaip rublis?
V.S. Pats didžiausias – 10 „červoncų“ – 20 x 10 centimetrų dydžio.
Obligacijų apgavystė
T.Č. Kaip sovietiniai pinigai buvo apsaugoti nuo padirbinėjimo?
V.S. Vandens ženklais, sudėtingais raštais ir tradiciškai, kaip visiems pasaulio banknotams, – specialia formule skaičiuoti seriją ir numerį. Juk mūsų Jurgutis (Lietuvos banko vadovas – aut. past.), pažiūrėjęs tik į lito serijos numerį bei nominalą, galėjo aiškiai pasakyti, ar tas litas tikras.
T.Č. Sovietai leisdavo ir obligacijas, kurios buvo kažkiek panašios į sovietinius pinigus. Kas jose vaizduojama?
V.S. Obligacijų buvo daug. Karo metų su tanku T-34, raudonomis vėliavomis, gamyklų cechais, raudonarmiečiais. Karo paskolai apmokėti skirtas obligacijas pasirašinėdavo net tremtiniai. Jiems pudruodavo smegenis, kad, girdi, jei daug pasirašysi, žiūrėk, ir paleisime. <...> Spauda reklamuodavo, kaip koks nors raudonarmietis Petras pasirašo 1 000 procentų algos. Vėliau buvo žadėta, kad valstybė skelbs loteriją, kur tam tikras numeris laimės vienokią ar kitokią sumą. De facto valstybė daugumos tų obligacijų išsižadėjo. <...> Išpirkinėjimas vyko labai siaura srovele ir nepalankiomis sąlygomis. Turi ten karo metų 50 rublių vertės obligaciją – gali parduoti už 5 rublius. Ir panašiai.
D.V. O buvo rinkoje padirbtų pinigų?
V.S. Buvo. Tiesa, mastai nėra žinomi, mat sovietai jų niekada neskelbdavo (juk oficialiai nusikalstamumo visai, anot propagandos, nebuvo), bet auksarankių būdavo. Pakliūdavo jie per kvailumą, nors pinigai nebuvo lengvai padirbami, atsižvelgiant į to meto techniką ir jos prieinamumą.
D.V. Dabar įvedant eurą perspėjama saugotis padirbtų pinigų, o kaip tada?
V.S. Labai mažai būta tokių perspėjimų. Juk net ir gripo epidemijos negalėjo būti kitaip, nei dėl priešų diversijos. <...> Tiesa, „užsienio priešai“ bandydavo „červoncus“, rublius spausdinti Vokietijoje, tiesa, NKVD tuos atvejus greit išgaudė, bet bandymų buvo.
Valiuta – partijos nuosavybė
D.V. O kaip visgi kursavo tie doleriai, kad ir iš lubų nustatytu kursu?
V.S. Daugiausia nelegaliai.
T.Č. Juk būtent Nikita Chrušiovas, kuris dažnai vadinamas dideliu liberalu, įveda mirties bausmę už nelegalias valiutines operacijas stambiu mastu?
V.S. Taip. Nes valiuta turi priklausyti tik Komunistų partijai ir darbininkų bei valstiečių vyriausybei. Spekuliacija stambiu mastu – mirtis. <...> Jei koks žmogelis atsivežė dolerį, svarą ar ugandos šilingą, tai dar nieko tokio.
T.Č. O ką tada darydavo kolekcininkai? Buvo kokia nors kolekcionierių-monetininkų sąjunga?
V.S. Tarybų Sąjungoje oficiali struktūra buvo viena – filatelistai. Į numizmatus buvo žiūrima įtariau, nors kolekcininkų klubai veikdavo prie Filatelistų sąjungos. Pats eidavau. Nueini, o tavęs ir klausia: o tai kuo jūs domitės? Ir turi sakyt – pašto ženklais, monetomis ar degtukų dėžučių etiketėmis. <...>Pavardės kartais klausdavo, kartais – ne, bet kuo domiuosi, pasižymėdavo. Jei turėjai didelę kolekciją, derėjo ją registruoti ministerijoje, nes buvo sidabro apskaita.
D.V. Bet jei susitinka du kolekcininkai ir vienas mato, kad kolega turi jį dominančią monetą, nori ją įsigyti, jis pažeidžia taisykles?
V.S. Tokių pavienių atvejų tikrai niekas negaudė.
T.Č. O jei turi didelę kolekciją ir neregistruoja, bet ją aptinka netyčia per kokią nors kratą dėl kitų reikalų?
V.S. Nemalonumai per valdiškus namus – garantuoti.
T.Č. O proginių monetų sovietų laikais buvo?
V.S. Prasideda nuo Chruščiovo laikų ir suklesti jų platinimas nuo 9-ojo dešimtmečio. Maskvos olimpiada davė pradžią, o gyvavimą Sovietų Sąjunga baigė su platinine 150 rublių nominalo moneta.
