„The New York Times“ recenziją apie Frankfurto parodų centre „Schirn Kunsthalle” vykstančią parodą “Gatvės užkariavimas: nuo Monet iki Groszo” (iki rugsėjo 3-ios) publikuojame iš liūdesio. Liūdime dėl to, kad Lietuvoje niekada negalėsime surengti tokios parodos – mūsiškiai dailininkai (o ir kiti menininkai) nuo pirmųjų dailės parodų miestų netapė. Tik kaimas, baltos obelys, suklypusios trobos ir naminiai gyvūnai.
Žinoma, šiek tiek atvangos į šią aplinką įneša A. Stasiulevičiau, R. Gibavičiaus, A. Griškevičiaus darbai, bet ir jie yra pernelyg egoistiniai, kad parodytų miesto vaizdą be kategoriškos autorefleksijos. Šitaip yra šiandien. O XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pradžioje (būtent tokį laikotarpį užgriebė frankfurtietiška paroda) buvo visiška dykuma.
Jei bandytumėme kuriame nors Lietuvos muziejuje replikuoti neabejotinai sėkmingą vokiečių ir prancūzų idėją, salėje, skirtoje šiam periodui, kabėtų vien rusiškos mokyklos dailininkų darbai. Jei ne Ivano Trutnevo Vilniaus piešimo mokykla, turbūt iš viso neturėtumėm urbanistinių Vilniaus peizažų, kurie puikiai konkuruoja su „Schirn Kunsthalle“ eksponuojamais paveikslais – kad ir puikus Nikolajaus Sergejevo-Korobovo peizažas. Ar M. Dobužinskio „Stiklių gatvė“.... (http://www.rkc.lt/painters/Dobujinsky/DobuzhBig5.html)
Kodėl mūsų menininkai nekenčia miesto kaip estetinio objekto, vis dar lieka neatskleidžiama paslaptimi. Na, bet lietuvių gyvenimo būdo ir estetiniame mentalitete dar daug paradoksalių paslapčių: kodėl lietuviai, turėdami puikų uostą, jūros pakrantę bei miestus prie upių, nekenčia vandens? Kodėl lietuviai, būdami organiškais statybininkais, mėgsta blogą architektūrą? Kodėl, beveik pirmieji Rytų Europoje gavę geležinkelį, nevysto šio patogiausio ir pigiausio transporto? Kodėl viską daro kitaip, nei likusi Europa? Juk mūsų civilizacija tuoj švęs tūkstantmetį, beveik tiek pat, kiek skaičiuoja Paryžius su Berlynu?
Bet reikia pripažinti, kad abu miestai, kokius juos matome dabar, iš tikrųjų yra gimę XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai industrializacija, žmonių migracija į miestus ir technologinės permainos užkaitė šiuos kunkuliuojančius urbanistinius katilus, kurie tuo pat metu buvo ir elegantiški, ir pagedę, ir be galo masinantys.
Vokiečių ir prancūzų miestų projektuotojai leidosi nešami laiko permainų bangų ir patys keitė jų kryptį, formuodami tokį savo miestų veidą, kuris šiandien atrodo beveik nesuprantamas. Tiems, kurie nebuvo šio stulbinančio urbanistinio virsmo stebėtojai, keli geriausi to meto dailininkai išsaugojo tuometinių permainų liudijimą.
Pasitelkę pieštukus ir teptukus, Monet, Pissaro, Tolouse-Lautrecas, G. Groszas, E. L. Kirchneris ir M. van der Rohe tapo naujojo urbanistikos amžiaus stenografistais, fiksavusiais ne tik fizinius pasikeitimus, bet ir su jais susijusias nuotaikas. Parodoje “Gatvės užkariavimas: nuo Monet iki Groszo” demonstruojami dailininkų kūriniai, to meto miestų planai bei architektų projektai lankytojams pasakoja apie tai, kaip dvi didžiosios Europos sostinės keitė savo veidą.
Storos raudonos linijos Paryžiaus plane, nubrėžtos viršum chaotiškai besiplėtusio gatvelių tinklo, žymi barono Georges-Eug?ne Haussmanno atlikto darbo svarbą. Jis ryžtingai nutraukė neplaningai besiplėtusio miesto inerciją, išgriovęs nemažą dalį viduramžiais susiformavusios miesto erdvės, kad atrastų vietos plačioms Paryžių garsinančioms aveniu.
Sakoma, kad vienas iš motyvų, paskatinusių Haussmanną taip pasielgti, buvo toks: plačios gatvės apsunkintų Paryžiaus revoliucionierių pastangas statyti jose barikadas, kurias jie pamėgo nuo XIX a. pradžios. Bet iš tikrųjų priežastys buvo kur kas sudėtingesnės. Turėjo reikšmės ir higienos sumetimai, ir idealistinis požiūris į socialines reformas, ir architekto ambicijos.
Omnibusų linijos žymi stiprėjantį poreikį pervežti žmones iš jų namų į darbo vietas, ir Maurice Delondre dėka galima pažvelgti, kaip toks omnibusas atrodė iš vidaus.
Kitas 1890 m. nutapytas paveikslas atskleidžia, kaip miestai sujungė visus luomus: štai laikraštį skaito biurgeris su juodu cilindru, o šalia sėdi moteris, galbūt tarnaitė, sterblėje laikanti pintinėlę su gėlėmis. Pro langą liūdnai žvelgianti neturtėlė supa kūdikį, turbūt norėdama mums priminti, kad pramonės plėtros vaisiai pasiekė ne visus.
Monet mums pristato Saint-Lazare stotį Paryžiuje, kuri vos įžiūrima pro dūmų miglą. Tik semaforas priekiniame plane rodo, kad čia atvyksta traukiniai. Pisarro nutapytu Naujuoju tiltu (Pont Neuf) vaikšto pasiturintys žmonės, o prasčiau apsirengę juos stebi.
Berlyno metamorfozės labiau susijusios ne su senamiesčiu, o su naujųjų priemiesčių plėtra. Architektas Jamesas Hobrechtas siekė kurti vietą sveikesniam gyvenimui, bet kapitalistinis noras užsidirbti lėmė tai, kad juose iškilo labiausiai atstumiantys darbininkų klasės gyvenamieji rajonai, kokius tik yra matęs Vakarų pasaulis.
Atrodo, kad ekspresionizmas, Vokietijoje paplitęs XX a. pradžioje, formų iškraipymais, kurie padeda drobėse kurti emocinius efektus, puikiai atspindi to meto vargą.
Dailininkas Albertas Birkle Leipcigo gatvę (Leipziger Strasse), pagrindinę iš vakarų į rytus vedančią miesto magistralę, vaizduoja kaip nesibaigiančio žmonių srauto indą. Jame išsiskiria tik vienas vyras, kuris atsigręžęs žiūri į kitą pusę. Jo veidas iš pažiūros bereikšmis, tačiau jame galima įžvelgti ir desperatišką kančią. Savo paveiksle paprastu pavadinimu „Gatvė“ Groszas perteikia 1915-ųjų Berlyno blogį. Čia pavaizduota vuajeristų pilna dviejų gatvių sankirta. Drobėje matome bjauraus veido vyrą ir akį rėžiančiais apdarais pasipuošusią prostitutę.
Urbanistai ir architektai turėtų vėl atkreipti dėmesį į Berlyną po 1990-ųjų, kai šalies suvienijimas sujungė vakarinę jo dalį su rytine, sparčiai išaugusia komunistų valdymo laikais. Paroda neatspindi šių permainų, bet kai kuriais atvejais suteikia galimybę žvilgtelėti, kas buvo prarasta vienoje ar kitoje miesto dalyje.
“Spittelmarkt”, raita ant buvusios Berlyno sienos, dabar atrodo niekuo neišsiskirianti aikštė, nes buvo atkirsta nuo jai energijos teikusio eismo rytų – vakarų kryptimi. Tapytojas Paulas Hoenigeris pavaizdavo ją 1912 m. - pilną gyvybės, su automobiliais, pėsčiaisiais ir gatvės prekeiviais, ir tokia maniera, kuri tikrai padarytų įspūdį dabartiniams berlyniečiams.
Camille PissarroBoulevard Montmartre, printemps, 1897
Claude MonetLe Signal. Station Saint Lazare, 1877
Adolph MenzelPariser Wochentag, 1869
Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Nikolajus Sergejevas KorobovasŠv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. 1918. dr/al. IEM
